Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema vadovaujasi ta pačia JT Vaiko teisių konvencija, kurią ratifikavusi ir Lietuva, todėl pirmiausia siekia užtikrinti vaiko teisę saugiai ir laimingai augti savo šeimoje. Tik tuo atveju, jei turima pagrįstų įtarimų, kad vaikui kyla pavojus, kai paslaugos ir parama šeimai neduoda rezultato, tuomet vaikai apgyvendinami globėjų šeimose ar mažuose šeimyniniuose globos namuose. Kūdikių namų Norvegijoje apskritai nėra, kai tuo tarpu Lietuvoje jų turime net penkis, o įstaigose gyvena keli tūkstančiai vaikų. Atsižvelgiant į tai, kad Norvegijoje gyvena dvigubai daugiau vaikų nei Lietuvoje, tuo tarpu vaikų, netekusių tėvų globos, yra mažiau nei Lietuvoje, akivaizdu, kad norvegų vaiko teisių apsaugos darbuotojai vaikus iš šeimų paima tik kraštutiniais atvejais ir žymiai rečiau nei Lietuvoje, o juolab neatima iš vaiko teisės į šeimą ir netalpina jų į dideles įstaigas.
Vertindami vaikų ir šeimų padėtį Lietuvoje, NVO koalicijos „Už vaiko teises“ ekspertai atkreipia dėmesį į vis dar esančias paramos vaikams ir šeimai sistemos spragas: vis dar turime penkis kūdikių globos namus, keli tūkstančiai vaikų auga vaikų globos namuose, o vaikų teisių padėtis socializacijos centruose dažnai kritinė: užuot koregavus vaikų elgesį ir pasitelkus pažangius vaikų auklėjimo metodus, kurių efektyvumą pagrindžia ir moksliniai tyrimai, šiuose centruose vaikai vis dar neretai „tramdomi“ guminėmis lazdomis, ašarinėmis dujomis ir uždaromi į karcerius primenančias vienutes. Daugybė šeimų ir vaikų gyvena skurde, nesulaukia tinkamos specialistų paramos. Stinga kompleksinių paslaugų vaikams ir šeimoms, paramos globėjų ir įtėvių šeimoms. Lietuva vis dar pasižymi vienais didžiausių savižudybių rodiklių Europoje, o vaikai Lietuvoje yra vieni nelaimingiausių Europoje.
Šiais metais Lietuvoje prasideda deinstitucionalizacijos procesas: suformuota deinstitucionalizacijos darbo grupė prie Įvaikinimo tarnybos bei Neįgaliųjų reikalų departamento, NVO koalicijos „Už vaiko teises“ narės jau keletą metų vykdo pilotinius projektus, kuriančius sisteminius pokyčius įvairiuose Lietuvos regionuose, užtikrinančius kompleksinę paramą vaikams, šeimoms ir kuriančius alternatyvas vaikų institucinei globai. Norint pasiekti tvarių pokyčių, labai svarbu, kad valdžios institucijų, žiniasklaidos atstovų ir kiekvieno mūsų dėmesys nepamestų krypties ir būtų sutelktas ties sisteminiais pokyčiais Lietuvoje: perėjimu nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų, kompleksinės paramos vaikams ir šeimoms sistemos sukūrimo, kad galėtume turėti į vaiką ir šeimą orientuotą politiką ir palankią aplinką.
Kalbant apie Norvegiją, norėtume priminti, kad keliasdešimt tūkstančių lietuvių šeimų, gvenančių Norvegijoje, puikiai prisitaikė šioje šalyje, o galbūt atsivežė iš Lietuvos pagarbų ir rūpestingą požiūrį į savo vaikus ir jokių problemų su vaiko teisių apsaugos tarnybomis jiems nekyla. Norėtųsi paskatinti visuomenę įsiklausyti į faktus ir pagrįstus argumentus, nepasiduoti kitų valstybių skatinamai panikai dėl pavienių atvejų, toli gražu neatspindinčių nei norvegų požiūrio į lietuvius, nei lietuvių bendruomenės integracijos Norvegijoje sėkmės.
Vaiko teisių apsaugos sistema Norvegijoje tobulinama jau daugybę dešimtmečių. Vaiko teisių apsaugos įstatymas šioje šalyje priimtas dar 1953-aisiais. Nuo tada spėjo užaugti trys žmonių kartos, giliai suvokiančios vaiko poreikius bei teises. Norvegijoje yra teikiamos kompleksinės paslaugos vaikams bei šeimoms, kurios gerokai padidina vaikų galimybes augti saugioje, darnioje šeimoje. Iškilus sunkumams šeimoje, šioje šalyje dedamos visos įmanomos profesionalų pastangos, siekiant padėti šeimai. Vidutinėje norvegų šeimoje auga daugiau vaikų nei vidutinėje lietuvių šeimoje, ir vaikų norvegams tikrai netrūksta. Šeima yra didžiulė vertybė Norvegijoje, kaip ir vaikai – todėl skiriami visi reikalingi resursai ir pastangos užtikrinti kiekvieno jų gerovę.
Vaikų raidos, psichologijos ekspertai (M. Ainsworth, J. Bowlby ir kt.) prieš daugelį metų daugiamečiais tyrinėjimais įrodė, jog sveikai vaiko (ypač iki 3 m.) fizinei ir psichologinei raidai būtinas prieraišus ryšys su suaugusiuoju (pirminiu rūpintoju: motina/ tėvu, o paėmimo iš šeimos atveju: globėju/ įtėviu). Todėl tinkamam vaiko teisių užtikrinimui būtina šeima, šeimos aplinka. Tuo atveju, kai vaiko sveikatai ir gyvybei gresia pavojus gyvenant savo šeimoje, vaikui turi būti užtikrinamas gyvenimas kitoje šeimoje. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas aiškiai konstatavo, kad institucinė globa, ypač vaikų iki trejų metų amžiaus, yra vaiko teisių pažeidimas.
