Teismų karuselė šioje istorijoje sukasi jau ne vieneri metai. Iš pradžių Rygos apygardos teismo priimtas nuosprendis nesikeitė. Už verslininkų Genadijaus Peredelskio, Gačio Aišpuro ir Aigaro Lūsio nužudymą, taip pat už pasikėsinimą nužudyti tuometį Latvijos muitinės kriminalinės valdybos viršininką Vladimirą Vaškevičių trijulė buvo nuteista kalėti visą likusį gyvenimą, o taip pat sumokėti nužudytųjų artimiesiems apie 1,7 milijono litų.
Latvių verslininką M. Putninį teismai pripažino nužudymų organizatoriumi, o abu lietuvius – samdomais žudikais. Visų jų kaltė buvo įrodyta. Net Latvijos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs kasacinius skundus, visiems trims paliko galioti žemesniųjų teismų nuosprendžius – kalėti iki gyvos galvos. Bet visi 3 nuteistieji laiko save nekaltais. Ir Latvijos Aukščiausiojo Teismo nuosprendį apskundė.
Pagal Latvijos įstatymus bylą nagrinėjo Aukščiausiojo Teismo Senatas, kurį sudarė Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir senatoriai. Senato sprendimas prokurorus tiesiog šokiravo – nuspręsta M. Putninio ir jo samdytų žudikų bylą nagrinėti iš naujo. Tad dabar abu lietuvius ir latvį žudikais vadinti jau nebegalima, nes dabar jie laikomi nenuteistais.
Senato sprendime sakoma, kad ankstesnieji teismai ne iki galo patikrino liudytojų parodymus, o taip pat buvo pažeistas Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnis, kuris įtvirtina teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, nekaltumo prezumpcijos principą bei procesines garantijas.
Skundžiasi ir laimi
M. Putninis – Latvijoje gerai žinoma asmenybė. Jis yra įgijęs aukštąjį teisinį išsilavinimą, baigęs ir Turibos aukštąją verslo mokyklą. Artimųjų ir pažįstamųjų apibūdinamas kaip sąžiningas žmogus. Teigiamai vertinamas dar ir už tai, kad negeria, nerūko, užsiiminėja joga. Jau beveik 6 metus būdamas už grotų M. Putninis ir toliau nepraranda formos, nuolat treniruojasi, labai daug skaito ir bylinėjasi su Jelgavos kalėjimo administracija.
Dėl blogų kalinimo sąlygų jis kreipėsi į Jelgavos teismą ir nurodė, kad kalėjimo administracija ne kartą pažeidė jo teises. Pernai lapkričio 27-ąją nuo 10 iki 17 valandos kalėjimo kameroje buvo išjungta elektra, todėl buvo tamsu ir kalinys negalėjo nei rašyti, nei skaityti. Už tai jis pareikalavo 711,44 eurų.
M. Putninis skundėsi ir dėl to, kad kameroje tamsu ir visą laiką turi degti elektros lemputė, o dėl to jam skauda akis ir blogėja sveikata. Už tai jis pareikalavo 7114,36 eurų kompensacijos. Jelgavos kalėjimo viršininkas sutiko, kad dirbtinis apšvietimas blogai ir dėl to raštu atsiprašė kalinio. Tačiau mokėti kompensacijos nesutiko.
Teismas buvo kalinio pusėje ir priminė, kad tarptautiniai normatyviniai aktai draudžia kankinti kalinius, o valstybė turi sudaryti normalias kalinimo sąlygas. Tad teismas priteisė M. Putniniui 350 eurų kompensaciją.
Kaltės nepripažino
E. Krogertą ir S. Markevičių latvių spauda iš pradžių vadino „Vilniaus brigados“ šauliais, tačiau, Lietuvos teisėsaugininkų žiniomis, su šia nusikalstama gauja šie vyrai nebuvo susiję. Jie ir anksčiau dėl smulkių nusikaltimų buvo įkliuvę Latvijoje. Pasėdėję mėnesį kitą už grotų, vyrai, pritrūkus jų kaltės įrodymų, būdavo paleidžiami laisvėn.
Vėliau latviai šiuos abu vyrus ėmė sieti su Kauno Daktarais, netgi rašė, kad jie yra iš „Kauno brigados“ nors Lietuvoje tokios niekas nė nežinojo. Matyt, vykstant Henriko Daktaro teismui, Latvijos spauda daug rašė apie Henytę, tad daug negalvodami žurnalistai nusprendė, kad „kileriai iš Lietuvos“ turi priklausyti garsiausiai Lietuvos banditų grupuotei ir patys sukūrė jai pavadinimą.
Abu įtariamieji visą laiką neigė žudę. Jie tvirtino ir tebetvirtina, kad esą juos su kažkuo supainiojo. Teismai tokiu tvirtinimu netikėjo ir paskelbė, kad įrodyta, jog lietuviai vykdė verslininko M. Putninio užsakymus ir naikino jam neįtikusius verslininkus. Už kiekvieną nušautą žmogų E. Krogertas su S. Markevičiumi atseit gaudavo po 10 000-15 000 eurų. Pats M. Putninis visa tai vadina nesąmone, ir bando įrodyti, kad žudyti jis neturėjo jokių motyvų.
Žudė be motyvų?
Pagal byloje pateiktus kaltinimus, galima sudaryti tokią įvykių grandinę: keli „mėsos bizniu“ vertęsi verslininkai tai darė ne tik per savo įmones, bet ir šešėlinėje rinkoje. O kur „šešėlis“, ten ir skolos, ten ir grasinimai, mirtys. Visų tokių įvykių centre kaip tik ir atsidūrė M. Putninis. Jis dirbo juristu bendrovėje „Grupa Media“. Ši bendrovė buvo įtariama padėjusi kai kurioms įmonėms plauti pinigus, kad nereikėtų mokėti mokesčių, o tą plovimą kaip tik ir koordinavo M. Putninis. Jis, anot prokurorų, pasamdė lietuvius, kad nušautų jam trukdančius verslininkus.
Advokatas Artūras Zveisalniekas kategoriškai nesutinka, kad šiuose įvykiuose įpainiotas jo ginamasis M. Putninis. „2007-aisiais, 2008-ųjų pradžioje mėsos perdirbimo pramonėje vyko įdomūs procesai, keitėsi įmonių savininkai, – žurnalistams aiškino advokatas. – Mėsininkams tai buvo neramūs laikai, kiekvienas jų įmonių perdalijime turėjo savų interesų. Visi supranta, kad nužudymo organizavimui reikia labai rimtų motyvų, nes tai brangiai kainuoja ir didžiulė rizika. O kaip tik jokių motyvų mano ginamasis ir neturėjo. Vienu atveju jį kaltina, kad jis užsakė nužudyti savo skolininką. Bet juk, logiškai galvojant, tuomet skolos tikrai neatgausi.
M. Putninis kaltinamas ir tuo, kad jis užsakė pašalinti tuometinį Latvijos muitinės kriminalinės valdybos viršininką V. Vaškevičių, areštavusį jo dviejų firmų sąskaitas. Vėlgi, toks patyręs juristas kaip M. Putninis tikrai žinojo, kad ne V. Vaškevičius atlieka tyrimą byloje ir jo nužudymas bylos nesustabdys. Taip ištikrųjų ir buvo. Bylos buvo nagrinėjamos ir po pasikėsinimo į kriminalinės valdybos viršininką. Nė vienu atveju mano ginamasis neturėjo jokios naudos. Susidaro įspūdis, kad Putninis kaip koks maniakas žudė žmones. Bet tai irgi nelogiška, nes paprastai maniakai žudo patys, o ne samdo žudikus“.
Prisiminė po metų
Gynėjai, skųsdami nuosprendžius, teismo prašė atsižvelgti į tai, kad ankstesni teismai rėmėsi įtartinų liudininkų parodymais. Senatoriai sutiko, kad liudininkai buvo apklausiami ne visai teisingais būdais. Akis į akį su teisiamaisiais liudijo tik Ernestas Jansonas. Iš pradžių byloje jis irgi buvo kaltinamasis, bet vėliau, sutikęs duoti parodymus, tapo saugomu liudytoju.
E. Jansonas buvo vienas iš firmos „Grupa Media“ steigėjų. Verslininkas G. Peredelskis finansavo firmos veiklą. Prokurorų teigimu, M. Putninis norėjo perimti šios firmos kontrolę, todėl tai buvo motyvas nužudyti G. Peredelskį. Tačiau advokatai sako, kad ir nušovus verslininką, M. Putninio padėtis nepasikeitė – jis visiškai nieko nedarė, kad perimtų firmos kontrolę. Be to, ir su pinigais jis jokio ryšio neturėjo, nes finansinius reikalus kaip tik ir tvarkė G. Peredelskis su E. Jansonu. Pastarasis net buvo nuteistas už pinigų plovimą. Teismas jam skyrė 5 metus nelaisvės. Po teismo E. Jansonas „stebuklingai“ ir prisiminė, kad žino, kas nušovė G. Peredelskį.
Kai E. Jansonas buvo įtariamasis, M. Putninio jis net neminėjo. Pasakodamas apie G. Peredelskio nužudymą, E. Jansonas kalbėjo apie šio šeimines problemas, sakė, kad jo draugo G. Peredelskio mirtis, ko gero, susijusi su skyrybomis.
Ir tik po metų E. Jansonas prabilo, kad G. Peredelskį neva galėjo nužudyti M. Putninis.
Prieštaringi parodymai
Kiti liudininkai kažkur dingo ir teisme buvo perskaityti tik jų parodymai. Tačiau tie parodymai buvo labai prieštaringi: vieną kartą jie sakė vienaip, kitą – kitaip, tačiau teismai pasirinko tik tuos parodymus, kurie kaltina taip vadinamą „kilerių viršininką“ M. Putninį ir jo samdinius lietuvius. Pavyzdžiui, buvo toks liudininkas Aldis Eichmanis. Tai ne kartą teistas vyras, kuris pasakojo vos ne anekdotus. Atseit, kartą jis sutikęs vieną iš apkaltintų lietuvių, su kuriuo buvo nesimatęs 10 metų ir jam nei iš šio, nei iš to šis papasakojęs, kad nužudė 3 žmones.
A. Eichmanio ilgai nepavyko prisikviesti ir į apeliacinius skundus nagrinėjantį teismą, tačiau spalio pabaigoje atėjęs į posėdį jis kalbėjo jau priešingai. Į teisėjo klausimą: „Ar jūs pažįstate Martinį Putninį?“ Aldis atsakė neigiamai. Jis teigė, kad nepažįsta ne tik M. Putninio, bet net ir akyse nėra matęs lietuvių ir niekada su jais nėra šnekėjęs. Anksčiau, liudydamas apie Aigaro Lūsio, kurio irgi nėra matęs, nužudymą jis sakė taip, kaip jam liepę policininkai, nes už tokius parodymus buvo pažadėta, kad jį išleis iš areštinės.
Iš naujo nagrinėjant bylą atsisakiusių savo ankstesnių parodymų daugėja. Taip teisme padarė už tris žmogžudystes iki gyvos galvos kalėti nuteistas Vladimiras Simaninas. Jis irgi ėmė tvirtinti, kad liudijęs taip, kaip prašė prokurorai, nes už tai jam buvo pažadėta daugiau pasimatymų. Anksčiau jis teismui pasakojo, jog su lietuviais kalėjo Jelgavos kalėjime ir ten iš jų sužinojo „daug įdomaus“. Kai šie papasakojo apie nužudymus, jis ir pranešęs apie tai prokurorams.
Panašiai buvo ir su už kelis nužudymus iki gyvos galvos kalėti nuteistu Janiu Dauguliu. Šis prisipažino, kad policija jį įkalbėjo duoti parodymus prieš M. Putninį. „Kai mane iškvietė į apklausas 2009-aisiais, nei Lūsio, nei Putninio, nei lietuvių aš nepažinojau, – sakė Janis. – Policininkai man pasiūlė duoti parodymus prieš juos už tai pažadėję išleisti mane į laisvę. Ir aš sutikau.“
Yra ir dar vienas nepatikimas liudytojas, bent jau taip jį įvardija gynėjai, Nilas Zvaigznis. Šis vyras kurį laiką vartojo narkotikus, tad, anot advokatų, nelogiška, kad tokį žmogų būtų kvietęsis bendradarbiauti M. Putninis. Kai prokurorai vežė N. Zvaigznį duoti parodymus į tas vietas, kur buvo nužudyti žmonės, jis kategoriškai atsisakė filmuotis ir fotografuotis. Todėl teisme gynėjai išvis suabejojo, ar tose vietose N. Zvaigznis yra buvęs. Be to, nuo pat pradžių N. Zvaigznis dievagojosi nieko nežinąs. Vėliau, kai jį areštavo, patvirtino tai, ką sakė ir E. Jansonas: kai tik jis viską paliudijo „taip, kaip reikia“, buvo tuoj pat paleistas iš areštinės. Nuo to laiko niekas jo daugiau nematė. Pateiktos dvi liudijimo versijos, o teisme N. Zvaigznio advokatai apklausti negalėjo.
Paskutinis liudijęs ne kartą teistas Rolandas Babris teisme sakė, kad liudyti prieš M. Putninį jo paprašė operatyvinis darbuotojas Andris Savko. Už tai jam buvo pažadėta sumažinti bausmę.
