Nemira Pumprickaitė, LRT laida „Savaitė“, LRT.lt
Įvairaus pobūdžio veikėjai, nepuoselėjantys gerų jausmų Lietuvai ir jos nepriklausomybei, dažniausiai būna susiję su viena valstybe, kuri niekada neslėpė, kad nepritaria mūsų valstybingumui. Ne kitaip ji elgėsi ir prieš 25-erius metus, kai Aukščiausioji Taryba Kovo 11-ąją atkūrė mūsų valstybės nepriklausomybę ir mėgino derybomis sureguliuoti teisinius valstybinius santykius su tuomete Sovietų Sąjunga, t. y. įteisinti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę ne tik de jure, bet ir de facto. Prireikė 506 dienų iki 1991-ųjų liepos, kol buvo pasirašyta sutartis su Rusija, ir dar 407 dienų, kol buvo sureguliuoti Rusijos kariuomenės išvedimo klausimai.
LRT laidos „Savaitė“ vedėja Nemira Pumprickaitė šiuos įvykius prisiminė kartu su Nepriklausomybės Akto signataru, to meto valstybinės derybų delegacijos vadovu Česlovu Stankevičiumi, ėjusiu ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas.
– Derybų kelias su Maskva buvo sudėtingas, tačiau ar galima pasakyti, kad ir Vakarai tuo metu į Lietuvą žiūrėjo kaip į valstybę, kurios siekiai yra ir pavojingi, ir nerealūs?
– Na, tuo metu, Michailui Gorbačiovui pertvarkant sovietinę imperiją ir užmezgus santykius su Vakarais, normalius santykius, sakyčiau, atsirado galimybė Vakarams išspręsti globalias pasaulio saugumo problemas. Tad tikrai Lietuva pridėjo dar vieną labai opią problemą Vakarų politikos lyderiams ir diplomatams, norėdama pasiekti nepriklausomybę greitai ir visišką. Tai Vakarų lyderiams tuo metu atrodė nerealu. Ir dabar, žvelgdamas atgal, aš manau, kad jie teisingai samprotavo, – mums nebuvo realu greitai ir visiškai įgyvendinti nepriklausomybę, bet valia ir tvirtos pozicijos laimi prieš visokias kliūtis ir pavyksta padaryti tai, kas atrodo neįmanoma.
– JAV prezidentas George’as Bushas iš karto kovo pabaigoje tada, 1990-aisiais, parašė M. Gorbačiovui laišką, kuriame buvo sąlyga prieš Lietuvos nepriklausomybę, prieš Lietuvą nenaudoti jėgos. Ir M. Gorbačiovas to laikėsi, tik po dešimties mėnesių jis tą jėgą panaudojo. Kaip jūs manote, kodėl jis pakluso ir kiek tie dešimt mėnesių padėjo Lietuvai tvirtinant nepriklausomybę?
– Na, M. Gorbačiovui buvo būtina su Vakarais, pirmiausia su JAV, sureguliuoti santykius, tad jis buvo priverstas kalbėti ir ieškoti išeities, stengdamasis išsaugoti Sovietų Sąjungą. Aš manau, kad tie santykiai buvo gal ir lemiamos reikšmės, nes iš tikrųjų – bet kokius proveržius į kitų tautų nepriklausomybę Sovietų Sąjunga žlugdė panaudodama karinę jėgą, žudydama žmones, tankais, kastuvėliais kapodama. Taip buvo ir Baku, ir Tbilisyje prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Tai (siekis sureguliuoti santykius, – red. past.) sulaikė kruviną jėgos panaudojimą Lietuvoje. Jį atidėjo maždaug dešimčiai mėnesių. Ir tai buvo labai brangus laikas. Per dešimt mėnesių... Juk Lietuva veikė kaip nepriklausoma valstybė. Jeigu jie būtų panaudoję jėgą tuoj po kovo 11-osios, manau, tuo atveju Vakarų reakcija būtų buvusi momentinė. Ji būtų buvusi, bet jau būtų buvusi visai kita situacija. Ir, matote, dabar ir Ukraina, ir Baltarusija, ir Kaukazo valstybės yra kitokioje padėtyje negu Lietuva, kuri pajėgė išsivaduoti, pasinaudojo tuo momentu, veikė ryžtingai ir greitai.
– Dabar, kai sudėlioji tuos įvykius, kurie vyko tuoj po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje, ir lygini tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, atrandi panašumų. Vienas skirtumas – mums pavyko išvengti tokių didelių netekčių. Kaip jūs manote, kodėl?
– Rusijos veiksmuose, Kremliaus veiksmuose, tas metodas atplėšti dalį teritorijos, sukurti ten neva opoziciją, savo struktūras, buvo naudojamas visur. Jeigu prisimintume mūsų derybas, tai galiniame kambaryje tos salės, kurioje mes derėjomės, – Vytauto Landsbergio vadovaujama delegacija su Rusijos vyriausybe, trim eilėm sėdinčių ministrų ir jų pavaduotojų, galiniame kambaryje buvo autonomininkai pakviesti. Ministras pirmininkas Nikolajus Ryžkovas primygtinai siūlė, kad jie taip pat dalyvautų ir pareikštų savo poziciją. Tada V. Landsbergis labai taikliai paklausė, kurioje pusėje jie sėdės? Tai aišku, kurioje pusėje jiems derėtų sėdėti. Tie metodai ir dabar akivaizdžiai yra naudojami prieš Ukrainą. O aukos... Dėl to, kad Lietuva išvengė aukų, per tą laiką pasikeitė situacija pačioje Sovietų Sąjungoje ir pasaulyje. O kitas veiksnys buvo Borisas Jelcinas. Rusijos prezidentas atskrido į Taliną ir įsakė Rusijos kareiviams nešaudyti, nenaudoti jėgos prieš beginklius žmones.
– Minite B. Jelciną – iš tiesų su Rusijos Federacija Lietuvai pavyko žymiai greičiau ir sklandžiau pasirašyti sutartis, o su M. Gorbačiovo Sovietų Sąjunga dar nebuvo jokių sutarčių. Kaip jūs apskritai žiūrėjote į M. Gorbačiovą, koks jis jums pasirodė? Ar turėjote kokių nors iliuzijų, kad vis dėlto Lietuvai pavyks susiderėti su tuomete Sovietų Sąjunga?
– Man tik vieną kartą teko dalyvauti susitikime su juo, bet per visą tą laikotarpį iki Sovietų Sąjungos žlugimo M. Gorbačiovo pozicija buvo aiški: gaukite tam tikrą autonomiją, kokią norite nepriklausomybę SSRS sudėtyje, bet tiktai sudėtyje – asocijuoti arba konfederacijos ryšiais susaistyti su Sovietų Sąjunga. Ta pozicija nepasikeitė. Ir po to, kai nepavyko mūsų palaužti derybų keliu, griebėsi jėgos. O B. Jelcinas į Lietuvos nepriklausomybės siekius ir tą kelią, kurį mes tada, kovo 11-ąją, pradėjome ir nuosekliai įgyvendinome, žiūrėjo tolerantiškai. Jis niekada nekvestionavo mūsų teisės į nepriklausomybę.
– Kai dabar žiūrite į tas prieš 25-erius metus vykusias derybas, tuos visus įvykius, kaip jie jums atrodo, – juk sakote, kad tikrai nerealus darbas buvo nuveiktas ir nerealūs rezultatai pasiekti?
– Na, idealizmas, kuris dominavo Aukščiausiojoje Taryboje, jos daugumoje tuo metu, V. Landsbergio asmeniškas vaidmuo – nes užsienio valstybių požiūris į Lietuvą buvo kreipiamas per V. Landsbergio poziciją. O Lietuva buvo vertinama kritiškai: dėl nelankstumo buvo kaltinama, dėl tokio užsispyrimo priekaištaujama buvo, ekspertai tą darydavo. Bet būtent tai ir padėjo, kad pavyko išvengti tų spąstų, tų pinklių, kurios galėjo nuvesti į susisaistymus su griūvančia ir reformuojama Sovietų Sąjunga. Reikia laikytis savo pozicijų, negalima eiti į derybas su kompromisu, nes kompromisas daromas tada, kai galima jį daryti. Pavyzdžiui, nepadarėme kompromiso dėl Kovo 11-osios Akto atšaukimo, sustabdymo...
– ...tai buvo vienas iš sovietų reikalavimų...
– ...o kompromisas buvo toks, kad Lietuva sutiko susilaikyti nuo veiksmų, susijusių su Kovo 11-osios Aktu, bet pats Aktas liko nepajudintas ir nekvestionuojamas.
– Ačiū jums už pokalbį.
