Vėl bandoma atgaivinti „lietuvių draugiją Rusijos tautų kultūrai pažinti“, kuri prieš 70 metų buvo Kremliaus 5-oji kolona Lietuvoje
Anot Kremliaus paslapčių tyrinėtojų, kai Sovietų Sąjungą 1941 m. birželio 22 d. netikėtai užpuolė jos draugė ir sąjungininkė nacionalsocialistų Vokietija, SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininkas Josifas Stalinas taip apstulbo, kad keletą dienų nepajėgė sugalvoti jokio gynybos plano, tiesiog pasislėpė nuo viso pasaulio savo rūmuose Maskvos priemiestyje Kunceve. Tokia pat dvasinė būsena 1940 m. birželio 14 d. sukaustė Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną ir tuometinį ministrų kabinetą, kai Maskva, su kuria tiek metų stengtasi palaikyti nuolankius ir paklusnius santykius, beveik be užuolankų pareikalavo, kad mūsų šalis atsisakytų valstybingumo ir taptų beveide sovietų respublika. “Ūkininko patarėjo” surinkti istoriniai faktai rodo, kad paskutiniojo A. Smetonos pirmininkaujamo Vyriausybės ir kariuomenės vadovybės posėdžio dalyviai į Lietuvą plūstančią sovietų kariuomenę nutarė sutikti “pagal visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles”, nes buvo užhipnotizuoti tuometinio Lietuvos politinio elito ilgametės prorusiškos užsienio ir valstybės saugumo politikos. Jos kūrėjai ir propaguotojai, net žūdami nuo rusų enkavėdistų kulkų į pakaušius Baltarusijos Červenės miško proskynoje ar mirdami nuo bado ir prižiūrėtojų patyčių Rusijos Vladimiro kalėjime, nepajėgė suprasti, už ką jiems taip žiauriai keršija draugai iš Rytų, su kuriais tiek kartų puotauta ir taip dažnai keistasi dovanomis.
“Specialūs sąlyčiai” su NKVD
Lenkų, britų istorikai jau seniai atskleidė glaudžius sovietų NKVD ir nacionalsocialistų Vokietijos slaptosios policijos gestapo ryšius iki 1941 m. birželio 22-osios. Enkavėdistai mokė gestapininkus traiškyti tardomų lenkų partizanų pirštus tarp durų ir nudeginti suimtųjų lyties organus elektros srove. Netgi nustatyta, kokiuose konkrečiai padalytos Lenkijos miestų Zakopanės ir Krokuvos senuosiuose namuose vyko bendros NKVD ir gestapo “darbinės konferencijos”. Tačiau daug mažiau žinoma, kad iki 1939 metų drauge treniruodavosi ir sovietų bei nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai. Prezidento A.Smetonos adjutantas pulkininkas Vaclovas Šliogeris prieš 43 metus, 1966-aisiais, Jungtinėse Valstijose išspausdintoje knygoje “Antanas Smetona. Žmogus ir valstybininkas” rašė apie nuolatinius Lietuvos karininkijos “specialius karinius sąlyčius” su raudonosios armijos vadais ir politiniais vadovais. ”Mūsų aukštesniųjų karininkų didesnės grupės buvo kviečiamos ir dalyvavo Sovietų Sąjungos didžiuosiuose kariniuose manevruose. Lietuvos karinės tiekimo misijos taip pat vyko į Sovietų Sąjungą. 934 m. ir man teko lankytis Maskvoje su viena tokia misija. Buvome gerai sutikti ir šis tas mums parodyta”, - prisiminė į Ameriką pabėgęs buvęs A.Smetonos adjutantas, apgailestaudamas, kad “prasidėjus Vokietijos ir Lenkijos karui tie ryšiai (su sovietų enkavėdistais – red. past.) nutrūko”. Jau paaiškėjus visoms Rainių, Klepočių žudynių aplinkybėms, pasibaisėtiniems lietuvių tautos tremties į Sibirą mastams taip rašė žmogus, kurio pareiga 1939-1940 metais buvo apginti Lietuvą pirmiausia nuo rusų, prieš tai net 120 metų (1795-1915) okupavusių mūsų valstybę.
Kijevo kotletais penėjo Lietuvos karininkus
Vokiečiai kalbininkai ir tautosakininkai broliai Grimai (Jacob, Wilhelm Grimm) kadaise parašė pasaką apie berniuką Jonuką ir jo seserį Grytutę. Pamotė juodu išvarė į mišką, beklaidžiodami vaikai pamatė namą su sienomis iš pyragų, meduoliais dengtu stogu ir cukraus langais. Išbadėjusiems vaikams atsilaužus saldžios palangės gabalėlį, juos sučiupo ragana, uždarė Jonuką į narvą, o Grytutę privertė penėti brolį kaip paršiuką, kad senė žmogėdra galėtų įsiganiusį berniuką suvalgyti. Pusaklė siaubūnė kiekvieną dieną liepdavo vaikui pro virbus iškišti pirštą, norėdama patikrinti, ar jis jau užtektinai putnus. Bet Jonuko būta nepėsčio. Raganai jis atkišdavo ploną vištos kaulelį... O 1934-1939 metais per nuolatinius pokylius SSRS pasiuntinybėje Kaune Lietuvos karininkai neraginami valgydavo ir gerdavo sovietų karinių atstovų (atašė) jiems į lėkštes kraunamus kalnus Kijevo kotletų ir į stikliukus nesibaigiančia srovele kliukinamą degtinę. Kadangi, anot plk.V.Šliogerio, į tuos vakarėlius rusai niekada nekviesdavo mūsų karininkų žmonų, tai ir neatsirasdavo grytučių, kurios būtų perspėjusios uniformuotus Lietuvos jonukus, kad šis perdėtas maskvietiškas vaišingumas, kai daugelis sovietų piliečių mito tik griežtai normuojama duona pagal korteles, o kai kurios SSRS tautos apskritai mirė iš bado, panašus į spąstus.
Vietoj paaukštinimo - kulka
Vienas nuolatinis Rusijos ambasados lankytojas, buvęs LR generalinio štabo II skyriaus (kontržvalgybos) viršininkas pulkininkas Kostas Dulksnys sovietams jau prieš gerą mėnesį okupavus mūsų šalį, 1940 m. liepos 19 d., vėl buvo iškviestas į sovietų atstovybę. Liaudies kariuomenės karo mokyklos lektoriumi tuo metu dirbęs pulkininkas K.Dulksnys, matyt, tikėjosi būti paaukštintas, visiems gyrėsi savo artimais santykiais su sovietų karo atašė, čekistu artileristu Ivanu Korotkichu ir buvo ramus dėl ateities, tačiau artimieji K.Dulksnio daugiau nepamatė. Jis buvo suimtas, išvežtas į Maskvą ir sušaudytas. Vienas iš daugiau nei 400 Lietuvos karininkų, kuriuos 1940-1941 metais sunaikino “vaišingieji” sovietai.
Pasidavę į nelaisvę neteko ateities
Lenkų režisieriaus Andžejaus Vaidos (Andrzej Wajda) filme “Katynė” yra toks epizodas – šaltame barake lenkų generolas drąsina į sovietų nelaisvę be jokio pasipriešinimo patekusius savo karininkus: esą jie turi išlikti dvasiškai tvirti, nes dar būsią reikalingi ateities Lenkijai. Tarp sulūžusių kelių aukštų gultų ir lentomis užkaltų langų, pro kuriuos veržėsi ledinis vėjas ir raudonarmiečių prižiūrėtojų keiksmai, spygliuota viela aptvertoje koncentracijos stovykloje, kurios kiekvieną centimetrą iš sargybos bokštelių stebėjo kulkosvaidžiais ginkluoti raudonarmiečiai, tokie pasmerktųjų, kuriems buldozeriais jau buvo rausiami masiniai kapai, žodžiai skambėjo tarsi iš kosmoso.
Kas nenori – randa pasiteisinimą
Oficialioji Lietuvos istoriografija iki šiol tvirtina, kad tarpukario Lietuvos kariuomenės, kurią ištiko toks pat likimas, kaip ir lenkų legionus, ginkluotas pasipriešinimas sovietams 1939-1940 metais “buvo neįmanomas, nes į Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. įsiveržė dvi didžiulės raudonosios armijos grupuotės su galinga karo technika”. Tačiau suomių ūkininkai 1940 m. pavasarį, pasibaigus Žiemos karui, iš savo laukų tempė krūvas tos “galingos technikos” nuolaužų ir tarpusavyje stebėjosi, kaip ilgai dega nuo mesto “Molotovo kokteilio” butelio užsiliepsnojęs rusiškas tankas T-26. Kitas iki šiol iš apyvartos nenykstantis mėginimas pateisinti tuometinę bevalę Lietuvos politinę ir karinę vadovybę – mūsų šalyje nebuvo gelžbetoninių gynybinių įtvirtinimų, panašių į Mannerheimo liniją Suomijoje (o kas juos trukdė per 20 metų pasistatyti, kodėl bunkeriai buvo įrenginėjami tik ties siena su Vokietija?..), taip pat ir priešui nepalankių gamtinių sąlygų (kalnų, pelkynų). 2002 m. vasarą, kai Lietuva ir norėjo, ir bijojo (nes buvo nemažai gąsdinančių ir atkalbinėjančių) stoti į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO), trejais metais anksčiau NATO nare tapusios Čekijos tuometinis ambasadorius Lietuvoje Petras Voznica “Ūkininko patarėjui” sakė: “Mes, čekai, mėgstame priežodį: kas nori - padaro, kas nenori – randa priežasčių”.
Tarnyba priešui - tėvynės meilė?
Prancūzo Pjero Bulio (Pierre Boulle) romano “Tiltas per Kvai upę“ veikėjas, japonų belaisvis britų pulkininkas Nikolsonas (Nicholson), manė, kad britų imperijos didybę ir techninį bei kultūrinį pranašumą prieš japonus geriausia įrodyti Birmos džiunglėse per upę nutiesiant ... tvirtą geležinkelio tiltą, kuris japonams buvo labai reikalingas pervežti savo kareivius ir kovinę techniką į frontą. Apsėstam “didingo tilto“ manijos pulkininkui Nikolsonui nerūpėjo, kad, kaldami pastolius į upę ir klodami bėgius, japonų badu marinami mirė daugybė pulkininko pavaldinių, britų karo belaisvių. Galų gale Jo Didenybės Didžiosios Britanijos karaliaus karininkas Nikolsonas suardė britų ir amerikiečių žvalgybų planus susprogdinti tą strateginį japonų objektą. 1934-1938 metais ir Lietuvos politikai, visuomenės veikėjai, kultūrininkai manė, kad geriausiai pasitarnaus savo tautai ir valstybei suartėdami su Rusija, nes, anot prezidento A.Smetonos aplinkos žmogaus plk. V.Šliogerio, “būdami objektyvūs, turime pripažinti, kad visą laikotarpį iki II pasaulinio karo Sovietų Sąjunga rodė mums palankumo ir daug kartų užstojo prieš vokiečius bei lenkus“.
Pamiršo lotynišką perspėjimą
1929 m. Kaune Užsienio reikalų ministerijos pastangomis ir lėšomis buvo įkurta lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti. Ji rengė sovietų kino filmų peržiūras, “motinos ir vaiko apsaugos Sovietų Sąjungoje“ bei kitas parodas, iškilmingai minėdavo Levo Kamenevo (kol jis dar nebuvo tapęs “renegatu ir pasaulinio komunistinio judėjimo išdaviku“), J.Stalino, Viačeslavo Molotovo ir kitų SSRS valstybės veikėjų, kultūros įžymybių sukaktis. Draugijos, skleidusios Lietuvoje kultūrinį bolševizmą, aktyvistas buvo ir rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius. Jis svajojo apie Lietuvos liaudies respubliką, panašią į tuometinę Maskvos marionetę Mongoliją. V.Krėvės-Mickevičiaus ir kitų visuomenės elito atstovų prieraišumas “mongoliškajai“ Lietuvos raidos krypčiai ypač sustiprėjo 1939 m., Sovietų Sąjungai “pasiaukojamai“ apgynus Mongoliją nuo “Kvantuno agresorių“ (Japonijos kariuomenės), ir virto kone religija, kai Maskva tais pačiais metais “grąžino“ Vilnių Lietuvai. Nors tuometiniai valstybės veikėjai geriau ar prasčiau mokėjo lotynų kalbą, o pats tautos vadas A.Smetona Lietuvos universitete netgi buvo dėstęs antikinę filosofiją, visi jie be pėdsakų pamiršo romėnų poeto Vergilijaus perspėjimą: “Timeo Danaos et dona ferentes”(“Bijau danajų (graikų), net ir dovanas nešančių” – lot.).
Finliandizuota Mongolija prie Baltijos
Lietuvių draugija SSRS kultūrai pažinti buvo uždaryta 1940 m., kai Maskvai jau nebereikėjo vaidinti okupuotos ir aneksuotos Lietuvos draugės. Atrodo, praėjus 69 metams draugijos veiklą norima atnaujinti. Iki birželio 21 d. Lietuvoje vyksta “Rusijos dienos”. Vilniuje, Sereikiškių parke, birželio 6 d. per rusiškų dainų vakarą į dangų kilo didelis balionas, nudažytas Rusijos vėliavos spalvomis, ir mažesnis geltonas-žalias-raudonas. Lietuvos užsienio reikalų ministerija užsakė ir išspausdino “politologinę” Lietuvos ir Rusijos santykių apžvalgą, kurios autoriai pataria lietuvių pareigūnams, diplomatams, įtakingiems politikams vengti “jausmingų ir pasaulėžiūrinių Kremliaus politikos vertinimų”. Artėjant liepos 12 –ajai stambieji šalies verslininkai ir pramonininkai viliasi, kad Lietuva pasidarys finliandizuota Mongolija, – antrąjį liepos sekmadienį valstybei ims vadovauti “plieninė magnolija”, britų naujienų kanalui BBC pasižadėjusi neerzinti Rusijos.
Okupacijos prasideda nuo provokacijų
Savotiškai kario ir politiko pareigą įsivaizdavusio pulkininko Nikolsono pavyzdžiu statant tiltus pavergėjams (tegul ir buvusiems) vis dėlto reikėtų neužmiršti, kad tos pastangos gali nuvesti ir į Červenės žudynių laukus ar Norilsko mirties stovyklos pasmerktųjų sušaudymo kambarėlį. O iš pradžių gresia ir toks nemalonus nuotykis, kokį šiemet birželio 1 d. patyrė Lietuvos gynybos atašė Rusijoje pulkininkas Česlovas Šlėgaitis. Maskvoje iš jo automobilio buvo pagrobtas portfelis su dokumentais, diplomatiniu pasu ir 20 tūkst. rublių. Plk. Č. Šlėgaičio vairuojamam automobiliui kelią užtvėrė motociklininkas, neva norėjęs pasiteirauti, ar teisinga kryptimi važiuoja. Tuo pat metu pulkininko automobilio užpakalines dureles atidarė ir nuo galinės sėdynės portfelį pagriebė motociklą vairavusio asmens bendrininkas.
Visos skaudžios okupacijos prasideda nuo smulkių provokacijų.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
