Šiuo metu, niekur nedirbantiems, tačiau reikiamą stažą turintiems gyventojams nedarbo draudimo išmoka mokama iki 9 mėnesių.
Taip pat nuo 2025 m. sausio 1 d. iki kovo 31 d. bedarbio statusą įgijusiems asmenims maksimali nedarbo išmoka yra 1294,56 euro per mėnesį.
Vis dėlto kol kas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neatskleidžia, kam ir kiek tiksliai bus ilginamos nedarbo draudimo išmokos.
„Kadangi Vyriausybės programoje yra numatyta peržiūrėti nedarbo draudimo sistemą, ministerija šiuo metu svarsto ir rengia įvairias šių pakeitimų alternatyvas. Kai pasiūlymai bus parengti, paskelbsime viešai“, – naujienų portalui tv3.lt atsiųstame komentare nurodė ministerija.
Nors, kaip minėta, šiuo metu nedarbo draudimo išmoka ilgiausiai mokama 9 mėnesius, vis dėlto mokėjimas gali būti pratęsiamas 2 mėnesiams, jei nedarbo išmokos mokėjimo termino pabaigos dieną iki senatvės pensijos amžiaus yra likę ne daugiau kaip 5 metai ir nėra paskirta išankstinė senatvės pensija.
Maksimali nedarbo išmoka negali būti didesnė kaip 58,18 proc. šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, galiojusio už praeitą kalendorinį ketvirtį nuo bedarbio statuso įgijimo dienos.
Ekonomistas įvertino tokį sprendimą
Ekonomistas Romas Lazutka tokį sprendimą vertina teigiamai, argumentuodamas, kad tai yra geriau nei leisti šiems asmenims išeiti į išankstinę pensiją.
Jo teigimu, priešpensinio amžiaus žmonėms yra sunkiau susirasti darbą, o jei jie negaus nedarbo išmokų, kyla rizika, kad jie pasirinks išankstinę pensiją, o tai valstybei būtų dar nenaudingiau.
Vis dėlto, R. Lazutka atkreipia dėmesį į galimus piktnaudžiavimus nedarbo išmokų sistema, ypač kai asmenys, savo noru palikę darbą, iš karto pradeda gauti išmokas. Tačiau jis abejoja, ar reikėtų įvesti ilgesnį laukimo periodą, nes Lietuvoje yra skundų, kad darbdaviai spaudžia darbuotojus išeiti „savo noru“.
Kokia Jūsų nuomonė apie planuojamą didinti nedarbo draudimo išmokų trukmę priešpensijinio amžiaus žmonėms?
Ekonomikos tai reikšmingai nepaveiks, bet, kiek aš žinau, kitose šalyse yra dar ilgesnis tas laikotarpis, iki metų ar net ilgiau ten mokama.
O dėl priešpensijinio amžiaus žmonių, argumentas yra toks, kad jiems sunkiau susirasti darbą ir jeigu jiems nemokės tų bedarbio išmokų, tai yra rizika, kad jie rinksis išankstinę pensiją.
Tai yra dar prasčiau, todėl, kad jeigu nedarbo draudimo jie dar gauna išmoką ir gal kai kurie tą darbą susiranda, o nusprendę eiti į išankstinę pensiją, tai jau taip ir lieka nedirbantys.
Todėl ta bedarbio išmoka yra geriau nei išankstinė pensija. O jeigu nei išankstinė pensija, nei bedarbio išmoka, tai žmogus lieka gyventi tiesiog be pragyvenimo šaltinio ir tampa našta šeimai.
Kita vertus, mūsų bedarbio išmokų statistika, jei skaičiuojame kokia bedarbių dalis gauna, yra mažesnė nei Europos Sąjungos vidurkis. Ir tos išmokos nėra didelės, nes jos ir taip kas tris mėnesius vis mažinamos.
Kaip vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi darbo rinkoje, gal yra kokių tyrimų?
Yra tų tyrimų, ne tiek gal Lietuvoje, bet Lietuvoje būna apklausos apie diskriminaciją pagal lytį, amžių, tautybę ir panašiai, tai žmonės nurodo, kad pagal amžių diskriminacija yra gan didelė.
Jeigu žmonės bando įsidarbinti jau netekę darbo priešpensijiniame amžiuje, tai jiems sunku susirasti darbą, nes yra stereotipas, kad vyresnio amžiaus žmonės negalės pritapti, sunku bus su naujovėmis arba jie yra nelankstūs.
Kitas dalykas, vadybininkai nėra parengti dirbti su vyresniais žmonėmis. Jeigu vadybininko amžius yra beveik kaip anūko ar sūnaus ir jam reikia nurodinėti, kontroliuoti, duoti užduotis, jas vertinti, tai vadybininkas tiesiog nedrįsta tam vyresniam žmogui pasakyti priekaištų, o jaunesnius jis lengviau valdo. Reikia rengti vadybininkams mokymus, ypač, kai turime senėjančią visuomenę, kad jie irgi mokėtų dirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis.
Bet vyresni žmonės, kurie jau dirba, paprastai laikoma, kad jie dirba gerai ir yra reikalingi. Įsisavina naujoves arba tiesiog yra paskirstomi darbai, kad nuo naujovių pradeda jaunesni žmonės, o vyresniems duodamos tokios užduotys, prie kurių jie yra pratę.
Užimtumo statistikoje priešpensijinio ir pensijinio amžiaus žmonių darbingumo lygis yra gana aukštas, aukštesnis nei Europos Sąjungos vidurkis. Tie žmonės, kurie jau dirba, paprastai nėra atleidžiami dėl amžiaus arba jau gerokai vėlesniame amžiuje, nes darbdavys mato, kad jeigu žmogus dirba įstaigoje 30 metų ir jam suėjo 65 metai, tai nėra jokios priežasties jį iškart atleisti, nes nėra taip, kad nuo tos dienos pasikeitė jo gebėjimai.
Todėl dirbančių vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje yra gana daug ir tas įrodo, kas jie geba dirbti, bet jeigu jau toks žmogus praranda darbą, tada jau naujas darbdavys į jį žiūri įtariai.
Būna jau 50-metės moterys ir jų jau nekviečia į darbo pokalbį, tai rodo diskriminaciją ir darbdavių turimus stereotipus, trumparegiškumą. Kita vertus, matyt, jiems sąlygos leidžia, nors jie skundžiasi, kad nėra kam dirbti, bet turbūt taip nėra, nes jeigu nebūtų kam dirbti, tai jie detaliai žiūrėtų ir kiekvieną nagrinėtų, bet jie daugiau spaudimo daro valstybei vietoje to, kad patys stengtųsi tą darbo jėgą susirasti ir ją priėmę – išlaikyti.
Tai kaip sakote, reikėtų keisti įstatyminę bazę, jeigu darbdaviai nenori jų darbinti, viskas yra apsunkinama?
Taip, reikėtų keisti, na, tarkime, darbdavius kaip nors įpareigoti darbinti darbuotojus. Čia kai kas buvo daroma, darbdaviai turėjo viešai registruoti darbo vietas ir net skelbti atlyginimus, bet dažnai skelbdavo tik atlyginimą „pagal susitarimą“.
Ši tvarka buvo pakeista ir dabar jie privalo nurodyti, kad ieško ir nurodyti tikslų atlyginimą, tik jie šiek tiek dabar gudrauja ir parašo intervalą. Tačiau, kad darbo rinka veiktų, visi turi būti gerai informuoti.
Jei darbdaviai ieško darbuotojo, bet nepriima žmogaus, kurį Užimtumo tarnyba atsiuntė pagal reikalavimus, jie turėtų paaiškinti, kodėl nepriima ir pagrįsti savo sprendimą. Jau daug metų ir labai dažnai girdime darbdavių skundus, kad tarnyba atsiunčia netinkamus žmones, kurie tik prašo parašo, kad jie netinkami ir nebus priimti.
O patys darbdaviai, keista, piktinasi, kad darbuotojai to prašo. Na, maža ko jie prašo, jūs nesirašykite, o parašykite realią priežastį, pavyzdžiui, kad jis pasirodė neblaivus.
Ar yra kokių rizikų, priėmus tokį įstatymą?
Dėl nedarbo išmokų egzistuoja piktnaudžiavimo galimybė. Pavyzdžiui, aš esu matęs „Sodros“ duomenis, tai žmonės, kurie gerai uždirba ir turi paklausias profesijas, jie irgi gauna nedarbo išmoką. Tai yra, matyt, kas piktnaudžiauja, nes jeigu turi gerą, paklausią specialybę ir gali nesunkiai surasti naują darbą, bet gali naudotis nedarbo išmoka, tai gali pirmus tris mėnesius, kol ji didesnė, pasinaudoti „atostogomis“, tai yra išeiti iš darbo savo noru gegužės mėnesį ir paskui rugsėjo mėnesį ar rugpjūčio pabaigoje grįžti.
Kitas dalykas, Lietuvoje yra tokia ypatybė, kad kurie savarankiškai išeina iš darbo, jiems iš karto mokama, man atrodo 8 dienos tik praeina. O kitose šalyse būna toks laukimo periodas. Ir Lietuvoje taip buvo, bet panaikinta, kai buvo sukurta ta sistema, nusirašyta iš Vakarų šalių, kad jeigu darbdavys atleidžia savo iniciatyva, ne dėl darbuotojo kaltės, tai tada iš karto mokama, o jeigu darbuotojas išėjo pats, tai jis prisiima riziką, kad kurį laiką jokių išmokų negaus.
Vis dėlto, Lietuvoje yra skundžiamasi, kad darbdaviai reikalauja darbuotojų, kad jie savo noru išeitų net tuo atveju, kai tai yra darbdavių iniciatyva ir ne darbuotojų kaltė. Darbdavys pertvarko personalą, atsirenka žmones, o tiems, kurių jam nebereikia, jis sako, kad rašytų prašymą išeiti savo noru.
Jiems tai yra naudinga, nes nereikia išeitinių mokėti, o darbuotojai sunkiai gali pasipriešinti, nes jiems pagrasina, kad bus dar blogiau, pavyzdžiui, niekur nebegalės įsidarbinti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
