Nepagrįstas ieškinys gali prispausti bet ką

Vy­riš­kiui iš ma­žo mies­te­lio Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne ieš­ki­nį pa­tei­kė aky­se ne­ma­ty­ta ieš­ko­vė: ji rei­ka­la­vo, kad pen­si­nin­kas pri­pa­žin­tų jos vai­ko tė­vys­tę. Įs­kau­din­tas vyras pa­ts su­ra­do vai­ko tė­vą, tik už­mes­ta naš­ta ne­pa­leng­vė­jo. Na­muo­se už­kur­tas pra­ga­ras jo žmo­nai bai­gė­si rea­ni­ma­ci­jo­je.

Ieš­ki­nys

Praei­tų Ve­ly­kų iš­va­ka­rė­se mies­te­lio laiš­ki­nin­kė į pa­gy­ve­nu­sios po­ros na­mus at­ne­šė laiš­ką – ieš­ki­nį. Re­gi­na tvar­kė­si na­muo­se, ren­gė­si Ve­ly­koms, An­ta­nas trum­pam bu­vo iš­vy­kęs.

Žmo­nai laiš­ki­nin­kė laiš­ko sa­kiu­si ne­ga­lin­ti ati­duo­ti, tik da­vė pa­skai­ty­ti.

„Su at­sa­ko­vu (nu­ro­dy­ti var­das, pa­var­dė, gi­mi­mo me­tai) san­tuo­ko­je ne­bu­vo­me. Drau­ga­vo­me ir tu­rė­jo­me ly­ti­nių san­ty­kių nuo 2009 me­tų pa­bai­gos iki 2010 me­tų pra­džios“, – skai­tė Re­gi­na.

Ieš­ki­ny­je nu­ro­do­ma, kad 2010 rugp­jū­tį dvi­de­šimt­me­tei mer­gi­nai gi­mė sū­nus, o sū­naus tė­vu ji nu­ro­do še­šias­de­šimt­me­tį per­ko­pu­sį vy­rą.

„Aš pa­sto­ji­mo me­tu su ki­tais vy­rais in­ty­mių san­ty­kių ne­tu­rė­jau, iš­sky­rus at­sa­ko­vą, to­dėl aš nea­be­jo­ju, kad ma­no vai­ko tė­vas yra at­sa­ko­vas. Nuo vai­ko gi­mi­mo at­sa­ko­vas vai­kui ne­tei­kė iš­lai­ky­mo. (....) Vai­ką iš­lai­kau vie­na. (...) At­siž­vel­giant į vai­ko po­rei­kius, sa­vo ir vai­ko tė­vo tur­ti­nę pa­dė­tį bei gau­na­mas pa­ja­mas, ma­nau, kad šiuo lai­ko­tar­piu su­ge­bė­siu už­tik­rin­ti nor­ma­lias gy­ve­ni­mo są­ly­gas, jei iš vai­ko tė­vo bus išieš­ko­ma vai­ko iš­lai­ky­mui po 300 li­tų kas mė­ne­sį iki jo pil­na­me­tys­tės“, – ra­šo­ma ieš­ki­ny­je.

Po šo­ko – rea­ni­ma­ci­ja

„Ve­ly­kos mums bu­vo bai­sios. Žo­džio vie­nas ki­tam ne­ga­lė­jo­me pra­tar­ti“, – pri­si­mi­nė An­ta­nas.

„Aš sa­vo vy­ru nea­be­jo­jau. Jis ser­ga sun­kia šir­dies li­ga. Tuo me­tu bu­vo po ope­ra­ci­jos, to­dėl į vi­sas ke­lio­nes jį vi­sa­da ly­dė­da­vau, o na­muo­se taip pat bū­da­vo­me kar­tu. Bai­siau­sia bu­vo pa­kel­ti gė­dą ir at­si­kra­ty­ti pur­vo, ku­rį pri­me­tė mū­sų šei­mai“, – ne­slėp­da­ma jau­dulio sako Re­gi­na.

Po ke­lių die­nų, kai šei­ma ga­vo pra­ne­ši­mą apie ieš­ki­nį, Re­gi­na at­si­dū­rė kar­dio­lo­gi­nė­je rea­ni­ma­ci­jo­je. Sust­rei­ka­vo šir­dis, gy­dy­to­jai vos pri­kė­lė mo­te­rį gy­ve­ni­mui. Mo­te­ris iki šiol var­to­ja vais­tus, li­ga, sukelta di­de­lio su­krė­ti­mo, neat­sit­rau­kia.

Su­lau­kė tik pa­juo­kų

Šei­ma nu­ta­rė ieš­ko­ti tei­sy­bės. Ka­dan­gi ant ieš­ki­nio bu­vo vals­ty­bės skir­to ad­vo­ka­to, at­sto­vau­jan­čio ieš­ko­vei, rek­vi­zi­tai, An­ta­nas nie­ko ne­lau­kęs nu­vy­ko į jo kon­to­rą. Vė­liau – į teis­mą.

„Vi­si tik juo­kus lai­dė, sa­kė­si nie­ko ne­ga­lin­tys pa­da­ry­ti, siū­lė pa­si­da­ry­ti DNR tes­tą ir ta­da vis­kas paaiš­kės“, – ne­slėp­da­mas ap­mau­do pa­sa­ko­jo An­ta­nas.

Jis su­ži­no­jo, kad DNR tes­tas kai­nuo­ja 1000 li­tų.

„Bet kam aš tu­riu da­ry­ti tes­tą už to­kius pi­ni­gus, jei­gu ži­nau, kad ne aš tė­vas“, – sa­kė įskau­din­tas vy­ras.

Pir­ma­sis su­si­ti­ki­mas

Ant ieš­ki­nio bu­vo nu­ro­dy­ta ieš­ko­vės gy­ve­na­mo­ji vie­ta. Šei­ma ap­si­spren­dė vyk­ti ten.

An­ta­nui pa­klau­sus, ar jį ieš­ko­vė pa­žįs­ta, mer­gi­na pri­si­pa­ži­no, kad ne­pa­žįs­ta. Jis nu­si­ve­žė ir ke­lių vy­rų nuo­trau­kas. Mer­gi­na lyg ir at­pa­ži­nu­si, kurs esąs jos vai­ko tė­vas.

An­ta­nas dar kar­tą su­sku­bo kreip­tis į ieš­ko­vės ad­vo­ka­tą, kad keis­tai at­si­ra­dęs ieš­ki­nys bū­tų pri­pa­žin­tas nie­ki­niu.

„Bet vals­ty­bės jai skir­tas ad­vo­ka­tas su ma­ni­mi su­si­tik­ti at­si­sa­kė, kal­bė­jo­me tik te­le­fo­nu. Jis kaž­ko­dėl la­bai už­si­spy­ręs no­rė­jo, kad by­la bū­tų tę­sia­ma. Dar man pa­gra­si­no, kad ne­pa­veik­čiau ieš­ko­vės ir su ja ne­su­si­ti­ki­nė­čiau“, – pri­si­mi­nė An­ta­nas.

Vie­nas teis­mo po­sė­dis įvy­ko. An­ta­ną iš­ti­ko prie­puo­lis.

„Pats tei­sė­jas ma­ne ra­mi­no. Bet kas man iš to, kai ner­vai suės­ti to­kio­mis kvai­lys­tė­mis“, – sa­kė vy­ras.

Ta­po de­tek­ty­vais

Su­si­ti­ki­me su mer­gi­na An­ta­nas iš­gir­do, kad ji tu­rė­ju­si ly­ti­nių san­ty­kių bū­tent ta­me mies­te­ly­je, kur jis gy­ve­na. Maž­daug api­bū­di­no, kaip at­ro­dė vy­ras, su ku­riuo ji bend­ra­vo, kaip bū­da­vo ap­si­ren­gęs, kur su­si­ti­ki­nė­da­vo, ko­kia ma­ši­na vež­da­vo­si ją už mies­te­lio.

„Pa­tys ta­po­me de­tek­ty­vais, nes ki­to ke­lio, kaip ap­si­gin­ti nuo to­kio bai­saus šmeiž­to, įsi­ti­ki­no­me, nė­ra“, – pa­sa­ko­jo An­ta­nas su Re­gi­na.

Pa­gal mer­gi­nos pa­sa­ko­ji­mus An­ta­nas su­pra­to, apie ko­kį vy­rą kal­ba­ma. Jo pa­var­dės tik vie­na rai­dė ski­ria­si nuo An­ta­no pa­var­dės.

Mer­gi­na vė­liau su­ti­ko nu­va­žiuo­ti į mies­te­lį. Ji iš kar­to at­pa­ži­no galimą vai­ko tė­vą, pa­šau­kė jį Da­riu­mi, nors tik­ra­sis jo var­das vi­sai ne­pa­na­šus į šį.

Ga­liau­siai mer­gi­na An­ta­nui pa­pa­sa­ko­jo, kad Da­riu­mi pri­si­sta­ti­nė­jęs vy­ras daž­nai ją pa­siim­da­vo po dar­bo į sa­vo ma­ši­ną, vež­da­vo­si už mies­te­lio, o po ly­ti­nių san­ty­kių duo­da­vo jai pi­ni­gų.

Pa­var­dė – „iš lu­bų“

Ko­dėl bu­vo dur­ta pirš­tu bū­tent į An­ta­ną?

Mer­gi­na jam pa­sa­ko­jo, kad at­va­žia­vu­si į mies­te­lį ieš­ko­jo bū­tent Da­riaus var­du ir pa­var­de pri­si­sta­čiu­sio vy­ro.

Mies­te­ly­je su­ži­no­jo, kad to­kia pa­var­de žmo­gaus nė­ra, bet yra pa­na­šia pa­var­de. Mer­gi­na ieš­ki­ny­je ir nu­ro­dė An­ta­ną.

Po to, kai An­ta­nas su Re­gi­na pa­tys iš­ty­rė į de­tek­ty­vą panašią istoriją, su­ži­no­jo, kad ieš­ko­vė nu­spren­dė at­siim­ti ieš­ki­nį.

„Ta­čiau da­bar jau ne­be­su­ti­ko­me mes. No­rė­jo­me, kad teis­mas įvyk­tų ir mums bū­tų su­grą­žin­ti pa­tir­ti nuo­sto­liai – iš­lai­dos ma­no ad­vo­ka­tui“, – sa­kė An­ta­nas.

Li­ko ne su ali­men­tais, o su sko­la

Bir­že­lio 11 die­ną Rad­vi­liš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mas pa­skel­bė nu­tar­tį.

Ieš­ki­nys li­ko ne­nag­ri­nė­tas.

Iš ieš­ko­vės at­sa­ko­vui pri­teis­tos at­sa­ko­vo tu­rė­tos by­li­nė­ji­mo­si iš­lai­dos – 600 li­tų už su­teik­tas ad­vo­ka­to pa­slau­gas.

Die­ną, kai lan­kė­mės An­ta­no ir Re­gi­nos na­muo­se, jie ga­vo ieš­ko­vės ži­nu­tę: „La­bas ry­tas. Mums at­siųs­ki­te są­skai­tos nu­me­rį. Nuo spa­lio 20 die­nos pra­ve­sim po 50 li­tų“.

„Ma­tė­me, kaip mer­gi­na skur­džiai gy­ve­na. Ji pa­ža­dė­jo mums da­li­mis su­mo­kė­ti pri­teis­tus 600 li­tų. Gai­la jos, bet jei­gu ji ne­te­sės pa­ža­do, bū­si­me pri­vers­ti kreip­tis į ant­sto­lį“, – sa­kė An­ta­nas.

Ne­ga­na to, šei­ma pa­ty­rė dar di­des­nių nuo­sto­lių. Ka­dan­gi Re­gi­na be­dar­bė, už gy­dy­mą po pa­tir­to šo­ko li­go­ni­nė­je, rea­ni­ma­ci­jo­je, šei­mai te­ko su­mo­kė­ti 2,5 tūks­tan­čio li­tų.

„Kas tuos pi­ni­gus grą­žins?“ – klau­sė šei­ma.

Specialisto komentaras: teis­mas pri­va­lo priim­ti ieš­ki­nį

Rai­mon­da Andrulienė, Šiau­lių ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo tei­sė­ja, lai­ki­nai ei­nan­ti pir­mi­nin­ko pa­rei­gas:

– Teis­mas, tik iš­nag­ri­nė­jęs skun­dus ir iš­ty­ręs įro­dy­mus, ga­li pa­sa­ky­ti, pa­grįs­tas, ar ne­pag­rįs­tas krei­pi­ma­sis. Bet prii­mant ieš­ki­nį teis­mas nie­kaip ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ieš­ki­nys pa­grįs­tas, ar ne, nes ta­da teis­mas jau iš anks­to nu­spręs­tų by­los baig­tį be pro­ce­so. To mes ne­ga­li­me da­ry­ti.

Jei­gu žmo­gus ma­no, kad tu­ri rei­ka­la­vi­mo tei­sę ir krei­pia­si į teis­mą, teis­mas pri­va­lo priim­ti ieš­ki­nį. Bet koks išanks­ti­nis at­si­sa­ky­mas bū­tų ne­tei­sė­tas, bū­tų pa­žeis­ta žmo­gaus tei­sė kreip­tis į teis­mą.

Tik pro­ce­so ei­go­je, iš­ty­rus įro­dy­mus, išaiš­kė­ja, ar ieš­ki­nys bu­vo pa­grįs­tas. O kaip to­liau elg­tis ne­pag­rįs­tai ap­kal­tin­tam žmo­gui, jo pa­ties rei­ka­las.

Ne­pag­rįs­tų ieš­ki­nių teis­muo­se pa­si­tai­ko. Ką da­ry­ti, kad ne­pag­rįs­tų ieš­ki­nių teis­muo­se bū­tų ma­žiau? Tai re­gu­liuo­ja nu­tar­tys ap­mo­kė­ti ne­tei­sin­gai ap­kal­tin­to žmo­gaus teis­mo iš­lai­das, ga­li­my­bė ne­tei­sin­gai ap­kal­tin­to žmo­gaus kreip­tis į teis­mą.

Rita ŽADEIKYTĖ