Loreta RIPSKYTĖ
Naujojo liberalizmo banga – pinigų, stipriausiųjų valdžia – didina valstybių ir visuomenės atskirtį. Plečiasi skurdžiausiųjų gretos, pilnėja turtingųjų aruodai.
Nedarbas – kaip duona kasdieninė
Kalbama apie trijų greičių Europos Sąjungą, apie kelias Lietuvas: Vilnių, didesniuosius miestus, rajonų centrus ir pakraščius, kurie paliekami be mokyklų, medicinos punktų ir be kelių. Žmonės - be darbo.
Šiandien - antrasis ciklo "20 laukinio kapitalizmo metų" rašinys. Daukšiai. Joniškio rajonas.
Sigutė Gatulienė iš Daukšių kaimo (Joniškio rajonas), išgyvenusi dviejų mokyklų griūtį, į stalčių buvo priversta padėti pedagogės diplomą, kur jis dūla trejus metus.
Kita daukšietė Jūratė Šimkuvienė metus laiko neranda siuvėjos ar pardavėjos vietos. Darbdaviai siūlo nevargti, nes nežinia, ar kelionei užtektų pusės jų mokamos algos.
Nenorėjo vykti į miestą
46-erių metų Sigutė Gatulienė Šiaulių pedagoginį institutą (dabar – Šiaulių Universitetas) baigė 1988-aisiais ir išvyko į Rudiškių aštuonmetę mokyklą auklėti savo pirmųjų pradinukų.
„Paskyrimus gaudavo visi. Galėjau rinktis, kur važiuoti. Mano draugė pasirinko Kauną ir kvietė paskui save, sakydama: ką tu tame kaime veiksi? Bet kilusi iš Gruzdžių (Šiaulių rajonas), didelio šurmulio nenorėjau. Kaimas man buvo artimas ir pažįstamas,“ – prisimena Sigutė Gatulienė.
Daukšiuose matė perspektyvą
Po metų naujoje vietoje jauna mokytoja ištekėjo ir persikėlė pas vyrą į Daukšių kaimą, kuris anuomet klestėjo.
Vyras dirbo vairuotoju. Jaunam vyrui vadovybė patikėjo naują mašiną, šeimai buvo paskirtas namas.
„Daukšiuose veikė darželis, mokykla, buvo valgykla, kultūros namai, biblioteka. Pati dainavau vietos ansamblyje. Mes čia matėme perspektyvą“, – kaimo pasirinkimo priežastį įvardija moteris.
Po dvidešimties metų aplinkybės kardinaliai pasikeitė.
Moteris tęsia pasakojimą : „Vaikai nepatenkinti, kad mes juos kaime uždarėme, nes ano meto gerovės neliko nė kvapo. Nei mokyklos, nei darželio, nei valgyklos, o bibliotekos vietoje – knygų išdavimo punktas, veikiantis tik vieną dieną per savaitę.“
Vaikai, nelikus vietos mokyklos, važinėjo į Skaistgirio vidurinę. Keltis tekdavo 6 ryto, o po pamokų – ilgai laukti atgal vežančio autobuso.
Išgyveno dviejų mokyklų griūtį
Sigutė Gatulienė – bedarbė jau trejus metus. Moteris išgyveno dviejų mokyklų griūtį. Iš pradžių – Daukšių aštuonmetės, vėliau – Rudiškių pagrindinės.
Atėjusi į Daukšių aštuonmetę mokyklą pradinių klasių mokytoja rado 10 pedagogų kolektyvą, dirbusį su 70 (kai kuriais metais ir daugiau) vaikų.
Sumažėjus mokinių prabilta apie mokyklos mažinimą iki pradinės. Netrukus liko trys pedagogės, vėliau – dvi.
Sigutei pasiūlyta bibliotekininkės vieta Žagarės gimnazijoje. Su Daukšiais jai teko atsisveikinti (prieš metus šis pradinės mokyklos skyrius visai išnyko iš rajono švietimo įstaigų žemėlapio).
Rankų nesudėjusi moteris netrukus sužinojo – Rudiškių pagrindinei mokyklai reikia direktoriaus pavaduotojo, tad perėjo ten.
Ankstų rytą dviem autobusais su persėdimu ji kaimo keliais kratydavosi iki darbo.
Grįždavo į namus paskutiniu autobusu septintą vakaro ir pasišviesdama žibintuvėliu nuo pagrindinio kelio du kilometrus pėdindavo namo.
„Kurį laiką maršrutinio autobuso bilietas į vieną pusę kainavo 3 litus, bet per porą metų pabrango daugiau nei dvigubai.
Ėmė irti ir mokykla. Vaikus „nusiurbė“ Skaistgirio vidurinė, Meškuičių gimnazija, Joniškio mokyklos.
„Mokyklos direktorius, tuometė Švietimo ir mokslo ministrė ateitį piešė rožinėmis spalvomis: garantavo, kad vaikų nebus mažiau nei 100, kad yra perspektyva, statomas priestatas...“ – prisimena Sigutė Gatulienė.
Lankė seminarus, persikvalifikavo
Trejus pastaruosius metus moters darbo paieškos buvo bevaisės. Sužinojusi apie laisvą pedagogo etatą pasiteiravusi išgirsdavo – pirma saviems.
Moteris lankė seminarus, pavyzdžiui, apie spanguolių auginimą. Bet norint įsiveisti kelių arų plotą reikia daug lėšų: pakeisti dirvožemį, būtinas vandentiekis laistymui. Tad tik praplėtė akiratį.
Tikėjosi darbo gauti persikvalifikavusi. Moteris žinojo, kad Joniškyje trūksta specialistų darbui su kurčiaisiais ir aklaisiais. Tačiau paaiškėjo, kad nesusirinkta šios specialybės grupė. Tada 5 mėnesius lankė dekoratyvinės želdininkystės kursus. Kol kas gautų įgūdžių pritaikyti nėra kur, nebent savo kieme.
Viena išlaikė šeimą
„Buvo laikas, kai iš vienos mokytojos algos išlaikiau tris šeimos narius: vyrą ir du vaikus. Dabar vyras mane išlaiko, dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Vaikai taip pat turi darbus – Joniškyje, Panevėžyje, – lygina padėtį seniau ir dabar moteris. – Nesiskundžiu, pašalpų negaunu ir man jų nereikia. Tačiau norėčiau gauti kvalifikuotą darbą, o ne lapus grėbti.“
Dar dirbdama mokytoja ji laikė 6 melžiamas karves. Pienininkystės atsisakė dėl sumažėjusių pieno supirkimo kainų, kurios nebepadengdavo sąnaudų.
Darbdaviai siūlė nesidarbinti
Kita Daukšių kaimo gyventoja, ketvirtą dešimtį bebaigianti Jūratė Šimkuvienė, paauginusi dvi dukreles, darbo ieško jau metus.
Moteriai buvo netikėta, kai keli darbdaviai, sužinoję jos gyvenamą vietą, patys rekomendavo nesidarbinti.
„Sako, toli, automobilio reikia. Išlaidos kelionei kainuos daugiau kaip pusę algos, nėra logikos,“ – „Šiaulių kraštui“ pasakojo moteris.
Vyras turi šiek tiek žemės, ūkininkauja, iš jo pajamų ir verčiasi.
Anksčiau jai teko suktis prie parduotuvių prekystalių Maldeniuose ir Joniškyje. Dirbdama baigė pardavėjos, apskaitininkės kursus. Ištekėjusi su vyru persikėlė į Daukšių kaimą.
Dar anksčiau Jūratė privačiai mokėsi siuvėjos amato ir plušėjo Šiauliuose. Darbas pamainomis trukdavo iki 14 valandų. Už atliktas operacijas savininkas mokėjo centus. Vos pavykdavo pelnyti minimalią algą. Iš kaimo atvykusiai merginai teko nuomotis butą. Tad pinigai išeidavo vien mokesčiams ir maistui.
