„Visuotinai manoma, kad Padniestrė neturėtų išgyventi karo Ukrainoje“, – sakė Moldovos ekspertų grupės WatchDog.md vadovas Valeriu Paša, rašo „Financial Times“.
Atskilęs regionas, esantis prie Moldovos sienos su Ukraina, tarptautinės bendruomenės nepripažįstamas. Jo draugai – Rusija ir kiti separatistiniai regionai.
Šiame anklave yra apie 1 500 nominaliai rusų karių – taikdarių pajėgų, dislokuotų po 1992 m. atsiskyrimo karo, nusinešusio 700 gyvybių, likučiai. Visgi dauguma jų yra rusų užverbuoti vietiniai, rotacijos iš Rusijos nevyksta.
Centriniame Tiraspolio parke prieš trejus metus baigta žėrinti bronzinė Jekaterinos Didžiosios statula žvelgia į Aleksandro Suvorovo, jos generolo, XVIII amžiaus pabaigoje įkūrusio Tiraspolį, statulą.
Tačiau jei šios statulos žiūri į Rusiją, vakarietiškomis prekėmis alsuojančios Tiraspolio prekybos centrų lentynos byloja apie kitokią istoriją, kaip ir eismas pirmyn ir atgal per kontrolės punktus, skiriančius šį žemės lopinėlį nuo likusios Moldovos dalies.
Analitikai teigia, kad pagrindinis konflikto sprendimas bus susitarimas tarp Moldovos valdžios sostinėje Kišiniove ir konglomerato „Sheriff“, monopolizuojančio Padniestrės ekonomiką, savininkų.
„Sheriff“ priklauso prekybos centrų ir degalinių tinklas, taip pat „Sheriff Tiraspol“ – profesionalus futbolo klubas moderniame stadione miesto pakraštyje.
Šios žemės juostos, besidriekiančios palei Dniestro upę tarp Ukrainos ir Moldovos, ekonomika priklauso nuo nemokamų dujų tiekimo iš Rusijos valstybinės energetikos bendrovės „Gazprom“. Tai leidžia Padniestrės valdžios institucijoms išlaikyti mažus mokesčius už komunalines paslaugas ir mokėti geresnes pensijas nei likusioje Moldovos dalyje, taip pat pumpuoti kurą jėgainei, tiekiančiai elektrą visai Moldovai.
„Jie turi tobulą verslo modelį“, – sakė Alexandru Flenchea, buvęs Moldovos ministro pirmininko pavaduotojas reintegracijai ir dabar „Initiative 4 Peace“ ekspertų grupės direktorius.
„Jie turi nemokamų dujų ir parduoda jas Moldovai už „kietą“ valiutą. Viskas, ko nori Padniestrės valdytojai, yra įamžinti status quo. Tačiau to jau nebegali būti, garantijos nyksta. Po daugelio metų neveiklumo Moldova spartina planus nutraukti savo priklausomybę nuo Padniestrės elektros energijos tiekimui, o kai tai įvyks, galbūt po kelerių metų, separatistų ekonomika patirs didelių problemų.
„Jei jie neparduoda elektros, jie bankrutuoja“, – sakė Pașa.
Jis pažymėjo, kad kritinis pokytis įvyko praėjusiais metais, kai Ukraina uždarė sieną su Padniestre. Tai ne tik sustabdė prekybą, bet ir užgniaužė kontrabandą – pelningą pajamų šaltinį – ir dar labiau sustiprino anklavo priklausomybę nuo eksporto į ES.
„Kontrabanda buvo labai svarbus pajamų šaltinis Tiraspolio elitui ir jų rėmėjams Moldovoje ir Ukrainoje“, – sakė Pașa.
„Tai veikė daug metų, bet dabar Padniestrės regionas yra labai priklausomas nuo ES. Ten patenka apie 70 procentų jos eksporto. Tai gerai. Tai yra svertas“. Nuo 2014 m. Padniestrės įmonės gali patekti į ES rinkas, jei užsiregistruos Moldovos sostinėje Kišiniove.
„Carnegie Europe“ vyresnysis bendradarbis Thomas de Waalas sakė manantis, kad „ekonominio žlugimo“ tikimybė yra daug didesnė nei saugumo krizės. Maskva visada domėjosi anklavu, tačiau esminis skirtumas nuo kitų regioninių ginčų buvo tas, kad Rusija neturi sienos su Padniestre.
Be to, nepaisant to, kad padniestriečiai yra kultūriškai ir istoriškai gana rusiški, jie nenorėjo ir, matyt, nenori, kad juos „išgelbėtų“ Rusija.
„Tai ne etninis ar teritorinis konfliktas, tai susiję su politine tapatybe“, – sakė de Waalas ir pažymėjo, kad Padniestrė Moldovos dalimi tapo tik 1940 m., o vėliau buvo prijungta prie trumpalaikės Didžiosios Rumunijos ir 1944 m. įtraukta į Sovietų Sąjungą.
Nuo įsiveržimo į Ukrainą Maskva su pertraukomis užsiminė apie konflikto Padniestrėje grėsmę. Oficialiai skaičiuojama, kad anklavo rusakalbių gyventojų skaičius siekia 400 000, tačiau iš tikrųjų manoma, kad mažiausiai trečdalis emigravo. Vietinė žiniasklaida kursto istorinį nepasitikėjimą likusia Moldovos dalimi, kur rumunų kalba yra oficiali.
„Anksčiau šerifas norėjo išlaikyti Rusiją rankos atstumu“, – sakė de Waalas. Padniestrės aukščiausi pareigūnai anksčiau aiškiai reiškė, kad nori pusiausvyros tarp Rusijos ir Europos. Bet tai tampa netvaru.
„Nemanau, kad jie šiuo metu turi kokių nors minčių, išskyrus išgyvenimą. Atrodo, kad Moldovos vyriausybė žaidžia laukimo žaidimą, tikėdamasi, kad jų piršlybos ES – šalis turi kandidatės statusą – duos ekonominių dividendų, dėl kurių Padniestrės gyventojams bus patrauklesnė reintegracija“.
Jie taip pat nenori, kad susijungimas būtų laikomas būtina narystės ES sąlyga. Moldovos prezidentė Maia Sandu neseniai sakė, kad pagrindinis ES derybų klausimas buvo reforma, o ne Padniestrė.
„Tikimės, kad artimiausiu metu turėsime geopolitinę galimybę išspręsti konfliktą. Tačiau neturėtume tai laikyti pagrindine stojimo derybų problema“, – sakė ji.
„Daugelis Kišiniove mano, kad palaukime iki karo pabaigos. Tai klaida. Turite įgyvendinti planą dabar“, – sakė jis ir pridūrė, kad šerifui turėtų būti pasiūlyta „ateitis integruotoje šalyje“.
„Žinutė turėtų būti tokia: jūs neturite daug galimybių, pamirškite apie nemokamas rusiškas dujas, tai baigsis, bet jūs turite teisėtų verslų ir galite juos išsaugoti bei legalizuoti ir vienintelis būdas tai padaryti, būti Moldovos dalimi“, – sakė prezidentė.
Tačiau Moldovos pareigūnai nerimauja, kad reikalai gali būti per greiti, teigdami, kad trapi šalies ekonomika ir nepakankamai aprūpinta vyriausybė šiuo metu sunkiai susidoros su Padniestrės įsisavinimu.
Vienas pareigūnas sakė, kad paskutinis dalykas, kurio jiems reikia, įšvirkšti į rinkėjų „baseiną“ konservatyvių rusakalbių dalį tuo metu, kai vyriausybės reitingai ir taip krito dėl aukštų energijos kainų.
„Įveskite 15 procentų „Rusijos pasaulio“ rinkėjų į bet kokią demokratiją ir pažiūrėkite, kas nutiks, – sakė pareigūnas. – Sakau, paverskime savo reintegraciją panašesnę į stojimą į ES, o ne į Vokietijos susijungimą“.
