Valstybinės svarbos projektas – atominės elektrinės statyba – per kelis mėnesius virto nacionaliniu skandalu, purtančiu ne tik politinį elitą, Vyriausybę, Prezidentūrą, bet ir didžiųjų verslininkų grupuotes.
Nacionalinio investuotojo kūrimas apaugo įvairiausių konfliktų burbulais, taip pat skandalingais su „Lietuvos energijos“ vadovybės bei elektros pardavimo tarpininkų veikla susijusiais faktais. Kaip jau įprasta, šmėžuoja Rusijos interesams atstovaujančių ir per juos iš Lietuvos žmonių šimtus milijonų nusunkiančių žmonių pavardės, kreipiančios ir į juos palaikančių politikų būrelius.
Visi nacionaliniais vadintini skandalai įgauna savą logiką, kuri pajungia jame dalyvaujančius veikėjus. Skandalo įkarštyje pasklinda informacija, kurios nė vienas „skandalistas“ gal ir nenorėjo paskleisti. Nors skandalai kuriami kaip politinės bei verslo kovos priemonė, tačiau vėliau jų eiga jau ima nebepriklausyti nuo kūrėjų bei dalyvių norų. Lietuvos politinės sistemos ypatumas tas, kad skandalų kūrėjai bei dalyviai beveik niekada nenukenčia. Visi nuostoliai tenka valstybei – valstybė silpninama ir sykiu su piliečiais pažeminama. Ypač valstybę bei piliečius žemina akivaizdus aukštųjų pareigūnų melas bei demagogija.
Dabar ryškėjančios su nacionalinio investuotojo kūrimu susijusios aplinkybės atskleidžia daugelį mūsų politinės korupcinės sistemos bėdų. Drįsčiau teigti, jog ne tik politikai, bet ir atominės elektrinės statybos projekte dalyvausiantys verslininkai pasijuto nepriklausomybės metais kurtos sistemos įkaitais. Projekto apimtis, jo valstybinė bei europinė svarba reikalauja daug didesnio politinės ir verslo veiklos skaidrumo, intelektinio įgalumo, politinio atsakingumo bei vieningumo, aiškesnio nacionalinių interesų suvokimo bei tvirtinimo ir sąmoningesnio įvairių visuomenės sluoksnių palaikymo. Tačiau ir ruošiant projektą, ir priiminėjant Seime reikalingus įstatymus, ir vertinant nacionalinio investuotojo kompanijų turtą buvo žaidžiama pagal senas taisykles, kurios susiklostė politiniam elitui perleidinėjant valstybės turtą ‚savoms“ verslo grupuotėms.
Į viešumą iškylant vis daugiau skandalingų aplinkybių, susijusių su Lietuvos „valstybininkų“ energetikų veikla, premjeras Gediminas Kirkilas atsakomybę stengiasi permesti Seimui, o pats taiko vien į atominės elektrinės statybos įstatymą vykdančio vaidmenį. Tačiau juk tą įstatymą ruošė vyriausybė (beje, ir čia daug nutylėjimų bei išsisukinėjimų), pasiremdama prieš tai pasiektu kelių įtakingų žmonių susitarimu, o Seimas neturėjo nei noro, nei galimybių nuosekliai gilintis į verslininkų interesus ir „Lietuvos energijos“ vadovų bei jų partnerių veiklą. Verslininkams tokia užkulisinių susitarimų su valdžios vyrais praktika įprasta. Tačiau šįkart jie, matyt, pajuto pavojų, kurį kelia silpnas valstybinis projekto pagrindas – tariamai valstybinis „Lietuvos energijos“ valdymas.
„NDX bendrovės“ veiksmuose galima įžvelgti aiškią logiką – nuosekliai įvairias problemines aplinkybes suvesti į vieną „tašką“, kuris ir įgauna skandalo galią. Pirmiausia buvo labai aiškiai suformuluotas klausimas – kodėl valstybė imasi atominės elektrinės statybos? Nors atsakymas iš pirmo žvilgsnio paprastas, tačiau kuriant nacionalinį investuotoją jis dažnai pamirštamas, - atominė elektrinė statoma tam, kad būtų mažinama energetinė priklausomybė nuo Rusijos, o Lietuvos elektros energijos gamybos ir perdavimo sistema galų gale išsilaisvintų iš Sovietų Sąjungos elektros tinklų sistemos, kuriai iki šiol ir priklauso. Tad atominės elektrinės statyba yra ne tikslas, o priemonė tikslui siekti. Pati priemonė savaime jokių tikslų nesiekia – ja galima siekti vienokių ar kitokių tikslų. Nauja atominė elektrinė niekaip negalės sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos, jei mūsų elektros perdavimo linijos nebus sujungtos su Švedija ir per Lenkiją su Vokietija. Beje, ir nutiesus tas jungtis galima patekti į Rusijos energetikų ir jų lietuviškųjų bendradarbių jau paspęstus spąstus. Tačiau lygiai svarbu ir kitas dalykas – valstybinis nacionalinio investuotojo pagrindas jo ryšių su Rusija požiūriu. Nuo tų ryšių pobūdžio priklauso, ar visas projektas negali būt paverstas daug platesnių Rusijos energetinių interesų įgyvendinimo priemone. Šitai visiškai įmanoma Rusijos energetikų pinigais maitinamoje politinėje korupcinėje sistemoje.
Tad privataus kapitalo atstovai pagrįstai ėmė aiškintis, kokiais matomais ir nematomais saitais „Lietuvos energija“ stiprino savo priklausomybę nuo Rusijos energetinės sistemos ir koks yra politinis bei ekonominis elektros pardavimo tarpininkų vaidmuo. Vis labiau aiškėja, kad energetikai „valstybininkai“ ranka rankon dirba su „Elektros realizacijos centro“ tarpininkais. Ryšiai ne tik finansiniai, bet ir giminystės. Tad šiuo atžvilgiu galima kalbėti apie labai glaudų, sakytume, konsoliduotą klaną, kurio interesai ir buvo pateikiami kaip valstybės energetinė politika. Kad ir ką kalbėtume apie „NDX energijos“ siekius kuo daugiau uždirbti kuriant nacionalinį investuotoją,
turime pripažinti, jog versdama Vyriausybę atkreipti dėmesį į „Lietuvos energijos“ ir su ja susijusio klano veiklą, ji gina ne tik savo, bet ir valstybinį interesą.
Tiesa, prieš kelerius metus buvo kilusi būtinybė iškelti energetikų „valstybininkų“ veiklą į dienos šviesą ir apvalyti šią sritį nuo klaninės korupcijos, tačiau elektros energijos vadinamojo eksporto Baltarusijon aferos sukeltas skandalas jungtinėmis aukštųjų politikų bei specialiųjų tarnybų pajėgomis buvo užglaistytas. O juk buvo naikinami net slapti Prezidentūros dokumentai, susiję su energetikos sritimi.
Iš premjero G. Kirkilo reakcijos bei veiksmų netruko paaiškėti, jog „Lietuvos energija“ tik vadinama valstybine įmone – Vyriausybė neturi jokių realių priemonių nei paveikti, nei ištirti jos veiklą. Drąsiai pareiškęs, jog nepriims jokių „NDX energijos“ ultimatumų, premjeras netrukus paaiškino kreipęsis į VSD, STT ir Valstybės kontrolę prašydamas ištirti „Lietuvos energijos“ sudarytas sutartis. Štai kokių pajėgų valstybės valdžiai prireikia, norint prasibrauti prie valstybinės įmonės dokumentų. Nemanau, kad tyrėjai ras didelių pažeidimų, ypač nacionalinio saugumo požiūriu – antraip tektų pripažinti, jog mūsų specialiosios tarnybos ne tik kad netrukdė nacionalinio saugumo „kenkėjams“, bet savo neveiklumu ir skatino korupcinių ryšių su Rusijos energetikais įsigalėjimą. Šiuo atžvilgiu būtų patvirtintos VSD tyrimą vykdžiusių parlamentarų išvados. Manau, visi suvokia, jog tokia įvykiu eiga neįmanoma.
Kadangi valstybinis „Lietuvos energijos“ statusas yra vien patogi fikcija, pridengianti niekam ir niekaip neatsakingų energetikų klano veiklą, tai privačiai bendrovei kyla grėsmė būt įveltai į jai nežinomų ryšių su Rusijos energetikais tinklą. Į tą tinklą gali būti įvelti ir užsienio partneriai, pasitikėję valstybės ir privačios bendrovės garbe. Tad „NDX energijos“ veiksmų logika kreipia į problemą, kurią galėtume nusakyti taip – ar „Lietuvos energijos“ pagrindu formuojamas nacionalinis investuotojas ateityje netaps Rusijos energetinių interesų įgyvendinimo priemone, už kurios veiklą mokės Lietuvos žmonės. Beje, jei nacionalinis investuotojas būtų kuriamas vien iš valstybinių įmonių, tai „Lietuvos energija“ ir jos rusiškieji patronai įgautų visišką veikimo laisvę.
Šitaip nusakyti problemą verčia ir žiniasklaidoje pasirodę duomenys, kuriuos buvo surinkęs a. a. pulkininkas Vytautas Pociūnas, stengęsis išsiaiškinti, kaip mūsų energetikai „valstybininkai“ lobsta atstovaudami Rusijos interesams ir kokie aukštieji politikai juos globoja. Jo tyrimas buvo nepaprastai svarbus nacionalinio saugumo požiūriu – šitai kuo puikiausiai suprato jį pražudę mūsų valstybės priešai. Todėl šiuo metu ypač skandalingas atrodo V. Pociūno atminties juodintojų, taip pat tos tyrimo krypties slopintojų, pasitelkus prezidentą ir premjerą, darbas. Iki šiol aukštiesiems mūsų valstybės vyrams taip ir neparūpo išsireikalauti iš VSD pagarsėjusias analitines pažymas ir jas perskaityti. O gal neskaitoma dėl to, kad viskas pernelyg gerai žinoma? Galima numanyti, jog kaip tik V. Pociūno rinkti bei analitinėse pažymose fiksuoti duomenys tapo žinomi „NDX energijos“ savininkams - pažeisdami įprastas žaidimo taisykles jie ir ėmė skandalingai reikalauti iš valstybės skaidrumo.
