„ Mes turime žmones – tai visas mūsų turtas. Norint tokiai šaliai išgyventi, konkuruoti, reikia investuoti į žmones, o čia viskas atvirkščiai“, – įsitikinęs Adolfas Juodraitis, Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas, socialinių mokslų daktaras.
Su A. Juodraičiu sutartas pokalbis apie politikus ir neįgaliuosius nukrypo kiek kita linkme: apie neįgalią politiką.
Apie neįgaliųjų teikiamą naudą
– Prieš rinkimus politinės partijos lankė ir neįgaliųjų organizacijas, pristatė savo programas, bet, anot pačių neįgaliųjų, niekas niekada nesigilino į jų problemas. Niekas iš politikų nepažadėjo: ateisime į valdžią, sumažinsime bortelius. Ar politikai pakankamai dėmesio skiria labiausiai pažeidžiamai žmonių kategorijai? Ar apskritai galime kalbėti apie tokią sąvoką, kaip „politikai ir neįgalieji“?
– Manau, nereikėtų kelti tokio klausimo – mes visi esame viena grupė. Ponai politikai ir valstybė turi atsakyti už visus ir visais rūpintis.
Bet gerai, kalbėkime apie neįgaliuosius. Jų visame pasaulyje yra apie 10 procentų. Tai daug. Labai svarbu, kiek jie gali save realizuoti, kaip asmenybės, kuo užsiimti, kad pasijustų reikalingais.
Amerika irgi 20-25 metus turėjo ugdyti žmones, kol šie suprato, kad neįgalus žmogus (nesvarbu, kokia jo negalė, kartais gal net labai stipriai išreikšta psichinė) duoda visuomenei labai didelę naudą – aš pasijaučiu šalia jų geresnis ir darausi geresnis, man norisi padėti, ir ta mūsų tarpusavio sąveika įgauna didelę jėgą.
Tada mes nebeskaičiuojame, koks neįgaliojo indėlis į bendrą vidaus produktą? Svarbu, koks jo indėlis į mano žmogiškąsias savybes. O tos mano savybės vėliau atsilieps ir mano indėliui į BVP. Tada niekas neįgaliajam nepasakys, kad jis yra visuomenės išlaikytinis.
Kita vertus, kur garantijos, kad tu visą gyvenimą būsi sveikas, ir su kokiomis garantijomis susidursi, kai tavo gyvenime įvyks krizė, lūžis, o kiti į tave žiūrės atbulomis akimis ar su gailesčiu.
Neįgaliesiems nereikia gailesčio, jiems reikia pagarbos ir bendradarbiavimo. Mes turime klausti, kuo aš tau galiu padėti, nes žinau, kad tu jau padedi man savo buvimu.
– Gal neįgalusis ir politikui gali būti reikalingas, ne tik kaimynui?
– Vat čia ir bėda. Politikas turėtų juos prisiminti visada, ne tik rinkimų metu, ir klausti, o kuo aš jums galiu padėti? Neveikia tas ar kitas įstatymas? Gerai, dar kartą išjudinsime.
Kita vertus, juk dalis elektorato gali neateiti į rinkimus dėl suprantamų priežasčių – nėra kas palydi, pastumia vežimėlį. Tai tokiu atveju tegul ne žmonės eina pas tave, bet tu, politike, eik pas žmones.
Dorybė yra žinojimas
– Kita vertus, mūsų politikams apskritai yra būdingos fazės ar ciklai. Rinkimai yra vienas iš tų ciklų, kai visi puola kažką daryti.
– Bet aš visada prisimenu Platoną ir jo „Valstybę“ – tada užduodu sau klausimą: ko jie ten eina apskritai? Platonas rašė: „Dorybė yra žinojimas“. Viskas lyg ir aišku, tada klausiame: ko žinojimas, kokiu tikslu politikas eina ir dalija pažadus, kokias funkcijas ruošiasi atlikti, kam tarnauti, kieno interesams, kokių grupių sluoksniams?
Didieji mąstytojai seniai pasakė, kas yra politikas, kam skirta politika ir kas yra valstybė.
Viskas aišku – tai tarnystė žmonėms. Vertybė yra žmogus. Ir ne taip svarbu, koks jis: ar iš šiukšlyno, ar iš socialinės atskirties – jis yra mūsų bendrapilietis. Todėl pirmiausiai, ponai politikai, ir tarp rinkimų, ir per rinkimus turi galvoti apie juos. Tačiau apie ką galvoja politikai, aiškiai parodė išankstiniai rinkimai: susodino, pagirdė, ir pirmyn.
Ar tai byloja apie ponų, einančių į valdžią politinį sprendimą tarnauti žmonėms? Aš didžiai tuo abejoju.
Todėl tikėtis, kad politikai daugiau dėmesio skirs tiems ar kitiems, utopiška. Bijau, kad jie daugiau dėmesio skirs savo reikmėms.
– Yra toks posakis: braunasi prie valdžios lovio. Ar tyrinėjama, kas iš tiesų traukia žmones į valdžią?
– Valdžios poreikis. Sakykite, kodėl lenda į valdžią milijonieriai ar vos ne milijardieriai? Ar jie mažai turi pinigų? Tai dėl valdžios.
Kodėl ponai prezidentai su malonumu sutiktų dar pabūti ir antrą kadenciją, ir trečią, ir ketvirtą? Mes matome iš įvykių arabų pasaulyje – nė po trisdešimties metų valdovai nenori pasitraukti, nors susikrovė ir prisivogė turtų, kurių keliems gyvenimams užtektų.
Juos maitina žinojimas: „aš turiu valdžią“, “aš esu virš jūsų“, o valdžia jau suteikia pinigus, šlovę, pažintis, simpatijas ar neapykantą.
Todėl ir gaunasi didžiausias konkursas į savivaldybių vietas – į vieną vietą pretenduoja daugiau kaip dešimt. Labai apsidžiaugčiau, kad taip stotų į universitetus.
Apie pilietinę visuomenę
– Ar dėl to kalta nesubrendusi visuomenė?
– Visuomenė bet kokiu atveju turi išreikšti savo pilietinę nuostatą. Man labai gaila, kad dabar, norint išeiti ir pasakyti „aš nesutinku“, reikia gauti leidimą, reglamentuojama, po kiek žmonių gali reikalauti. Palaukite, ar mes gyvename Europos Sąjungoje? Ir ar visoje Europos Sąjungoje reikia gauti tokius leidimus, ar čia tik Lietuvėlė reglamentuoja? Tada kuo mes skiriamės nuo Rusijos?
Aš neturiu jų klausti, malonės prašyti – yra pilietinė akcija, mes susirenkame ir akivaizdžiai parodome: mums tai netinka, malonėkite daryti, kitu atveju mes jus priversime atsistatydinti.
Juk nebūtina griebtis beisbolo lazdų ir daužyti viską, kuo garsūs graikai – yra kitų variantų. Bet visuomenė turi būti jėga – ne mes jiems, o jie mums turi tarnauti.
Reikia daugiau socialinių darbuotojų
– Norisi grįžti prie neįgaliųjų temos, galbūt todėl, kad jie – tarsi visuomenės lakmuso popierėlis, ir jų gyvenimo kokybė rodo mūsų visuomenės gebėjimą pasirūpinti silpniausia grandimi. Ta kokybė kartais šiurpinanti.
– Be jokios abejonės kol kas taip ir yra. Mano galva, yra pakankama europinė įstatyminė bazė, bet prie europinių standartų mes nepriartėjome.
Mūsų visuomenėje problemų ne mažėja, o daugėja. Ir čia gali padėti kompetetingai paruošti socialiniai darbuotojai ir pedagogai, kurie žino, kaip dirbti su tam tikromis grupėmis.
Lietuvai reikia daugiau komandų, kurios dirbtų su silpnesnėmis, pažeidžiamomis grupėmis: ne tik neįgaliaisiais, bet ir vaikais, senais žmonėmis, smurto aukomis, globos namų ugdytiniais, į gyvenimą išeinančiais su minimaliu socialiniu intelektu.
– Jau kiek metų kalbama, kad ateitis priklauso socialiniams darbuotojams, tačiau baigę socialinius mokslus jaunuoliai Lietuvoje neranda darbo.
– Kol mūsiškiai skaičiuoja finansiškai, tie jaunuoliai puikiausiai įsidarbina užsienyje. Noriu paklausti, kas yra Lietuvos turtas, vertybė? Ar turime gintaro, gal naftos? Mes turime žmones – tai visas mūsų turtas. Norint tokiai šaliai išgyventi, konkuruoti, reikia investuoti į žmones, o čia viskas atvirkščiai.
Socialinių darbuotojų veiklos ratas – labai platus: linkę nusikalsti, priklausomybes turintys, pamesti, nemylimi, nelaimingi. Kur pasižiūri – vien problemos. O išeitys iš problemų Lietuvėlėje kol kas trys: arba žudosi, arba nesvietiškai geria, arba emigruoja. Taip visą turtą ir prarandame.
„Niekam neįdomu, kaip mes gyvename...“
Keliuose ankštuose kambarėliuose buvusioje Vaikų poliklinikoje Šiauliuose įsikūręs asmenų su psichine negalia klubas „Dvasinė šiluma“. Vidurdienį čia skambčioja arbatos puodeliai – klubo nariai nuo 11 iki 16 valandos kalbasi apie savo bėdas, problemas, džiaugsmus ar planus.
„Mes negimėme su negalia, visi esame gyvenimo sulaužyti žmonės, išgyvenę tragedijas, skyrybas, ligas“, – sako klubo narė Valerija.
Paklausti, ar juos dažnai aplanko politikai, klubo nariai pasakoja turintys savo „šefus“, kurie juos pasikviečia į politinius renginius ar sąskrydžius, už ką jie yra labai dėkingi. Juk svarbiausia žmonėms su negalia pasijusti reikalingais.
Jie dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje, dainuoja miesto koncertuose, ir labai džiaugiasi, kaip po koncerto būna įvertinti ir pakviečiami arbatos. Tapo, piešia, siuvinėja, daro rankdarbius, kartais jų darbai eksponuojami parodose.
„Įsivaizduokite, jei atsitinka, kad kokį darbelį nuveža parodyti į Vilnių – o jeigu dar nuperka, tai to neapsakomo džiaugsmo užtenka visiems metams“, – su jauduliu pasakoja klubui jau septyneris metus vadovaujanti Laimutė Vitienė.
Tačiau prakalbus apie tai, kaip šie žmonės iš tiesų gyvena, viena po kitos kyla socialinės istorijos, dažnai gyvenimas ties skurdo riba, vargas ir problemos. Ar bent vienas politikas teiravosi, ko šiems žmonės iš tiesų reikėtų?
„Ne, niekas mūsų to niekada neklausė“, – sako L. Vitienė.
Janina Barčianskienė, Šiaulių vaikystės invalidų globos draugijos „Spindulėlis“ vadovė, išgirdusi tą patį klausimą, irgi patikino: “Šiemet politikai į svečius įsiprašė, bet buvo gryna rinkiminė agitacija, tik savo rinkiminę programą papasakojo. Niekam neįdomu, kaip mes gyvename. Nė vieno tokio klausimo nebuvo, nė vieno“.
Ponia Janina sako visada peržiūrinti partijų programas, tačiau kaip visada, taip ir šiemet programose neįgaliųjų tarsi nebūtų. „Bet mes esame prie to pripratę, gal labai ir nesureikšminame“, – sakė moteris.
„Nieko nedrįstu ir sakyti, nes jų patalpose esame. Mes laikome, kad patalpos – jau yra parama. Mes, neįgalieji, turime kur susitikti, pabūti, praleisti laiką, bendrauti. O problemos? Nežinau, net ką pasakyti...“, – baiminosi ir nenorėjo būti įvardinta kitos neįgaliųjų organizacijos vadovė.
Nijolė KOSKIENĖ
