Apie tai, ar gyvenimas Lietuvoje iš tiesų gerėja, kokių mokyklų mums reikėtų ir kaip užsitikrinti orią senatvę, kalbamės su ekonomistu, Lietuvos socialinių mokslų centro direktoriumi Boguslavu Gruževskiu.
Kiek iš tiesų Lietuvoje gera gyventi?
Pernai paskelbta intriguojanti žinia – Jungtinių Tautų „Pasaulio laimės indekso“ duomenimis, lietuviai yra tarp 20 laimingiausių tautų, o mūsų jaunimas – pats laimingiausias pasaulyje. Tokiame tyrime pirmą kartą Lietuvai skirtas toks aukštas įvertinimas. Ar tai reiškia, kad pagaliau gyvename taip, kaip norime?
B. Gruževskis akcentuoja, kad tokius tyrimus reikia vertinti kritiškai, nes jie dažnai neparodo viso vaizdo.
„Norint charakterizuoti Lietuvos visuomenę, reikia mažiausiai 2–3 tyrimų, plius patikrinti realią padėtį: pajamos, politinė situacija ir panašiai. Kiekvienas tyrimas turi savo specifiką ir, aišku, bendrą tendenciją jis parodo, bet tik dinamikoje. Jeigu mes matome, kad šitie tyrimai rodė situacijos gerėjimą, tada tikrai puiku, kad tam tikrame taške tas gerėjimas pasiekė aukščiausią lygį“, – teigia pašnekovas.
Visgi B. Gruževskis sutinka, kad vertinant objektyvius rodiklius gyvenimas Lietuvoje iš tiesų gerėja.
„Faktiškai Lietuvoje padėtis tikrai gerėja: tai yra pajamos, galimybės įsidarbinti ir kt. Kalbant apie jaunimą, vėlgi yra teigiamų pokyčių, kadangi gerėja jaunimo pajamos, galimybės darbo rinkoje, studijų, pramogų galimybės, galimybės keliauti ir laisvai formuoti savo santykius šeimoje. Pas mus šitie pokyčiai, galima sakyti, tikrai vyksta teigiama kryptimi ir realiai yra visos objektyvios sąlygos jaunam žmogui, Lietuvos piliečiui jaustis geriau“, – sako ekonomistas.
Tiesa, pasakyti, ar Lietuvos žmonės yra laimingi individualiai, sunku, nes kiekvienas iš mūsų turime skirtingus poreikius: vienam gyvenimas geras, kai šalyje daugiau kontrolės (vadinasi, galimai ir daugiau tvarkos valstybėje), kitam norisi gyventi liberaliau.
„Nėra vieno mato – kiekvienas savo gyvenimą formuoja skirtingai, kaip ir laimę. Jeigu mes kalbame, kad reikia gyventi laimingai, tai faktiškai tai yra sudėtingas procesas. Iš vienos pusės laimė yra subjektyvi ir jeigu mes neformuojame neugdome žmonių laimės suvokimo, gali būti taip, kad žmogus priima laimę, kad tai, kas man yra gerai, yra iš principo gerai, kas nėra tiesa. Kaip ir laisvė – iš tikrųjų tavo socialinė laisvė baigiasi ten, kur prasideda mano laisvė“, – pažymi B. Gruževskis.
Vis dėlto objektyvi situacija šalyje (augančios gyventojų pajamos, užimtumas, švietimo galimybės, tam tikra politinė drausmė ir kt.) leidžia teigti, kad Lietuvoje sudaromos sąlygos jaustis laimingai. Taigi minėtasis laimės indeksas, nors ir fragmentuotas, pašnekovo nuomone, jis atitinka tikrovę.
„Apibendrinant, tikrai yra visas materialinis, politinis pagrindas, kad žmonės Lietuvoje jaustųsi gerai. Antra – ne tik tyrimai tai rodo, bet ir aš pats buvau vienoje kompanijoje, kitoje, kur žmonės kalba apie pokyčius. Sprendžiant iš platesnių diskusijų, iš diskusijų Lietuvos diasporoje dominuoja nuostata, kad dabar Lietuvoje yra pakankamai gerai“, – reziumuoja B. Gruževskis.
Geras gyvenimas atneša problemų
Nepaisant to, kad didėja žmonių pasitenkinimas gyvenimu Lietuvoje, didėja ir atskirtis. Neretai kalbame apie dvi Lietuvas: Vilnių ir likusią šalies dalį – regionus. Nors toks skirstymas yra stipriai generalizuotas, jis atitinka tikrovę: pasak B. Gruževskio, jei matuosime vidutines pajamas, vaikų pasiekimus, laisvų darbo vietų skaičių lyginsime su galimybe įsidarbinti ir pan., skirtumai tarp didmiesčio ir mažesnio miesto ar kaimo bus labai ryškūs.
Tačiau ekonomistas mato gilesnę problemą – į didmiesčius išvykęs jaunimas nenori grįžti į savo gimtinę, o tai lemia ne tik vietos ekonominiai rodikliai, tokie kaip įsidarbinimo galimybės ar atlygis.
„Mano nuomone, vis labiau veikia ir vertybinis laukas. Toji metropolijų trauka yra globali. Mūsų visuomenės problema, kad homo sapiens niekada nefunkcionavo gerovės sąlygomis, tai yra pilno pritekliaus sąlygomis, kai garantuotas maistas ir saugumas. Mūsų tėvai, seneliai patyrė tam tikrą nepriteklių: badas, maisto trūkumas, bolševikų atėjimas, sovietų valdžia, priespauda. Jie jautė tą normalią būseną.
Kiek galime stebėti, niekada nebuvo kitokio laikotarpio. Išskyrus tam tikras grupes, visuomenėje visada buvo nepriteklius, nesaugumas. Žmogus augo susikaupęs, motyvuotas. Ir staiga jau trečia karta įeina į suaugusiųjų gyvenimą neturėję rimtos egzistencinės rizikos. Tai labai blogai. Mes savo saugumą iškeičiame į kažkokį savo sugalvotą saugumą ir iš to išeina dar didesnis nesaugumas“, – teigia B. Gruževskis.
Taip susidaro atskirtis: gerovė Lietuvoje auga, bet santykinis skurdas, skirtumai tarp teritorijų išlieka, o kai kur didėja. Pasak ekonomisto, šių skirtumų valstybei, veikiančiai rinkos ekonomikoje, beveik neįmanoma panaikinti.
„Dabar prezidentas ir Vyriausybė numato stiprinti regioninę politiką, bet realiai tradicinėmis priemonėmis labai sunku kažką padaryti. Žinoma, reikia neatsisakyti tikslo, kad visur Lietuvoje būtų pakankamai gerai, bet tai yra sunkus uždavinys, kai mes turime rinkos ekonomiką, kai neturime didžiulio biudžeto, nes tai paprasčiausiai kainuoja. Reikalingi labai radikalūs sprendimai, labai didelis valdžios susitelkimas“, – pažymi B. Gruževskis.
Nuo ko pradėti? Yra trys atspirties taškai
Visgi ką reikėtų daryti, norint sumažinti atskirtį? B. Gruževskis įvardija tris kryptis, nuo kurių galima atsispirti.
„Pirma kryptis yra sumažinti atstumo įtaką gyvenimo lygiui, t. y. kad atstumas nedarytų įtakos gyvenimo lygiui, pavyzdžiui, jeigu aš gyvenu toliau. Antra, turėtume didinti teritorijų patrauklumą, kad ten norėtųsi atvykti, gyventi, dirbti arba vykdyti verslą. Trečia, reikia didinti pagarbą gimimo vietai, tam tikrą teritorijos patriotizmą“, – vardija ekonomistas.
Trečioji idėja įgyvendinama sunkiausiai. Patriotiškumą, ištikimybę savo miestui ar kaimui galima ugdyti šviečiant apie vietos istoriją, bet žmonių tai greičiausiai nesustabdys nuo išvykimo – anot B. Gruževskio, tai jau būtų kova su dabartinės civilizacijos lūžiu.
Kalbant apie atstumo mažinimą, viena iš priemonių jau dabar keičia gyvenimą – tai informacinės technologijos.
„Jeigu jūs turite gerą gyvenamąją vietą kažkur Anykščiuose arba prie Labanoro girios ir jaučiate malonumą ten gyventi, daug darbų puikiai galite atlikti nuotoliniu būdu. Nebūtina važiuoti į Maljorką ir gyventi svetimoje aplinkoje – galite gyventi savo artimoje aplinkoje ir turėti visą malonumą gamtos, santykio su vaikais ir pan.“, – sako B. Gruževskis.
Antras profesoriaus įvardijamas uždavinys – transporto plėtra. Ne tik šiuo metu naudojamų transporto priemonių tobulinimas, infrastruktūros gerinimas, bet ir originalūs sprendimai. Vienas iš tokių – malūnsparnių plėtra, jų pritaikymas kasdienybėje.
„Jeigu mes kalbame apie filosofinę viziją, galvoju ne apie 10–15 malūnsparnių, o šimtus. Kiekviena savivaldybė, kuo ji mažesnė, kuo mažiau apgyvendinta, tuo daugiau turėtų turėti malūnsparnių. Paprasčiausiai malūnsparnis žymiai sumažintų atstumą tarp paslaugos ir gyventojų. Taip pat labai pagreitintų ekstra atvejų sprendimą, jeigu tai būtų gaisras, rimtas susirgimas ir pan.
Aš tą perspektyvą matau su didele raidos galimybe, kadangi mes ateityje galėtume net gaminti malūnsparnius, pritaikytus tokiam buitiniam lygiui. Galbūt galėtume plėtoti ir privačių malūnsparnių parką, kas žmonėms labai pagerintų galimybes susisiekti, o valstybei arba savivaldybei – suteikti paslaugas“, – idėja dalijasi B. Gruževskis.
Patrauklesnė teritorija – su jaunimo ir senjorų gyvenvietėmis
Dar viena profesoriaus įvardyta užduotis valstybei yra teritorijos patrauklumo didinimas. Vienas iš būdų tai pasiekti – įkurti miestelius, kuriuose gyventų jaunimas arba jaunos šeimos su vaikais. Tokiose gyvenvietėse vaikai būtų prižiūrimi centralizuotai, t. y. su specialistų pagalba.
„Būtų autobusiukas, kuris vaikus nuveža, paskui tas pats autobusiukas ir tam skirtas socialinis darbuotojas juos surenka, veža į būrelį t. t. Tai tam, kad tėvams nereikėtų lakstyti per miestą“, – sako B. Gruževskis.
„Jeigu reikia, [tėvai] su vaiku pasikalba per „Zoom“ ar „Teams“, o toliau vaikas yra prižiūrimas darbuotojų, juda viešuoju transportu ir vakare grįžta namo. Tėvams nereikia per pertrauką sėsti į mašiną ir kažkur lėkti – visiškai kita kultūra“, – priduria jis.
Profesorius taip pat teigiamai vertina visos dienos arba visos savaitės mokyklos idėją. Anot B. Gruževskio, ją įgyvendinus, vaikui nereikėtų kasdien gaišti po kelias valandas kelyje į ugdymo įstaigą, be to, tokiose mokyklose ugdymas apimtų ne tik pamokas, bet ir laisvalaikį.
„Laisvalaikis irgi yra ugdymo dalis. Kryptingas laisvalaikis – ne maigyti kompiuterio mygtukus, bet žymiai produktyviau dirbti ir surasti save. Čia turėtų būti nauja mokykla Lietuvoje, kurioje mes įsipareigotume ugdyti jauno žmogaus, pirmiausia vaiko, emocinį kapitalą. Kadangi iš mokyklos mums jau reikia ne tik žinių jau žinių ir kompetencijų – tai praeitis, tai XIX a.“, – teigia B. Gruževskis.
„Galbūt mes nesuvokiame, bet vaikui reikia suteikti laimingo gyvenimo perspektyvą“, – priduria jis.
Vaikas, anot profesoriaus, į gyvenimą turėtų išeiti su aktyvuota motyvacine sistema, t. y. žinodamas, ką gali padaryti ir kuriose srityse jaučiasi stiprus. Tam vien tik žinių nepakanka – reikia pasiekti vaiko prigimtį. Tai geriausia padaryti per laisvalaikį, todėl jis tampa ugdymo dalimi.
„Taigi jaunų šeimų gyvenvietės būtų skirtos tam, kad vaiką būtų galima visiškai užimti nedidinant streso jam, bet pirmiausia nedidinant streso tėvams. Manau, teritorijos, kur tokios gyvenvietės galėtų kilti, yra Trakai, Anykščiai, Alytus ir kt. Miesteliai, kur yra ir muzikos mokykla, ir sporto mokykla, bet dar galima ką nors išplėtoti“, – svarsto B. Gruževskis.“, – apibendrina B. Gruževskis.
Atitinkamai regionuose būtų galima plėsti senjorų gyvenvietes. Pasak ekonomisto, senelių namai orientuoti į praeitį, todėl reikėtų galvoti apie gyvenvietes, kuriose senjorams suteikiamos paslaugos, specialistų priežiūra, o infrastruktūra pritaikyta prie vyresnių žmonių poreikių.
„Gyvenimo sąlygos jau galėtų būti prabangesnės, nes per artimiausius 20–30 metų į pensiją išeis vis turtingesni žmonės. Tai laikotarpis, kai galima galvoti apie teritorijas, tarkime, kur žemės pigesnė. Ten galima surasti daugiau gražesnių vietų ir plėtoti erdves, kurios vyresnio amžiaus žmonėms garantuotų ramesnį gyvenimą, o iš kitos pusės paslaugas, tame tarpe ir transportą“, – teigia B. Gruževskis.
Profesorius apie pensijų kaupimą: „Kai nėra sąmoningumo, atsiranda priverstinumas“
Kalbos apie senjorų gyvenvietes ne iš piršto laužtos. Mūsų visuomenė sparčiai senėja: štai pernai Lietuvoje gimė mažiausiai vaikų šalies istorijoje – tik apie 19 tūkst.
Suminis gimstamumo rodiklis taip pat labai žemas – 1,18, o tai reiškia, kad Lietuvoje viena moteris pagimdo vidutiniškai po vieną vaiką. Kadangi miršta dvigubai daugiau žmonių, neužtikrinama kartų kaita. Ilgainiui gyventojų populiacija pradeda senti ir trauktis. Išlaikomų žmonių atsiranda daugiau nei galinčių išlaikyti, todėl tenka ieškoti sprendimų, kaip apsirūpinsime senatvėje.
Anot B. Gruževskio, galimi trys sprendimai. Pirmiausia, reikia kuo anksčiau pradėti rūpintis investavimu į savo senatvę, kitaip tariant, pensijų kaupimu.
„Tai yra labai gerai ir aš asmeniškai nepalaikau, kad atsisakytume priverstinio žmogaus dalyvavimo antroje pensijų pakopoje. Manau, čia nėra problema. Tas priverstinumas kaip tik yra vietoje sąmoningumo – kai nėra sąmoningumo, atsiranda priverstinumas.
Dėl to galima ginčytis, bet aš manau, kad jeigu mes tai padarytume labiau civilizuotai, o žmonės daugiau apie tai galvotų, tada nebus problemos. Iš esmės mes stengiamės padėti žmogui pasirūpinti savimi“, – pažymi ekonomistas.
Antra, valstybė gali įvesti kitas socialinio draudimo priemones. Viena iš tokių – kaupimas, kai suaugę vaikai moka įmokas į savo tėvų pensijų fondus.
„Yra schemos, kad aš moku sau į antros pakopos pensijų fondą ir į tėvų antros pakopos pensijų fondą. Tokia sistema buvo pristatyta turbūt dar prieš 8 m., bet Lietuvoje niekada rimtai nebuvo svarstoma, o ji labai gera, nes padidina vaikų ekonominę naudą ir norą turėti vaikų, taip užsitikrinant labiau aprūpintą senatvę“, – teigia B. Gruževskis.
Trečia priemonė, kai pensijos kaupime „dalyvauja“ ir valstybės biudžetas, kas šiuo metu vyksta ir Lietuvoje. Pagal dabartinę pensijų kaupimo sistemą, nuo 2019 m. savo senatvei kaupti norintys žmonės gali pervesti 3 proc. nuo savo atlyginimo, o valstybė prie asmens kaupimo prisidės 1,5 proc. nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio
„Jeigu valstybė bus plėtojama ir jos patrauklumas didės, auganti ekonomika ir augantys atlyginimai faktiškai garantuos galimybes ir gauti pensijas, ir garantuoti socialinį saugumą“, – sako ekonomistas.
Ar dirbsime dar ilgiau?
Senėjant visuomenei, pasirodo svarstymų ir prognozių, kiek ilgės pensinis amžius. B. Gruževskis primena, kad tai lemia ne tik kartų kaita – ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei, turėtų didėti ir amžiaus riba, kada sulaukiame pensijos.
„Mes visiškai pamiršome šį ryšį: [pensijos] esmė yra mūsų negalėjimas dirbti dėl amžiaus. Taigi pensinis amžius turėtų augti, priklausomai nuo to, kaip keičiasi mūsų vidutinė gyvenimo trukmė. Tokia logika ir čia net neturėtų būti didelio pasipriešinimo“, – primena B. Gruževskis.
Antra, žmonės turėtų dirbti ilgiau ne tik dėl ekonominių paskatų.
„Būna, mane kritikuoja ir vyresnio amžiaus žmonės, ir profesinių sąjungų atstovai, nes kai aš kalbu apie aukštesnį pensinį amžių, žmonės Lietuvoje darbą mato kaip prievartą. Mažai kuris darbą tapatina su malonumu“, – teigia B. Gruževskis.
2019 m. Eurostato duomenimis, vis didesnė 65–74 metų amžiaus Europos Sąjungos (ES) gyventojų dalis sulaukę pensinio amžiaus toliau dirbo. Estijoje 2019 m. dirbo daugiau nei ketvirtadalis (27,5 proc.) 65–74 m. gyventojų, o Latvijoje, Airijoje, Švedijoje, Lietuvoje ir Portugalijoje šis rodiklis siekė bent 17,0 proc., kai ES vidurkis buvo tik 9 proc.
Dažniausia priežastis, kurią įvardijo tyrimo dalyviai, – siekis gauti pakankamas pajamas. Tačiau 29,2 proc. pensiją gaunančių ir toliau dirbančių ES valstybių gyventojų nurodė nefinansines priežastis (pavyzdžiui, pasitenkinimą darbu).
„Aišku, valstybės turi stengtis, bet ir žmonės turi stengtis formuoti bendrą nuostatą dar mokykloje, kad darbas yra laimingo gyvenimo elementas, vienas iš pagrindinių veiksnių. Ir jeigu jūs nedirbate, tada jums ilgesnis darbas yra didesnė valstybės prievarta“, – paaiškina profesorius.
Anot B. Gruževskio, svarbu atrasti, ką dirbti keičiantis amžiui, kad apsaugotume savo sveikatą, bet nesumažintume malonumo eiti į darbą, būti kolektyve ir pan.
„Lietuvoje reikia įdėti daug darbo ir ugdymo, kad žmonės matytų darbą kaip pasitenkinimo šaltinį ne tik dėl pajamų, bet dėl savirealizacijos, santykių“, – akcentuoja ekonomistas.
Juk pinigai, pasak profesoriaus, yra mažiausios vertės. Orią senatvę sudaro kur kas daugiau veiksnių.
„Faktiškai senatvės pagrindą sudaro kiti dalykai: nekilnojamasis turtas, sveikata, dvasinė raida, tame tarpe vaikai ir šeimos santykiai. Tai yra sėkmingos senatvės pagrindas“, – sako B. Gruževskis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
