Bet mažai kas įsivaizduoja, kas slypi panėrus giliau. O ten galima išvysti tų pačių poilsiautojų neatsakingą ir gamtą žalojantį elgesį. Apie tai, kas slypi Lietuvos vandens telkinių dugne papasakojo povandeninio pasaulio tyrinėtojas, naras Justas Leonavičius.
Pribloškiantys J. Leonavičiaus vaizdo kamera užfiksuoti vaizdai atskleidžia niūrų dalies Lietuvos visuomenės veidą. Su atsakomybės jausmu nedraugaujantys lietuviai į vandenį išmeta ne tik savo pačių išgerto alkoholio tarą, bet ir padangas, seifus ar net šaldytuvus.
Atsikrato padangomis
Daugiau kaip 7 metus po vandeniu neriantis Justas pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo povandeninės medžioklės, tačiau netrukus tikrą ginklą jis nusprendė pakeisti į vaizdo kamerą:
„Šiek tiek juodas humoras, bet galima sakyti, kad tame pačiame Nemune (Kauno apylinkėse – aut. past.) panėręs gali susirinkti automobilį. Bent jau padangų komplektų po vandeniu rasi, kiek tik nori. Ir vasarinių, ir žieminių, ir tų, kurios skirtos traktoriams.
Kartais net sakau, kad nėra Lietuvoje balos be padangos. Tikiu, kad tokie radiniai atskleidžia praeito amžiaus, o ne šio žmonių mentalitetą. Juk automobilių padangos nesuyra dešimtmečiais. Matosi tendencija, kad arčiau miesto buvo išmetamos automobilių padangos, o užmiestyje daugiau galima rasti traktoriaus padangų.“
Bet tai toli gražu yra dar ne viskas. Vandens telkinių dugne itin daug skardinių bei stiklinių butelių atliekų, pasitaiko ir plastiko.
„Skardinės ir stikliniai buteliai taip pat dominuoja. Plastiko taip pat pasitaiko. Pavyzdžiui, Lampėdžiuose teko panardyti, tai ten, kur plauksi, ten padangos. O kai pliažą priplauki, tai net nebūtina kelti galvos virš vandens, nes apie tai išduoda buteliais nusėtas krantas.
Prieš savaitę priplaukiau vieną žvejų uostelį. Pasižvalgiau prie liepto, kur žvejai mėgsta žvejoti. Toks jausmas, kad jie ten kur patys sėdi, ten ir teršia. Viskas yra sumetama į vandenį. Pabandžiau padaryti eksperimentą ir sudėjau rastas šiukšles ant to liepto. Neturėjau galimybės jų išnešti, nes automobilis buvo paliktas už kelių kilometrų. Patikrinsiu, ar nesumetė visko atgal.“
Anot Justo, sunku spręsti, kiek laiko daiktas išbuvo upės ar ežero dugne, nes vandenyje daug užsilieka ilgai, o šviežiai išmestos šiukšlės po mėnesio jau supanašėja su tomis, kurios guli keletą metų.
Lėktuvo nuolaužos
Paprašytas pasidalinti prisiminimais, koks buvo netikėčiausias radinys, J. Leonavičius mintimis sugrįžo keletą metų atgal:
„Nemune vienoje vietoje panėriau ir žiūriu, kad kažkokios lėktuvo detalės guli upės dugne. Vėliau išsiaiškinau, kad sovietmečiu netoli šios vietoje avariniu būdu leidosi lėktuvas. Žmonės tada išgyveno, bet lėktuvas nuskendo. Yra didelių nuolaužų, bet jas aptikti labai sudėtinga, nes ta Nemuno vieta yra labai srauni.
Bet yra pasitaikę ir kitų netikėtų radinių. Kaune yra daug tiltų, tad nardydamas netoli jų randi į taisyklingą dėžutės formą sulankstytus automobilių valstybinius numerius. Panašu, kad taip elgiamasi norint kažką paslėpti, gal net nusikaltimą. Esu radęs ir atidarytų seifų, bet norint juos ištraukti reikia specialios įrangos.“
Tenka aptikti ir smulkesnių daiktų. Pavyzdžiui, akinių nuo saulės. Tiesa, nešioti tokius akinius jau būna nebeįmanoma, nes per ilgą laiką vandenyje jie būna pažeidžiami.
Surado vestuvinį žiedą
Kartais Justui tenka nerti ne tik dėl savo malonumo, bet ir turint užduotį padėti kažką surasti.
„Šiemet morališkai brangiausias radinys buvo draugo vestuvinis žiedas. Jis tą žiedą pametė upelyje. Kažkur per 15 min. pavyko tą žiedą surasti, nes buvo dėkingas upės dugnas.
Taip pat Kaune vyko vandens Formulės-2 čempionato etapas. Tai vienas vokiečių pilotas pametė Kauno mariose brangų sraigtą. Ieškojau ilgą laiką to sraigto ir pavyko jį surasti. Kiek žinau, tas sraigtas buvo labai brangus.“
Rudeniop J. Leonavičius kartu su vienu žveju ieškos šio pamestos itin brangios meškerės. „Kartais padedu ir žvejams. Žinoma, kai meškerė kainuoja kelis šimtus eurų, niekas tokių neieško, bet šios vertė, 1-2 tūkst. eurų. Ieškosime, šiuo metu laukiame rudens, kai pradės skaidrėti vanduo“, – pasakojo povandeninio pasaulio tyrinėtojas.
Temperatūrų skirtumai
Paklaustas, ką jaučia nerdamas po vandeniu, Justas nesudvejodamas atsako: „Slėgį!“
„Prireikė laiko, kol kūnas priprato prie besikeičiančio slėgio. Organizmą tam reikia gerai paruošti“, – pridūrė tv3.lt pašnekovas.
Lietuvoje, anot jo, verta nardyti iki 10 metrų gylyje, nes giliau jau nieko įspūdingo išvysti nebepavyks.
„Norisi atkreipti dėmesį į temperatūrų pokyčius nardant. Priklausomai nuo vandens telkinio, vanduo jame susisluoksniuoja tam tikrame gylyje. Daugumoje ežerų yra tokia kritinė riba, kuri prasideda nuo 6 metrų.
Pavyzdžiui, vandens paviršiuje temperatūra siekia 21 laipsnį šilumos, 2 m. gylyje – 20 laipsnių, 4 m. gilyje 19, o nuo 6 metrų staigiai krenta iki vos 6 laipsnių šilumos. Aišku, tam yra specialūs kostiumai, bet tą staigų temperatūrų pokytį galima pajausti“, – tikino J. Leonavičius.
Anot jo, lyginant metų laikus, tai skaidriausias vanduo būna žiemą: „Vasarą vanduo žydi, būna daug drumzlių, o žiemą vanduo yra pats skaidriausias. Žiemą daugiausia nardau Nemune. Ruduo taip pat labai malonus metas nardymui, nes vanduo pamažu skaidrėja. O pavasarį nardyti yra sunkiausia, nes po žiemos, tirpstant ledams daug drumzlių, prastas matomumas.“
