Apie slaugos situaciją Lietuvoje ir tai, kaip būtų galima pritraukti daugiau darbuotojų, diskutuota neseniai Seime Lietuvos medikų sąjūdžio organizuotoje konferencijoje.
Prognozuoja 4,8 mln. specialistų stygių
Šalyje katastrofiškai trūkstant slaugytojų jau kuris laikas kalbama net apie galimą visos sveikatos sistemos krachą. Tiesa, konstatuojama, kad jų stokojama visame pasaulyje, mat gerėjant visuomenės gyvenimui slaugytojų poreikis tik auga.
Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Slaugos katedros vadovės prof. Nataljos Istominos, skaičiuojama, kad pasaulyje yra 29 mln. slaugytojų, o iki 2030 m. gali trūkti 4,8 mln. slaugos specialistų.
„Aišku, tai yra tik prognozė, ar ji išsipildys, sunku pasakyti, nes slaugytojų trūkumą jaučia visas pasaulis. Jis šiek tiek didesnis Azijos ir Afrikos šalyse, kiek mažesnis – labiau išsivysčiusiose šalyse. Europos regione šiuo metu dirba apie 7,3 mln. slaugytojų, Europos Sąjungos šalyse – 3,9 mln. slaugytojų“, – nurodė ji.
Daugelyje pasaulio šalių slaugytojai sudaro pusę visų sveikatos priežiūros specialistų. Vis tik, specialistės teigimu, neretai slauga klaidingai asocijuojama vien su sunkiai sergančių ar mirštančių pacientų priežiūra.
„Slauga apima labai platų paslaugų spektrą – tiek sveikų, tiek sergančių įvairių amžiaus grupių žmonių sveikatos, taip pat – ir neįgalių bei mirštančių žmonių priežiūrą“, – pastebėjo N. Istomina.
Lietuva pagal slaugytojų skaičių – silpna vidutiniokė
2020 m. „Eurostat“ duomenimis, didžiausias tarp ES valstybių slaugytojų skaičius buvo Vokietijoje – jų buvo šiek tiek daugiau nei milijonas, Prancūzijoje – 764 mln., Italijoje – 373 mln., Ispanijoje – 289 mln.
Pagal tai, koks slaugytojų skaičius tenka 100 tūkst. gyventojų, Lietuvoje rodiklis yra gana vidutinis ir siekia 780. Palyginimui mažiausi rodikliai fiksuojami Bulgarijoje (421), Latvijoje (418) ir Graikijoje (338).
Pasak N. Istominos, lyginant slaugytojų kiekį su 2015 metais, kai kur matomas ypač ryškus didėjimas – Austrijoje, Airijoje, Slovėnijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Lietuvoje gi skaičius lieka panašus. Ji tvirtino, kad ten, kur slaugytojų kiekis didėjo, buvo pasiekti akivaizdžiai geresni rezultatai.
„Pietų Lietuvoje po įkainio padidinimo slaugytojui siūlomas atlyginimas „į rankas“ yra 1020 eurų. Ir turime visai kitą situaciją sostinėje, kur vieno etato krūviu dirbanti slaugytojas gali gauti 2100 eurų „į rankas“, – kalbėjo M. Čiurlionis.
„Daug komentuojamas Airijos atvejis, kai stipriai padidinus slaugytojų skaičių sveikatos sistema pradėjo veikti efektyviau. Šveicarija, Norvegija taip pat yra gerieji pavyzdžiai, kur slaugytojų skaičius auga nuolat. Ryškus mažėjimas stebimas Latvijoje, Bulgarijoje – šios šalys priskiriamos kaip turinčios pavojingai prastėjančias sveikatos sistemas“, – komentavo VU atstovė.
Slaugos katedros vadovė kartu N. Istomina pasidalino 2023 m. slaugytojų atlyginimo vidurkiais pasaulyje, kurie kelia nuostabą. Liuksemburge jis siekia 7,5 tūkst. eurų, Danijoje – 7,3, JAV – 6,5, Kanadoje – 5,5, Šveicarijoje – 5,3, Norvegijoje – 4,7, Airijoje – 4 tūkst. Lietuvoje gi vidutinis atlygis siekia tik apie 2 tūkst. eurų „ant popieriaus“.
Nelyginama su europiniu standartu
Baltijos paliatyviosios pagalbos asociacijos prezidento Mariaus Čiurlionio teigimu, priemonių sąrašas, kaip būtų galima pritraukti slaugytojus, netrumpas, tačiau visų pirma būtina turėti viziją, kokią apskritai slaugą norime turėti.
Jis taip pat akcentavo, kad net ne atlygis, bet krūviai ir darbo sąlygos yra vienas esminių norą dirbti šiame sektoriuje „atmušantis“ veiksnys.
„Per pastaruosius 4–5 metus gavome visą puokštę analizių, kaip turėtume reaguoti į situaciją, kuri susijusi su slaugytojais. Ir visos tos analizės pateikia labai skirtingą informaciją. Vienos nurodo, kad jau šiandien trūksta 2–3 tūkst. slaugytojų, kitos prognozuoja, kad 2030 m. neturėsime 10 tūkst. slaugytojų ir ta amplitudė labai didelė.
„Kalbant apie darbo krūvius, turime priėję lūžio tašką, kai naujoji karta nėra linkusi dirbti paromis, o vyresnioji karta labai to pageidauja.“
Bet detaliai pasiaiškinus tų analizių turinį, ko ten išties trūksta, tai turimas slaugytojų skaičius nelyginamas su europiniais standartais. Ką rodo mūsų analizė, tai šiandien turime skyrių, kuriame dirba viena slaugytoja su 80 pacientų ir skaičiuojame, kad galbūt po 5 metų ar didesnio laiko tarpo tos slaugytojos nebus, nes ji išeis į pensiją“, – aiškino jis.
Pranešėjo teigimu, žiūrint į Nyderlandus, Belgiją, situacija yra kiek kitokia – natūralu, kad ten nakčiai su tokiu skaičiumi pacientų lieka 4 slaugytojai.
„Taigi tos visos analizės nebando palyginti mūsų su ES vidurkiais ir standartais. Nelyginama situacija ir vertinant mūsų reformas – pavyzdžiui, šeimos medicinos, kuri reikalauja gerokai daugiau slaugytojų, dirbančių komandoje, tai praktiškai padvigubintų slaugytojų skaičių. Tai vėlgi neįtraukiama ir turime dar didesnę spragą.
Taip pat visuomenė sensta, didėja poliligotumas, neanalizuojama situacijos, kad sulaukę senatvinio amžiaus tokie žmonės gyvens ilgiau ir juos gydyti reikės ilgiau. Mes tas projekcijas darome analizuodami ne visą situaciją“, – kalbėjo M. Čiurlionis.
Dėl algos – kardinaliai skirtinga situacija
Pasak jo, sunku būtų apibrėžti skaičių, kiek tiksliai galėtų trūkti slaugytojų. „Bet jei imame dabartinį vaizdą, galėtume konstatuoti apie 2–3 tūkst. Ar 2030 m. mums trūks 10 tūkst. slaugytojų? Turbūt atsakymas „ne“. Jei norėtume siekti ES standartų, mums jų trūktų gerokai daugiau“, – konstatavo pranešėjas.
Pasak jo, vienas didžiausių iššūkių, apie ką kalbama šiandien, tai yra darbo užmokestis. Tačiau skirtingose gydymo įstaigose Lietuvoje galima turėti kardinaliai skirtingą situaciją.
„Štai šiandien gavau žinutę, kad Pietų Lietuvoje po įkainio padidinimo slaugytojui siūlomas atlyginimas „į rankas“ yra 1020 eurų. Ir turime visai kitą situaciją sostinėje, kur vieno etato krūviu dirbanti slaugytojas gali gauti 2100 eurų „į rankas“. Turime labai skirtingą išsilavinimo kokybę, skirtingas slaugytojų patirtis“, – kalbėjo M. Čiurlionis.
Vis tik akcentuota, kad vienas bazinių dalykų yra darbo sąlygos, bendravimo kultūra: „Ir būtent bendravimas ne paciento su slaugytoju ar gydytojo su slaugytoju, bet slaugytojo su slaugytoju. Pasirodo, didžiausias „priešas“ slaugytojui yra jo paties kolega. Be to, kalbant apie darbo krūvius, turime priėję lūžio tašką, kai naujoji karta nėra linkusi dirbti paromis, o vyresnioji karta labai to pageidauja.“
Trūksta elementarių darbo priemonių
Pasak jo, dar vienas svarbus momentas – nuolat dėl tenkančios atsakomybės patiriamas stresas, problema yra ir aprūpinimas elementariomis priemonėmis:
„Visai neseniai teko bendrauti su vieno stacionaro slaugytojomis, tai jos per vieną pamainą praleidžia maždaug 1–1,5 val. lankstydamos tvarsliavą. Klausimas, ar tai yra tos laiko sąnaudos, kur turime orientuoti slaugytojus? Jei pasidaryme auditą ir efektyvaus darbo valandas, tai galbūt ir tie baisūs skaičiai, kad tuoj mums trūks kelių tūkstančių slaugytojų nėra tokie baisūs.“
Pasak jo, tai, kodėl jaunimas labiau linkęs dirbti grožio industrijoje, kaip vienas argumentų įvardijama darbo aplinka.
„Jei slaugytojų klausiama, ar sutiktų dirbti už 200 eurų mažesnį atlyginimą, bet jų darbo sąlygos būtų gerokai geresnės ir pritaikyta infrastruktūra, tai vis tik slaugytojai renkasi pastarąjį dalyką net už mažesnį atlyginimą. Taigi vien darbo užmokesčio didinimu problemų neišspręsime“, – teigė M. Čiurlionis.
Pasak jo, kaip taisyti situaciją, nėra universalios priemonės – svarbi jų visuma, o sąrašas yra gana didelis: „Ką turime daryti pirmiausiai, yra keturi dalykai – slaugytojų įgalinimas, darbo sąlygų gerinimas, vidinių ir užsienio resursų pritraukimas ir, be abejo, darbo užmokesčio peržiūrėjimas. Tačiau, kaip minėjau, būtina turėti viziją, kokią slaugą norime turėti ir tik tada galime imtis priemonių“, – pabrėžė M. Čiurlionis.
Svetur lietuvius priima išskėstomis rankomis
Savo ruožtu 21-erių metų darbo stažą turinti ir Norvegijoje su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis apie 12 metų dirbanti slaugytoja Vaiva Jankienė, pasidalinusi darbo Skandinavijoje ypatumais pažymėjo, kad kai kurie dalykai yra net nelygintini.
„Galiu pasidžiaugti, kad didžioji dauguma į Norvegiją atvykusių lietuvių slaugytojų yra vertinami kaip labai kompetentingi specialistai, ten atvykus nereikalaujama kažkokių papildomų kursų. Tai reiškia, kad ir Lietuvoje turime labai gerus specialistus.
Nerodysiu skaidrių, kokias geras darbo sąlygas ir priemones čia turime, nes tai būtų nei teisinga, nei sąžininga – finansavimas yra labai skirtingas, Norvegijoje jis yra daug geresnis nei Lietuvoje ir tie dalykai kol kas yra nelyginami. Bet yra dalykų, kuriuos galime palyginti“, – kalbėjo ji konferencijoje.
„Būtinas pakankamas atlygis už darbą, kurio daugelis nedirbtų už jokius pinigus“, – sakė V. Jankienė.
Pasak V. Jankienės, visų pirma svarbus pats požiūris į slaugytoją – Norvegijoje slaugytojai yra labai gerbiami ir vertinami visuomenės.
„Jiems skiriamas labai didelis centrinės ir vietinės valdžios dėmesys. Apie slaugytojus nuolat kalbama, rašoma, ieškoma sprendimų, kaip mažinti slaugytojų trūkumą, didinti jų darbo užmokestį.
Norvegijoje yra numatytas metinis darbo užmokestis, priklausantis nuo stažo, išsilavinimo, kvalifikacijos ir įstaigų vadovai negali manipuliuoti nei atlyginimais, nei priedais ir atlyginimai yra keliami visiems. Lietuvoje slaugytojų darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo įstaigos vadovo, neretas atvejis, kai skambiai žadamas darbo užmokesčio didinimas realiai lieka tik spaudos pranešimuose“, – vardijo slaugytoja.
Slaugos politika – kaip diena ir naktis
Ji pasakojo, kad labai skiriasi ir pati slaugos politika. „Norvegijoje kiekvienam slaugytojui aišku, kokia slaugos padėtis, kokia ateitis, kodėl ir kokie sprendimai priimami, komunikacijos daug, viskas vieša. Aišku, bendruomenė yra girdima ir puikiai atstovaujama profsąjungos. Slauga yra svarbus valstybės prioritetas.
Lietuvoje gi retas politikas supranta, kas yra slauga ir slaugytojai, jų žinios apsiriboja tuo, kad sveikatos sistema privalo gydyti, o kokia slaugos reikšmė, dažnam sunkiai suprantamas dalykas, todėl retai išgirsi politikus kalbant apie slaugytojus ir slaugą. Geriausiu atveju slauga suprantama kaip senų ligotų žmonių priežiūra“, – kalbėjo V. Jankienė.
Ji pridūrė, kad didžiausias dėmesys skiriamas dabar dirbantiems norvegų slaugytojams, o ne planams pritraukti kuo daugiau emigrantų: „Ją skatinami studijuoti kiti sveikatos priežiūros darbuotojai, yra specialus projektas pritraukti daugiau vyrų į slaugą. Be abejo, neįmanoma išsiversti be atvykstančiųjų, bet tai yra antrinis ar net tretinis klausimas sprendžiant specialistų trūkumo problemą.“
Be to, ji akcentavo, kad licenciją slaugytojas Norvegijoje gauna visam gyvenimui ir jokio privalomo valandų rinkimo ir licencijos pratęsinėjimo.
„Bet yra mechanizmas licenciją sustabdyti arba panaikinti. Jokios privalomai renkamos valandos dėl licencijos negali užtikrinti kompetencijų ir kokybės. Specialistai nuolat siunčiami tobulintis į kursus ir tai apmoka darbdavys, kuris privalo užtikrinti kokybę“, – atkreipė dėmesį ji.
Slaugytoja konstatavo, kad su geresniu visuomenės gyvenimu slaugytojų poreikis tik augs, tad sprendimas yra vienas: „Būtinas pakankamas atlygis už darbą, kurio daugelis nedirbtų už jokius pinigus.“
Be to, slaugytojo prestižą reikia auginti ne didinant darbo krūvį prisidengiant kompetencijų praplėtimu, bet sukuriant aiškią slaugos politiką.
Portalas tv3.lt primena, kad naujoji sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė savo ruožtu tikina, kad priemonės, kaip padidinti slaugytojo profesijos patrauklumą, yra numatytos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
