Neblaivus Albinas K., vėlų vakarą sutikto jaunuolio paprašęs, kad, eidamas pakeliui, palydėtų namo sugėrovą Gintautą Leniką (49 m.), nežinojo, kad bičiulį mato paskutinį kartą, nes perduoda jį į žudiko rankas.
Gana švelni bausmė
Tokią tiesą nustatė Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs Virbalio miestelio (Vilkaviškio sav.) gyventojo Gintauto Leniko nužudymo aplinkybes, ir žudiku tapusiam virbaliečiui Nedui Valinčiui (18 m.) paskyrė 6,5 metų laisvės atėmimo bausmę.
Gana švelni bausmė anksčiau neteistam jaunuoliui paskirta dėl to, kad jis nusikalto būdamas dar nepilnametis.
Taip pat teismas įpareigojo nuteistąjį atlyginti turtinę ir moralinę žalą nužudytojo seseriai – sumokėti 22 300 litų.
Šis nuosprendis dar gali būti apskųstas apeliacine tvarka. Kol jis įsiteisės, nuteistas vaikinas, po nusikaltimo daugiau nei pusmetį laikytas suimtas, vėliau buvo išleistas į laisvę ir dabar, po nuosprendžio, paliktas nesuimtas. Jam, pasirašiusiam pasižadėjimą niekur neišvykti, nurodyta periodiškai registruotis policijoje, iš jo paimti asmens dokumentai.
Lavonas po šakomis
G. Lenikas buvo nužudytas praėjusių metų rugsėjo 16-osios vėlų vakarą.
Darbštų ir nagingą G. Leniką, daugelio miestelio gyventojų pagalbininką, ankstų rugsėjo 17–osios rytą netoli namų nebegyvą aptiko jo kaimynas ir draugas Marius P., ką tik neradęs jo bute ir skambinęs telefonu, bet be jokio atsako. Pirmiausia Marius P. rado ant keliuko draugo kepurę, tuoj pat – krepšį ir batus. O tada – ir žmogaus kūną. Šis gulėjo maždaug už 100 metrų nuo daugiabučio, kuriame gyveno G. Lenikas, šalia keliuko, nepjautoje pievoje.
Marius P. greitai suprato, kad įvykdytas žiaurus nusikaltimas, nes gulinčiojo kūnas buvo apmestas nupešta žole ir nedidelėmis šakelėmis, o galva kruvina. Dar didesnis šokas Marių P. ištiko, kai jis atpažino negyvėlį – tai buvo Gintautas.
Atvykę policijos pareigūnai aptiko tempimo žymių, pagal kurias spėjo, kad G. Lenikas buvo nužudytas ant kelio, o paskui nutemptas apie 5 metrus į nepjautą pievą, kad būtų mažiau pastebimas.
Ekspertams nustačius, jog mirtis G. Leniką ištiko lūžus kaukolės pamato skliautui ir į smegenis išsiliejus kraujui, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo ir pradėta ieškoti kaltininkų.
Domino tik telefonas
Vilkaviškio policininkai apklausė nemažai žmonių, kurie buvo bendravę su G. Leniku paskutinį vakarą ir kurie pastarąją parą buvo vaikščioję netoli nužudymo vietos. Paaiškėjo, kad nužudytas G. Lenikas likęs be mobiliojo telefono, su kuriuo niekada nesiskirdavo. Vadinasi, realiausia – apiplėšimo versija.
Aktyviai dirbę policininkai po kelių dienų gavo informacijos, kad virbalietis N. Valinčius kažkam siūlė pirkti telefoną, tad šiuo vaikinu ir susidomėjo. Užkalbintas jis neigė ką nors žinąs apie G. Leniko nužudymą, tačiau tuoj buvo priremtas įkalčių, nes pareigūnai atliko kratą vaikino namuose ir rado juose G. Leniko mobilųjį telefoną. Tuomet įtariamasis prisipažino.
Paaiškėjo, kad nužudymo išvakarėse G. Lenikas buvo išgėręs, o prieš vidurnaktį jį namo lydėjo taip pat girtas Albinas K., atsisakęs suteikti sugėrovui nakvynę. Albinas K. paprašė sutikto N. Valinčiaus, kad, eidamas pakeliui, padėtų G. Lenikui pareiti. Albinas K. matė, kaip vaikinas paėmė G. Leniką už parankės ir nuvedė.
Tačiau bevesdamas jaunuolis tuoj sumanė neblaivų vyrą apiplėšti – pagrobti jo telefoną. Todėl kai iki G. Leniko namų buvo likę žingsniuoti apie 100 metrų, „pagalbininkas“ trenkė kumščiu vyrui per galvą, o to nesitikėjęs neblaivus G. Lenikas pargriuvo. Tada chuliganas pradėjo gulintį vyrą spardyti į galvą – spyrė mažiausiai 7 kartus. Nelaimėlis nurimo, nebesipriešino. Galvos trauma buvo tokia sunki, kad G. Lenikas įvykio vietoje mirė.
Žudiku tapęs jaunuolis ištraukė iš nužudytojo kelnių kišenės jo vos 20 litų vertės telefoną „Nokia“, o kūną nutempė atokiau nuo kelio ir paslėpė po pripešta žole ir šakomis. Tuomet N. Valinčius nubėgo namo ir atsigulė. Beje, prieš tai su draugais bendravęs vaikinas buvo blaivus, kaip nustatė teismas.
Daugiavaikė šeima
Nei tik įkliuvęs, nei jau teisme N. Valinčius negalėjo paaiškinti, kodėl žiauriai spardė jam nesipriešinusį vyrą, kodėl smūgiavo būtent į galvą. Jis tik neneigė galėjęs suprasti, kad tokie smūgiai gali prišaukti mirtį. Be to, vaikinas tikrai nebuvo praradęs sveikos nuovokos, nes, bėgdamas iš nusikaltimo vietos, mąstė, kaip jam neįkliūti – kad nebūtų išaiškintas pagal pagrobtą telefoną, jis išėmė iš telefono SIM kortelę ir perlaužęs ją numetė bei sumindžiojo.
Anot Virbalio mokyklos, kurioje tuo metu mokėsi N. Valinčius ir kurioje daug kam buvo šokas dėl vienuoliktoko įvykdyto žiauraus nusikaltimo, pedagogų, vaikinas nebūdavo agresyvus, nebuvo patekęs į policijos akiratį. Atvirkščiai – savo šeimą, kurioje yra 6 vaikai, ir mokyklą jis garsino sportiniais pasiekimais, nes buvo aktyvus dviratininkas. O problemų su teisėsauga buvo turėjęs tik Nedo vyresnysis brolis, su bendrininkais įkliuvęs dėl užsieniečių sunkvežimių apiplėšinėjimo, kai vogė dyzeliną.
Pasak policijos pareigūnų ir Virbalio seniūnijos darbuotojų, Nedą ir kitus šeimos vaikus auklėjo tik mama, nes tėvas, ilgai kalėjęs, su šeima ryšių nepalaiko jau seniai. Bet motina gerbiama kaip rūpestinga moteris.
Taikus ir nagingas
Apie nužudytą G. Leniką vietos gyventojai kalbėjo gana teigiamai. Pastaruoju metu jis buvo bedarbis, už gaunamą socialinę pašalpą seniūnijoje atidirbdavo viešuosius darbus. Vyras buvo ramaus, taikaus būdo žmogus, neprovokuodavo konfliktų. Nors mėgdavo išgerti, tačiau buvo nagingas ir darbštus, visiems padėdavo, jei reikėdavo ką nors suremontuoti. G. Lenikas savo garaže turėjo nemažai įrankių bet kokiam reikalui, tad kartais uždarbiaudavo pas vietinius gyventojus ir taip prisidurdavo litą kitą prie pašalpos. Šalia daugiabučio jis su sugyventine turėjo keletą lysvių, augindavo daržovių, abu jas apdorodavo.
Pastarosiomis dienomis iki tragedijos G. Leniko gyvenimo draugė gulėjo ligoninėje Kaune, tad vyras ją aplankydavo ir slaugydavo, viešųjų darbų grafiką pareigingai suderinęs su Virbalio seniūnu.
Beje, po G. Leniko nužudymo praėjus maždaug mėnesiui, mirė ir jo sugyventinė, su kuria jis gyveno apie 10 metų. Bendrų vaikų pora neturėjo. G. Leniko laidotuvėmis rūpinosi jo mama ir sesuo.
Irena ZUBRICKIENĖ
