Jau kuris laikas lietuviškoje spaudoje, Lietuvos televizijoje bei radijuje reguliariai pasirodo rašiniai ir įvairios diskusijos dėl trispalvės pakeitimo, o 2007 m. Lietuvos televizija buvo surengusi net forumą – diskusiją su labai provokuojančiu ir pretenzingu lozungu, kuris skambėjo taip: „Ar reikia keisti Lietuvos vėliavą.“ „Ar reikia keisti Lietuvos vėliavą?“, „Diskusija iš esmės“, „Trispalvė (ne)galėjo būti kitokia“ – rašiniai su tokiais lozungais ir panašiomis antraštėmis kartais pasirodo atskiruose lietuviškuose laikraščiuose ir internetiniuose Lietuvos žiniasklaidos puslapiuose.
Tiesa, kai kur šis klausimas formuluojamas kiek švelniau: ar reikia buvusiai LDK vėliavai, dabar turinčiai įstatymu apibrėžtą istorinės vėliavos statusą, suteikti pagrindinės valstybinės vėliavos rangą, paliekant dabartinę valstybinę trispalvę vėliavą – tik tautinę ar nacionalinę. Va, štai taip ar labai panašiai tokią formuluotę pristato ir pagrindinis šios idėjos autorius ir įkvėpėjas, žinomas istorikas ir lietuviškosios heraldikos tyrinėtojas, Valstybinės heraldikos komisijos (veikiančios prie Lietuvos prezidentūros) pirmininkas Edmundas Rimša ir jo pagalbininkai, jau senokai Lietuvos žmonėms peršantys mintį, kad pagrindinė Lietuvos vėliava turi būti ta, kuri vadinama istorine, o ne trispalvė. Istorine vėliava mūsų istorikai vadina LDK laikais naudotą raudoną vėliavą su Vyčiu, liaudyje dar vadinamą vytautine, o dabar dar ir prezidentine, kas yra klaidinga, nes jos iš esmės turi labai didelių skirtumų ir neatitikimų. Šios diskusijos, svarstymai ir pasvarstymai apie trispalvės pakeitimą, kas įdomiausia, suaktyvėja žiemą, laikotarpiu tarp sausio 1-osios, Vėliavos dienos, ir Vasario 16-osios, Lietuvos Nepriklausomybės dienos.
Neseniai ir „Balsas.lt“ spausdino intriguojantį rašinį „Trispalvė (ne)galėjo būti kitokia“, kuriame taip pat buvo bandoma priminti, kad ir anksčiau dar pirmoje nepriklausomoje Lietuvoje būta bandymų pakeisti trispalvę. Tiesa, autorius prisipažįsta neagituojantis už trispalvės pakeitimą, tačiau jau vien tokie pasvarstymai yra puikus priminimas, kad dar ir dabar pas mus yra veikėjų, siekiančių keisti trispalvę į kitą. Panašu, kad tokiomis diskusijomis ir spaudoje pasirodančiais straipsniais ar rašiniais bandoma ne argumentų ieškoti istorikų peršamai minčiai pagrįsti, bet daugiau analizuojama situacija tautoje, stebima jos būsena, siekiant išsiaiškinti, kiek lietuviams dar brangi trispalvė. Galbūt zonduojama dirva naujojo pasiūlymo įgyvendinimui, kad, gavus reikiamų ženklų, jog jau tinkamas laikas atėjo (tauta mažumėlę prisnūdo), būtų imtasi ir konkrečių veiksmų greitai pakeisti ar sukeisti vėliavą.
Truputis istorijos
Visi gerai žinome, kad trispalvė dar ir šiais laikais stipriai erzina kai kuriuos mūsų kaimynus ir jų patikėtinius Lietuvoje, tad toks trispalvės pakeitimas raudona, nors ir su Vyčiu, būtų gal net ir pageidautinas. Iki šiol akivaizdžią panieką trispalvei Lietuvoje demonstruoja kai kurie pasaulio perėjūnai, o Maskvoje ji ir plėšoma, ir deginama, nelabai maloni ji ir mūsų persidažiusiems kairiesiems, susiejusiems savo gyvenimą su raudonos komunistinės vėliavos idealais ir priesaika. Aiškiausiai neigiamą kairiųjų požiūrį į trispalvę yra išreiškęs AMB, kai atvykęs į vieną pirmųjų Sąjūdžio organizuotų mitingų susirinkusios minios akivaizdoje pareiškė: „Kol kabės šis skuduras, aš nekalbėsiu...“ Ši AMB pasakyta frazė dar ir dabar dažnokai prisimenama lietuviško interneto komentaruose, jau nekalbant apie tai, kad dar daug gyvų žmonių šią sparnuotą formuluotę yra girdėję savo ausimis... ir šiandieną ją dar gerai prisimena. Tad toks lietuviškos trispalvės pakeitimas raudonąja istorine buvusiems partiečiams ir tiems, kurie tais gerais sovietinio rojaus laikais turėjo dokumentą, leidžiantį būti nusipelniusiems ir geriau gyventi, ko gero, būtų senokai lauktas malonus įvykis. Kaip bebūtų, raudona vėliava arčiau širdies... Šių netolimų dienų įvykiai prie Seimo geras pavyzdys: virš protestuotojų galvų gausiai plazdančios raudonos vėliavos su kažkokiais sugalvotais neva regioninių profsąjungų simboliais ir viena kita trispalvė dėl vaizdo... Girdi, tauta (lietuviai) protestuoja. Jei kas šiuo mano teiginiu suabejotų, siūlau žvilgtelėti į gausias įvykių iliustracijas. Jų pilni laikraščiai ir internetas...
Kai kada ir patys žurnalistai „zalatina“ istorikų teiginius, parašydami kokią nesąmonę, girdi, trispalvė mus nustumia į vargingiausių pasaulio šalių gretas. Ir sugalvok tu man taip... Štai pažiū-rėkim į vokiečius. Jie irgi turi trispalvę, bet niekur neteko girdėti, kad save skurdžiausių šalių gretose prisirašytų. Šitaip save nuvertinti tik mes, „naujieji lietuviai“, temokam.
Visgi procesas jau prasidėjęs
Vis dėlto trispalvės keitimo procesas Lietuvoje jau prasidėjęs. Tačiau Lietuvos visuomenė apie vykdomus pakeitimus mažai informuota ir, kas blogiausia, tuose svarstymuose nedalyvauja. Tautos niekas nė neklausia: nori ji ar ne kitokios vėliavos? Šiuo atveju toji žmonių nuomonė mažiausiai reikalinga, juk už tautą ar jos žmones viską nusprendžia keli „valstybininkai“ ir jiems nuolankiai tarnaujantys istorikai specialistai.
Atsidarykite oficialų internetinį Lietuvos Respublikos Seimo puslapį, toliau eikite į „Seimų istoriją“, o iš ten į skyrių „Simbolika“. Atsidarys: „Simbolika: Lietuvos valstybės ir tautinė vėliava“. Čia rasite ir visą informaciją tuo klausimu. Gale, be kita ko, sakoma, jog neatmetama galimybė, kad ateityje Lietuvos valstybės vėliava gali būti įteisinta istorinė vėliava – raudona su sidabriniu raiteliu. Ankstesniame šio teksto variante (dabar to jau nebeliko) čia pat buvo pateikiamas Lenkijos pavyzdys. Anot mūsų istorikų, Lenkijoje yra plačiai naudojama tautinė baltos ir raudonos spalvos vėliava bei valstybinė, kuri yra ta pati tautinė, tik papuošta Lenkijos herbu – ereliu. Pastarosios, pasak mūsų heraldikos specialistų, bet kada plevėsuojančios nepamatysi. Ir čia, su šiuo pavyzdžiu, mūsų heraldikos aiškintojai, švelniai sakant, gan netaikliai šovė pro šalį. Taip nėra net pačioje Lenkijoje, o ką jau bekalbėti, žvilgtelėjus nuo jos tolėliau. Vien pasidairius Čikagoje, kuri laikoma pasaulio lenkų sostine, vadinamajame lenkų trikampyje, tokių valstybinių vėliavų su Lenkijos herbu (ir net su karūnuotu ereliu kaip Žečpospolitoje) ne tik bet kada atrasi, jas dieną naktį kabančias pamatysi vos ne prie kiekvieno kampo ar kokio svarbesnio lenkams priklausančio pastato ar namo. Užtektų ir po Archer gatvę, kuri yra netoli Balzeko lietuvių kultūros muziejaus, pasidairyti ar tiesiog prie lenkų parduotuves „Bobak“ stabtelėti ir žvilgtelėti kitapus gatvės, kad visu gražumu įsitikintume mūsų specialistų klaidinančia „tiesa“, ne taip dar seniai skelbta net Seimo oficialiame interneto puslapyje.
Klibinami Lietuvos Konstitucijos pamatai
2002 m., minint Gegužės 15-ąją – Steigiamojo Seimo dieną (1920-05-15), Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas E. Rimša į parlamentą sukviestiems įvairių institucijų pareigūnams, ambasadoriams, menininkams, istorikams, taip pat ir Seimo atstovams surengė siūlomos istorinės vėliavos pristatymą. Netrukus po to birželio mėn. pradžioje vyriausiasis heraldikos specialistas E. Rimša pateikė Seimo pirmininko pirmajam pavaduotojui Č. Juršėnui kreipimąsi-laišką, kuriame, be kita ko, sakoma: „Mes suprantame, kad Lietuvos valstybinės vėliavos įteisinimas nėra paprastas dalykas, nes jis susijęs su Konstitucijos I skirsniu. Dėl to siūlytume iš pradžių specialiu Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu suteikti raudonai su baltu raiteliu vėliavai „valstybinės istorinės vėliavos“ statusą ... Vėliau, atsiradus galimybėms, reiktų pataisyti ir Konstituciją.“ Va taip...
Kaip matot, dėl tos raudosios LDK vėliavos heraldikos specialistai nesibodi jau net ir valstybės konstitucinius pamatus paklibinti. Taip pamažu, labai sistemiškai ir atkakliai Lietuvos trispalvė stumiama iš Lietuvos valstybės gyvenimo.
Vos 2 metams praėjus, atsakant į tokį heraldikos specialistų kreipimąsi, 2004 m. liepos 8 d. Seimas priėmė naujos redakcijos įstatymą dėl Lietuvos valstybės vėliavos, kuriame buvo įtvirtintas istorikų siūlomos istorinės Lietuvos vėliavos naudojimas. Taigi, ko gero, netolimoje ateityje, pakeitus Konstituciją ir istorinę vėliavą vietoj trispalvės paskelbus valstybine, turėsime net tris vėliavas. Tokią perspektyvą patvirtina ir tas pats Seimo tinklalapis. Taigi kiekviena kasta turės savo vėliavą: švenčių metu Lietuvoje prezidentas iškels savo prezidentinę vėliavą, „valstybininkai“ (suprask: valstybės išrinktieji ir su jais einanti biurokratų minia) kels valstybinę istorinę raudoną su Vyčiu, o mums – tautai gal bus leista pamojuoti trispalvėmis ir tai ne visada. Štai taip mūsų „istorikai valstybininkai“ kažkieno užsakymu (netikiu, kad patiems šovė į galvą) naikina krauju apgintus ir išsikovotus simbolius, dar labiau skaldo tautą, varo pleištą tarp prezidento, tautos ir „išbujojusios“ valdininkijos ir visai nesuka galvos dėl Konstitucijos. Visi turėsime savo kastos vėliavą, tik ar susirinkę Vasario 16-tąją begiedosime: „Vienybė težydi?..“
Mitai – neatitinkantys istorinės tikrovės
Bet kuo heraldikos specialistams neįtinka trispalvė? Pagrindinis jų nusistatymas prieš trispalvę yra aiškinimas tuo, kad, girdi, J. Basanavičius, T. Daugirdas, A. Žmuidzinavičius ir kiti nepriklausomos Lietuvos kūrėjai spalvas vėliavai parinko atsitiktinai, nekreipdami jokio dėmesio į istorines Lietuvos vėliavos tradicijas ir apskritai apie heraldiką nedaug ką patys išmanydami. Deja, istorijos palikimas rodo ką kita ir tik patvirtina, kad dabartiniai heraldikos specialistai perša išgalvotus, klaidinančius mitus ir kalba tik tai, kas jiems patiems ar jų užsakovams naudinga.
Iš tikrųjų mūsų trispalvė turi ne ką skurdesnę istoriją nei raudonoji vėliava su Vyčiu. Klaidinga teigti, o taip teigia mūsų heraldikos specialistai, kad trispalvių vėliavų atsiradimui Europoje impulsą davusi Prancūzija po 1789 m. revoliucijos, prancūzams pakeitus iki tol naudotą karališką baltą vėliavą į trispalvę (E. Rimša „Heraldika“, 2004, p.79). Vėliau tokia trispalvių vėliavų mada neva užsikrėtusios ir kitos Europos valstybės... Iš tikrųjų, trispalvės Europoje naudotos nuo žymiai ankstesnių laikų. Gerų pavyzdžių šiam teiginiui pagrįsti rasime net Žalgirio mūšyje. Tarp 1410 m. Žalgirio mūšio lauke plevėsavusių vėliavų jau būta ir trispalvių. Žulavų komtūrijos ir Lasino miesto kovotojai mūšiui rikiavosi po raudonos, baltos ir juodos spalvos trispalvėmis, Livonijos riteriai į Žalgirio mūšį atvyko su geltonos, baltos ir raudonos (lygių dalių) spalvų vėliava, Olštyno kariai, kovoję kryžiuočių pusėje, stovėjo su juodos, baltos ir raudonos spalvos trispalve. Taigi heraldikos specialistų teiginiai apie trispalvių atsiradimą 18 a. pabaigoje yra istorinės tikrovės neatitinkantis mitas.
1410 m. Žalgirio mūšio trispalvės: 1- Žulavų komtūrijos ir Lasino miesto; 2- Livonijos; 3- Olštyno karių
Tuo tarpu LDK atskirų žemių pulkai Žalgirio mūšyje turėjo raudonas vėliavas su lietuvišku skirtingomis spalvomis vaizduotu Vyčiu. Čia pat buvo ir Vytauto giminės dinastinė – raudona vėliava su Gedimino stulpais. Iš esmės galima ja pavadinti Vytauto tėvonijos ar Gediminaičių dvaro simboliu. Mūsų bėda, kad iki šiol nežinome, kuri iš jų svarbesnė. To nenurodė ir lenkų istorikas J. Dlugošas, vėliau aprašinėjęs Žalgirio mūšio vėliavas. Todėl dar būtų galima ir pasvarstyti, kuri iš vėliavų Žalgirio mūšyje ėjo pirmumo teise. Nepriklausomos Lietuvos 1918–1940 m. valstybėje šis heraldinis galvosūkis buvo išspręstas saliamoniškai: į Lietuvos prezidento vėliavą buvo sudėti abu Žalgirio mūšyje naudoti simboliai. Vienoje vėliavos pusėje raudoname lauke buvo Gedimino stulpai, kitoje – Vytis (žr. iliustr. Nr. 2). Tokia vėliava buvo vadinama prezidentine, o tautoje vytautine. Tiesa, nors ir buvo naudojama viešai ir visur lydėjo prezidentą, tuo metu ji dar nebuvo įstatymiškai įteisinta Lietuvos Respublikoje. Tai buvo senosios valstybinės LDK vėliavos modifikacija. Kodėl modifikacija? Ogi todėl, kad iki mūsų laikų tikroji LDK vėliava nėra išlikusi.
Vytautinė –Prezidentinė, lydėjusi prezidentą A. Smetoną, kelta prie Kauno Prezidentūros ir Karo muziejaus bokšte ( iš Lietuvių enciklopedijos, leistos Bostone).
Vytautinė vėliava užsienietiškame leidinyje (iš St. Sajausko archyvų)
Tačiau toji modifikuotoji nepriklausomos Lietuvos prezidentinė – vytautinė vėliava su dabartine prezidentine šių dienų vėliava nieko bendra neturi nei vaizdiniu, nei istorišku, nei spalviniu aspektu. Heraldikos specialistai Smetonos laikų vytautinę vėliavą atmetė. Ir žinot kodėl? Ogi todėl, kad vienam ir vėl tam pačiam kompartijos veikėjui nebūtų buvę patogu sėdėti prie tos vėliavos, kurią naudojo prezidentas A. Smetona. Taip bent tuo metu aiškino vienas labai įtakingas „susinepatoginusio“ prezidento patarėjas. Taigi vytautinė (raudona) neįtiko nusipelniusiems Tarybų Lietuvos veikėjams. Keista, kad dabar tie patys, kurie ne taip seniai atmetė Smetonos laikų vytautinę, dabar jausmingai kalba apie raudonosios vėliavos istoriškumą...
Išrinkus prezidentą skubėta sukurti ir naują vėliavą. Ir, kaip atrodo, joje išlaikyti istorinį tęstinumą mažiausiai rūpėta. Dabartinė prezidento vėliava, istorikų pristatoma kaip istorinė, A. Každailio sukurtoji vėliava yra visiškai naujas, viso labo dailininko ir istorikų fantazijos kūrinys, dar ir nelabai vykęs. Negana to, papuoštas Lenkijos karaliaus dvaro simboliu Gonzca – geltonu dvigubu kryžiumi mėlyname skyde. Pastarasis nieko bendra neturi nei su Lietuva, nei su Jogaila, nei su Jogailaičių dinastija, nei su Jogailos ar jo giminės naudotu dvigubuoju kryžiumi ir jo spalvomis. Kai vytautinės neliko, pats laikas imtis trispalvės. Taigi, viskas vyksta sistemiškai pagal iš aukščiau sudarytą planą. Žodžiu, duota užduotis trispalvę pakeisti kita, o jei neišeitų pakeisti, tai nors sukeisti, taip kaip sakė ir viename forume parodė politologas R. Lopata.
Tačiau norėdami kuo nors pagrįsti užmanymą dėl vėliavos keitimo, keitimo specialistai neriasi iš kailio mums visiems pristatydami ne kokį nors išlikusį tikrosios LDK istorinės vėliavos gabalėlį ar bent jo skiautelę, o tik vėlesniųjų laikų Žečpospolitoje naudotą bendros Lenkijos-Lietuvos valstybės vėliavų pavyzdį. O čia paprastai vienoje pusėje vaizduojamas LDK simbolis Vytis, kitoje – Lenkijos erelis. Kitais atvejais Švedijos Vazų herbas. O dažniausiai kaip LDK valstybės vėliavą istorikai mums pristato atskirų LDK kariuomenės pulkų vėliavas, turinčias vienokius ar kitokius lietuviškus simbolius juose. Irgi nėra teisinga lietuvių kariuomenės pulkų vėliavas prilyginti pagrindinei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vėliavai. Tai tiesiog neatsakinga. Pulko vėliava – tai ne valstybės vėliava. Originaliai istorinei LDK vėliavai iki mūsų neišlikus, tegalime spėlioti, kaip ji iš tikrųjų atrodė, Negalime įrodinėti, kad dailininko Každailio sukurtoji vėliava yra senosios vėliavos prototipas. Tai juk mitas.
(Tęsinys - rytoj)
Violeta Rutkauskienė
