Kovo 11 d. viena iš sostinės Saltoniškių gatvėje esančios požeminės perėjos sienų buvo perdažyta vaivorykštės spalvomis.
„Po kelių įtemptų savaičių Lietuvos politikoje ir socialinėse medijose norėjosi kažką nuveikti – kažką spalvingo, gražaus ir didelio. Todėl ketvirtadienį, valstybinės išeiginės proga, pavasariškai nuspalvojom ~55 metrus vienos požeminės perėjos sienos“, – skelbė idėjos autoriai.
Visgi menininkų Karolinos Rimkutės ir Lino Salučkos vaivorykštė išgyveno kiek daugiau nei savaitę – ji buvo perdažyta Lietuvos vėliavos spalvomis.
„Labai stengsiuosi, kad mano Lietuvoje sutilptų skirtingi ir įvairūs mano šalies žmonės. Kovosiu iš paskutiniųjų, kad mano trispalvė plevėsuotų kartu su mano vaivorykšte. Nes vietos Lietuvoje užteks visiems. Plyšta širdis, kai matau tai, ką matau“, – socialiniuose tinkluose rašė Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius.
Visgi tuo mūšis dėl perėjos nesibaigė. Prabėgus mažiau nei parai, ant sienos jau atsirado užrašas: „NEUŽSPALVINKITE MŪSŲ – MES IRGI LIETUVOS VAIKAI! LGBT + širdelės simbolis“. Lietuvos vėliavos spalvomis sieną uždažę aktyvistai vėl perdažė sieną ir net ėmė ją saugoti.
Naujausiu, tačiau veikiausiai nepaskutiniu, išsireiškimu ant sienos tapo K. Rimkutės ir L. Salučkos veiksmas. Trečiadienį menininkai ant trispalvės nupiešė rožinį trikampį ir užrašą „TYLA=MIRTIS“.
„Šiuo nauju mano ir Linas Salučka darbu referuojame į visame pasaulyje žinomą ir iki šiol naudojamą, 1987 m. ant Niujorko gatvių sienų pradėtą klijuoti „Silence=Death“ projekto plakatą, tapusį LGBT bendruomenės solidarumo ir pasipriešinimo homofobijai simboliu.
Atvaizduotas rožinis trikampis – nacių sukurtas identifikacijos ženklas, kurį homoseksualūs, biseksualūs vyrai bei transmoterys buvo priversti dėvėti koncentracijos stovyklose (homoseksualios, biseksualios moterys ir transvyrai taip pat buvo kalinami, tačiau naciai jų nesistemizavo).
Iš visų rožiniais trikampiais pažymėtų žmonių šiose stovyklose žuvo apie 60 proc., o kankinimus išgyvenusiųjų dauguma, po nacistinės Vokietijos pralaimėjimo, liko kalėti kituose kalėjimuose. Tačiau tiek minėtame plakate, tiek ant šios sienos, rožinis trikampis yra apverstas aukštyn kojomis - tokiu būdu perimant šį diskriminacinį ženklą ir jį paverčiant pasipriešinimo homofobiškoms galios struktūroms ženklu.
Kiek galima mandagiai kentėti tokį tildymą? Kiek galima būti laikomais antrarūšiais žmonėmis? Mes visada buvome, esame ir būsime dalis Lietuvos visuomenės. Mandagiai kenčiant ir laukiant, dalis visuomenės negatyvias nuostatas pakeitė tolerancija, tai yra labai džiugu. Tačiau yra žmonių, kurie savo tamsuoliškumo nepakeis. Žmogaus teisės nėra nuomonė. Nebegalime leisti būti stumiami į visuomenės paraštes“, – socialiniuose tinkluose rašė K. Rimkutė.
Tačiau perėjų karai tuo nesibaigė. K. Rimkutės ir L. Salučkos kūrinys ir vėl buvo uždažytas. Kovo 26 d., penktadienį, jau pagarsėjusi perėjos siena buvo grynai trispalvė.
Rimtas Gordijaus mazgas
„Čia idiotizmas visų pirma“, – taip mūšius dėl perėjos sienos įvertino Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, politologas Bernaras Ivanovas.
Visuomenės susipriešinimas matomas jau keletą savaičių, ar tai liestų Stambulo konvencijos ratifikavimą, ar partnerystės įteisinimą. B. Ivanovo nuomone, šiuo metu daug diskusijų keliantys įvairių socialinių grupių teisių klausimai yra fundamentalūs, juos aptarė visos iš diktatūros išsivadavusios Europos šalys. Visgi, politologo teigimu, pokomunistinio bloko šalys iki galo nėra šių klausimų apsvarsčiusios.
„Šitas labai svarbias temas pirmiausia reikia politiniu, socialiniu, visuomeniniu lygmeniu išdiskutuoti, pasiekti konsensusą, susitarimą. Tai sunkus kelias, kaip rodo praktika, bet vis dėlto jis įveikiamas per kantrybę, per politikų politinę valią. Ne konfrontuojant tarpusavyje, bet ieškant sąlyčio taškų“, – naujienų portalui tv3.lt komentavo B. Ivanovas.
Pašnekovas juokavo, kad kai visuomenė pasieks konsensusą ir problemos bus išspręstos, tuomet abi stovyklos, politologo žodžiais, galės susikibti už rankų, nueiti į požeminę perėją ir kažką nupiešti.
„O ne atvirkščiai. Lietuvoje viską mėgstama daryti atvirkščiai, namą statyti nuo stogo. Kai tas stogas užgriūna visus, tada ta problematika tik dar labiau įkišama giliau, kaip ta rakštis ir gali prasidėti visokie negeri procesai“, – teigė B. Ivanovas.
Jo nuomone, dabar vykstančios diskusijos, įvairios akcijos neveda sutarimo link, o kaip tik tolina nuo jo.
„Arba mes vaikštome ratais. Yra toks beprasmis žaidimas, primenantis gatvės chebrų tarpusavio santykių aiškinimąsi. Tai ne tas problemos lygmuo, kur galima šitaip išspręsti“, – įsitikinęs B. Ivanovas.
Pašnekovo teigimu, čia yra ir politikų atsakomybės klausimas, tačiau, B. Ivanovo nuomone, šalies politikai iki galo nesuvokia problemos masto.
„Tai Gordijaus mazgas, rimtas Gordijaus mazgas ir jį reikia išpainioti. Mūsų politikų tarpe nėra Aleksandro su kalaviju, kuris galėtų perkirsti. O bandymai perkirsti tokius mazgus, baigdavosi, kaip rodo istorija, tragedijomis tiesiog. Reikia labai daug kantrybės, visiems, ypač politikams. Vengti nepamatuotų, kvailų pareiškimų, gąsdinimų, ką mes labai dažnai matome“, – sakė B. Ivanovas.
Politologo nuomone, norint pasiekti sutarimą tiek dėl simbolių besipykstančių stovyklų, tiek dėl partnerystės ar Stambulo konvencijos besiginčijančių grupių, reikia daug kalbėjimo. B. Ivanovo teigimu, sutarimą šiose diskusijose galima surasti, ką rodo dideles katalikybės tradicijas turinčių Ispanijos ar Airijos pavyzdžiai, kur, anot pašnekovo, tokie klausimai nebėra visuomenę audrinantys.
Primena krepšinio fanų muštynes
„Čia panašiai kaip būtų legendiniai prieš 30 ar 40 metų Pietų IV fanai mušdavosi su „Spartaku“ arba dabar „Žalgirio“ fanai prieš rungtynes ar po jų mušasi su „Ryto“ fanais. Kaip ir aistros verda, aistros beveik tokios pačios, bet mačo rezultatui, ko gero, didelės įtakos nedaro“, – taip mūšius dėl trispalvės ir vaivorykštės įvertino komunikacijos ekspertas Mindaugas Lapinskas.
Pašnekovas naujienų portalui tv3.lt teigė, kad žmonėms, kurie identifikuojasi su viena iš šių stovyklų, pati kova yra įdomesnė nei sprendimo paieška. M. Lapinsko nuomone, jei šie žmonės norėtų pasiekti rezultato, jie užsiimtų lobizmu politiniame lygmenyje, rinktų pinigus reklamos ar visuomenės švietimo kampanijos, spaustų politikus.
„Čia, šiuo atveju, tu pasiimi, susirandi oponentą, kuris galvoja priešingai. Gal ir nieko, svarbu, kad nesimuštų vieni su kitais, o, kad perėjas dažo, tai tokia saviraiškos ir kovos išraiška“, – komentavo M. Lapinskas.
Visgi šeštadienį Katedros aikštėje vykusiame mitinge, kuriame žmonės reikalavo atšaukti karantiną, nuskambėjo prieštaringų pasisakymų apie tai, kad, pavyzdžiui, reikėtų nušauti T. V. Raskevičių.
M. Lapinsko nuomone, didžioji dalis visuomenės, nors ir skaito naujienas ar pasikalba tarp pažįstamų apie šias ideologines diskusijas, nesureikšmina šių temų ir daugeliui tai nėra svarbiausias gyvenimo klausimas. Dėl to, pašnekovo nuomone, ir tokios akcijos kaip sienų perdažymai neturėtų peraugti į didesnę konfrontaciją.
„Reikėtų į tai žiūrėti kaip į krepšinio klubų batalijas per televizorių“, – sakė M. Lapinskas
