„Sodros“ duomenimis, spalio mėnesį dalies valstybinių universitetų vidutiniai atlyginimai nusileido vidutiniams prekybų centrų darbuotojų uždarbiams.
Pavyzdžiui, prekybos centro „Lidl Lietuva“ vidutinis spalio mėnesio bruto atlyginimas – 853,39 eurai. Dirbdami šiame prekybos tinkle 12 valstybinių universitetų darbuotojai uždirbtų daugiau nei savo dabartinėse darbo vietose. Palyginimui, šių metų II ketvirtį vidutinis bruto atlyginimas šalyje buvo 838,7 EUR.
Tenka rinktis – būti mokslininku ar išgyventi
Kalbėdamas apie šalies akademinės bendruomenės atlyginimų problemą, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Liutauras Gudžinskas situacijos negražino – dauguma akademikų ant skurdo ribos.
„Situacija tokia, kai nemaža dalis daktaro disertaciją apsigynusių tyrėjų yra praktiškai ant skurdo ribos. Tai tikrai nėra toleruotina situacija, ypač, kai mes žinome tokius dalykus, kad nuo 2008 m. finansavimas valstybės krito“, - tv3.lt kalbėjo L. Gudžinskas.
Docento teigimu, Estijoje dėstytojų atlyginimai dvigubai didesni, o šis faktas parodo valstybės prioritetus.
„Politikai kalba apie tai, kad mes norime siekti pažangos, kad mokslas yra labai svarbu, kad reikia investuoti į mokslinius tyrimus ir t. t., bet realybė rodo ką kita. Tai čia, sutikite, kai reikia rinktis tarp to, ar atliksi mokslą, ar išgyvensi, tai tikrai nėra didelės erdvės mokslinių tyrimų kokybei, pasiekimams ir panašiai“, - teigė pašnekovas.
Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad Estijos Tartu universitetas iš Vilniaus universiteto persiviliojo vieną rimčiausių šalies orientalistų profesorių Audrių Beinorių, šalies akademikai atkreipia dėmesį, kad mokslininkai Lietuvoje neturi galimybės išgyventi.
Anot L. Gudžinsko, vien iš dėstytojavimo gyventi būtų sunku, todėl dėstytojai ieškosi papildomų darbų, finansuojamų projektų. Tačiau ši rinka itin konkurencinga, todėl rasti papildomo darbo gali būti iššūkis.
„Visą laiką dėstytojai, mokslininkai priversti arba apsiimti kaip įmanoma daugiau projektų, arba dirbti per keletą vietų ir taip mėginti susikurti sau tą atlyginimą. Visą laiką mokslininkai, tyrėjai yra streso būsenoje. Projektai trunka 1-2 metus, pabaigus vieną, turi ieškoti finansavimo dėl kito. Sunku išlaikyti nuoseklumą. Krūviai gali būti labai dideli, tai atsiliepia tiek darbo kokybei, tiek sveikatai“, - pasakojo L. Gudžinskas.
Regionuose situacija apverktina
Vienas mažiausių vidutinių atlyginimų mokamas Šiaulių universitete. Šio universiteto dėstytoja Angelė Kavaliauskienė neslepia, kad akademikų bendruomenėje vyrauja liūdna nuotaika ir stresas negauti atlyginimo apskritai.
„Nuotaikos, žinoma, yra labai įtemptos, prastos. Pirmiausiai klausimas dėl išliko, visas dėmesys į tai, ar mes išliksime ir gausime tuos 600 eurų. Mes dabar taupome kiekvieną eurą ir džiaugsimės, jeigu bus išmokėti atlyginimai. Labai liūdna. Mes kiekvieną kartą džiaugiamės, jeigu laiku išmokėta“, - tv3.lt kalbėjo A. Kavaliauskienė.
Problemų kelia ir sparčiai mažėjantis studentų skaičius – dėl mažesnio krūvio dėstytojams sunkiau gauti pilną darbo krūvį.
„Finansavimas yra labai ribotas, studentų mes turime tikrai nedaug ir galimybių kelti kvalifikaciją ir koeficientą taip pat nėra. Darbo krūvis yra mažas, retas, kuris dirba pilnu etatu. Kai dirbi nepilnu etatu, turi mažą koeficientą, tai ir atlyginimas toks. Aš pati dirbu 0,75 etato ir gaunu tik minimumą praktiškai“, - neslėpė dėstytoja.
Dėstytojai – žmonės, bandantys išlaikyti šeimas, išmokėti būsto paskolas, keliauti atostogų, tačiau iš vieno darbo šie tikslai neatrodo įmanomi.
„Bandoma ar turėti kitoje katedroje 0,1 etato, ar kažką. Paskui kyla klausimai, kaip atostogų išeiti. Visokių yra įtampų, nes tu nesi ramus ir saugus, kad turėsi darbo pilną krūvį. Kiekvienas rugsėjis pilnas įtampos. Reikalavimai labai aukšti, reikalingi moksliniai straipsniai, mokslinė produkcija. Bet tam tu turi būti saugus ir materialiai apsirūpinęs, kad tavo galva būtų moksle, kūryboje, o ne taip, kaip išgyventi iki atlyginimo“, - sakė A. Kavaliauskienė.
Dalis dėstytojų taip pat neatmeta galimybės pasekti A. Beinoriaus pėdomis ir laimės ieškoti užsienio aukštosiose mokyklose. Tačiau, pasak A. Kavaliauskienės, tai nėra masinis reiškinys.
„Visokių kalbų buvo, visokių yra. Ir emigruoja dėstytojai, tai čia yra procesas ištisinis. Tas, kuris jaunas, nesusisiejęs su gyvenamąja vieta, turi idėjų, minčių, ras kur kitur. Bet masinės migracijos nėra. Vilniuje, Kaune yra pasirinkimo galimybė. Čia, regione, tai vienintelis universitetas. Tai važinėti į kitą miestą yra sudėtinga. O išdirbus tiek metų persikvalifikuoti ir eiti dirbti kitur – vėlgi yra sudėtinga“, - kalbėjo A. Kavaliauskienė.
