Natalija KONDROTIENĖ
Nuėjęs pas gydytoją šiaulietis Bronislovas Gaižauskas išgirdo nustebusio mediko klausimą, ką dirbo, kad paciento širdis ir plaučiai tokie surambėję? Naro profesija, kuriai atiduotas ne vienas dešimtmetis, buvo reikli: sąnarių liga, plaučių ir širdies sutrikimai, dantų problemos. Tačiau vyro aktyvaus būdo tai neužgesino.
Su daina
Bronislovas Gaižauskas – pensininkas, tačiau laiko pomėgiams kartais pritrūksta. Pokalbiui susitinkame po repeticijos Šiaulių širdininkų klubo ansamblyje.
Repeticijų grafikų įtemptas. Dar ponas Bronislovas dainuoja Prisikėlimo apygardos vyrų vokaliniame ansamblyje „Vidurnakty nežuvę“, Šiaulių tremtinių chore, Šiaulių artrito draugijos „Artis“ ansamblyje.
„Vasarą vienas koncertas veja kitą, repeticijos kartais sutampa, tačiau stengiuosi niekur nepraleisti. Moterims sunkiau, joms persirengti, pasipuošti, pasiruošti reikia, o vyrams – ką čia ruoštis, užtat ir spėju daugiau negu moterys“, – juokiasi ponas Bronislovas.
Dainuoti mėgstantis vyras pasakoja, kad ši veikla jam viena mieliausių, nes dainuodamas ne tik atsipalaiduoja, bet ir pasisemia gerų emocijų, bendrauja su daugybe įvairių žmonių. Užsidaryti namuose – ne jo būdui.
„Liūdniausia, kai ansambliuose nelieka bendražygių – miršta. Ateina naujų. Iš senųjų narių šiuose ansambliuose gal likome keturiese“, – skaičiuoja vyras.
Sveikata rūpintis privalu pačiam
Ponas Bronislovas, paklaustas apie sveikatą, nusišypso: yra tų ligų, tik ne mėgėjas skųstis. Serga sąnarių liga, teko lankytis pas gydytojus dėl širdies veiklos sutrikimų, plaučių būklė – ne pati geriausia.
Sako, kad žmogus turi rūpintis savo sveikata – judėti, domėtis gyvenimu, visur dalyvauti ir būti naudingu kitiems.
Jis ne tik dainuoja: sode dirba, žvejoja, medžioja. Su bendraminčiais tvarko partizanų bunkerius, tremties vietas, dažo ir prižiūri paminklus. „Kai darbe dirbdavau, atrodė, daugiau spėju nuveikti, o dabar atrodo, kad nieko nebespėju“, – pasakoja B. Gaižauskas.
Dėl širdies ritmo sutrikimų buvo nusiųstas pas specialistus tirtis.
„Kažkokią echoskopiją liepė pasidaryti. Gydytojas žiūri į kompiuterį, į mane, paskui vėl į kompiuterį, o paskui sako turbūt labai sunkiai dirbęs, nes plaučiai, širdis surambėjusi. Visą gyvenimą sunkiai dirbau“, – pripažįsta vyras.
Vaikystėje – ne tik piemuo
B. Gaižauskas prisimena sunkią bei rizikos kupiną vaikystę. Šeima karo metais Šiauliuose stengėsi išgyventi. 1945 metų pabaigoje suėmė maitintoją tėvą ir ištrėmė kaip politinį kalinį.
„Ilgiems metams nuteisė. Keista, kad mus paliko. Murmansko lageriuose jam teko vargą vargti, bet po Stalino mirties 1953 metais išleido“, – pasakojo šeimos tragediją vyras.
Po tėvo ištrėmimo motina liko su penkiais vaikais. Bronislovas su broliu buvo vyriausi. Teko padėti išlaikyti šeimą. Politinio kalinio žmonai nepriklausė maisto kortelės, pirštais badydavo „banditų šeimą“, darbo niekas nenorėdavo duoti. Maisto talonais patyliukais padėdavo tėvo draugai.
„Mokėmės, tačiau jau į mokslo metų pabaigą mama turguje susirasdavo kokį ūkininką ir sutardavo dėl mūsų su broliu tarnystės, – prisimena B. Gaižauskas. – -Kokių dešimties metų buvau, galėjo būti 1947 metais, kai buvo sutarta tarnauti pas ūkininkus iš Uosupio kaimo. Buvo prieš Velykas, mane atsiėmė anksčiau iš mokyklos. Ganiau avis“.
Rizikingas prašymas
Bronislovas stropiai ganė avis, buvo klusnus. Kartą šeimininkai pasikvietė vaiką į namus, kur buvo susirinkę partizanai. Vienas prišokęs prie šeimininkės paklausė, ar vaikas patikimas, ar moka laikyti liežuvį už dantų. Pasakius, kad tai politinio kalinio sūnus, daugiau nebeklausdavo.
„Pasikvietė mane, davė automatą pačiupinėti, paklausinėjo šio to. Vakare šeimininkė klausia, ar noriu parbėgti namo į Šiaulius. Kur čia nenorėsi? Kiek čia to kelio – 10 kilometrų. Reikėjo laiškiuką į nurodytą vietą nunešti. Per vasarą kokius keturis kartus nešiau“, – pasakoja ponas Bronislovas.
Pasibaigus tarnystės laikui šeimininkai gausiai atsilygino ne tik piemeniu dirbusiam vaikui. Iš jo uždirbtos mėsos, lašinių, daržovių, grūdų, miltų ir kitų maisto produktų šeima galėjo ilgai išgyventi. Lengvesnis gyvenimas šeimai tapo, kai namo iš tremties sugrįžo tėvas.
Mokytis - į laivyną
Baigęs vidurinę mokyklą Šiauliuose vyras buvo pakviestas tarnauti į laivyną. Baigė karinę laivyno mokyklą Sevostopolyje (Rusija), paruoštas tarnauti naru. Gavo paskyrimą į Šiaurės laivyną.
„Naro specialybė – viena sunkiausių ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Visko yra buvę – ir didžiulės rizikos, ir sudėtingiausių situacijų“, – pasakoja B. Gaižauskas.
Toks darbas atsiliepė sveikatai. Tarnavo šiaurėje, itin sunkiomis oro sąlygomis, po ledu minusinėje temperatūroje. Netruko pajusti sąnarių skausmus, darbo sąlygos kenkė ir dantims.
„Po ledu didžiulis šaltis. Aprengdavo dviem specialiais kupranugario vilnos kostiumais ir tik paskui naro. O išlipus iš vandens, tuoj pat privaloma būdavo pusę stiklinės spirito išgerti“, – pasakojo ponas Bronislovas.
Šiaurėje ištarnavęs ketverius metus, sugrįžo į Lietuvą. Naru Šiaulių gelbėjimo tarnyboje išdirbo 38 metus.
„Darbas sunkus – kiek gelbėta žmonių, ieškota skenduolių, jų traukta, kiek valandų prabūta po vandeniu, daugelio vandens telkinių dugnus žinau kuo puikiausiai“, – sakė naras.
Pavyzdžiui, Bridvaišio ežere (Kelmės r.) matyti šviesūs ir tamsūs ruožai – skirtingi gyliai. Šviesiame ruože gylis yra apie 15 metrų, o tamsiame iki 60 metrų. „Ten daug žmonių nuskendo, per 100 skenduolių iš viso esu ištraukęs. Ne visus ir suradome“, – prisiminė pašnekovas.
Kesoninė liga – narų profesinė liga
Vyras pasakoja, kad dažniausiai narus kamuoja kesoninė liga, kai narai per greitai iš didelio gylio pakyla į vandens paviršių.
Nusimetęs po vandeniu svarmenis, naras kaip kamštis iššauna iš vandens, o kraujyje susidaro azoto burbuliukai. Naras turi kilti lėtai, kad azoto burbuliukai per tą laiką pasišalintų iš kraujo.
„Tie burbuliukai gali užkimšti kraujagysles, užspausti nervus. Per dvi valandas tokį narą privaloma gabenti į baro kamerą, kurioje sudaromas toks slėgis, kokiame gylyje buvęs naras. Burbuliukai pamažu iškvepiami“, – pasakoja buvęs naras.
Jei esi treniruotas, gali su suspaustu oru, akvalangu nusileisti ir į 60 metrų gylį. Jei su deguonies aparatais – ne giliau negu 18 metrų. „Nusileidus daugiau kaip 18 metrų, įvyksta apsinuodijimas deguonimi. Tu tiesiog užmiegi, todėl turi gylio matavimo prietaisą ir atidžiai stebi nusileidimo gylį“, – patirtimi dalijosi B. Gaižauskas.
Su helio ir deguonies mišiniu Šiaurės laivyne jis yra nusileidęs į didesnį negu 60 metrų gylį, Lietuvoje su specialiais aparatais – iki 40 metrų.
Narui taip pat teko dalyvauti išminavimo darbuose Baltijos jūroje.
