Gediminas Kirkilas , Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komitetų pirmininkas Šiandien ypatingai Lietuvoje visi kalba tik apie Ukrainą. Nors nuo trečiojo Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje praėjusį ketvirtadienį-penktadienį praėjo vos kelios dienos, tačiau įvykių, susijusių su Ukrainos reikalais, tiek daug, kad, regis, būtų praėjęs ištisos savaitės. Sujudimas dėl Ukrainos – ne tik Vilniuje ar Nepriklausomybės aikštėje Kijeve, bet ir Briuselyje, Maskvoje ir kitur. Jis akivaizdžiai įrodo ne tik tai, kokia svarbi šiame geopolitiniame žaidime yra Ukraina, bet ir tai, kad ES Tarybai pirmininkaujanti Lietuva sužaidė gerą, tikslų ir naudingą mačą, žymiai prisidėdama prie to, kad Ukraina vėl atsidūrė ant milžiniškų pokyčių slenksčio, o didžioji dalis Ukrainos visuomenės vėl siekia būtent demokratinių pokyčių.
Vilniuje ES Asociacijos sutartis su Ukraina nebuvo pasirašyta, tačiau šis veiksnys būtent ir gali lemti spartesnius demokratinius ir europėjimo procesus šioje valstybėje, istoriškai draskomai tarp Rytų ir Vakarų. Vis dėlto, istorinis Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, vainikavęs Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai, nebuvo tik apie Ukrainą. Vilniuje buvo priimti svarbūs sprendimai, turintys staigų ir kartu ilgalaikį poveikį daugelio Rytų partnerystės valstybių eurointegracinėms perspektyvoms ir jų visuomenių gyvenimui. Juk ar tai, kas buvo padaryta, nėra svarbiau už tai, kas nebuvo?
Tai kas gi dar svarbaus įvyko Vilniuje, Valdovų rūmuose ir „Litexpo“, lapkričio 28-29 d. be to, kad nebuvo pasirašyta ES Asociacijos sutartis su Ukraina? Viskas, regis, paprasta ir elementaru, tačiau neturėtume to pamiršti, o užakcentuoti. Dar grįžtant prie Ukrainos, Asociacijos sutartis su Ukraina nepasirašyta, bet parafuota ES ir Ukrainos aviacijos sutartis...
ES taip pat parafavo Asociacijos sutartis su Moldova ir Gruzija, kurios apima ir plačius laisvosios prekybos susitarimus, atveriant kelią šių sutarčių planuojamam pasirašymui iki 2014 metų rudens ir jų įgyvendinimo startui, t.y., tam, kas šį kartą nebuvo padaryta su Ukraina. Moldova, kuri šiuo metu laikoma Rytų partnerystės „pirmūne“ dėl pasiektos įspūdingos demokratinės pažangos paskutiniu metu, iš Europos Komisijos gavo pasiūlymą, kurio niekas negali atsisakyti, - bevizį režimą. Vilniuje ES pasirašė ir sutartį su Gruzija dėl dalyvavimo ES tarptautinėse misijose.
Net Azerbaidžanas, demokratinės Europos simpatijas mėginantis užkariauti savo prašmatniais pasirodymais Eurovizijoje, nepajėgia atsispirti ES teikiamoms galimybėms – Vilniuje pasirašyta ES ir Azerbaidžano sutartis dėl supaprastinto vizų režimo. Be to, sėkmingai tęsiamos ES-Azerbaidžano derybos dėl Asociacijos sutarties, ir ES yra pasiruošusi pradėti derybas dėl laisvos prekybos susitarimo, kuris tradiciškai būtų įtrauktas į Asociacijos sutartį.
Ką visi šie sprendimai reiškia?
Kaip teigiama Rytų partnerystės Vilniaus Jungtinėje deklaracijoje, kertiniu Rytų partnerystės tikslu išlieka mobilumo saugioje ir gerai valdomoje aplinkoje didinimas, t.y., visa Europa – Vakarų ir Rytų - be sienų turi priklausyti jos valstybių piliečiams. Tarp deklaracijos tikslų iki 2015 metų – pradėti Asociacijos sutarčių įgyvendinimą, t.y., realios laisvosios prekybos erdvės kūrimą tarp Rytų ir Vakarų Europos, kurti bendrą žinių ir inovacijų erdvę, vykdyti bendrus transporto infrastruktūros ir energetikos projektus, universitetų ir studentų apsikeitimo programas. Ir, be abejo, demokratinių reformų Rytų partnerystės valstybėse skatinimas. Be to, Vilniaus sprendimai turi tapti stipriu europėjimo impulsu Armėnijai, kuriai keblios aplinkybės šiuo metu neleidžia tvirtai apsispręsti, kurią integracinę kryptį pasirinkti – Rytų ar Vakarų. Ypač Moldovos, tebelaikomos ekonomiškai skurdžiausia Europos valstybe, demokratinis progresas, kuris gali tapti ir jos ekonominio augimo varomąja jėga, yra aiškus ženklas mūsų kaimynei Baltarusijai, kad atėjo laikas teisingiems sprendimams. Galiausiai, tiek nepasirašyta Asociacijos sutartis su Ukraina, tiek priimti sprendimai dėl Gruzijos, Moldovos ir Azerbaidžano, yra analogiškas ženklas Rusijai, kuriai, kaip teigia Zbigniew Brzezinski, ateina šansas suartėti su Europa, juolab, kad artimiausiu metu bus vėl sugrįžta prie ES-Rusijos strateginės partnerystės sutarties. Apmaudu, kad Rusija, čia iš esmės turinti lemiamą vaidmenį, nes pasikeisti gali tik ji pati, iki šiol nepasirinko aiškaus demokratinio kelio, t.y., nepadarė fundamentalaus istorinio sprendimo atitaisyti 1917 m. bolševikinio perversmo pasekmes, kai pirmus demokratinius žingsnius žengusi tuometinė Rusija tarsi atsiskyrė nuo Europos.
Vis dėlto, galima teigti, kad Vilniaus Rytų partnerystės sprendimai tą pasidalijimą brėžiančią skiriamąją liniją tarp dviejų Europų nublankino.
Artėjant Vilniaus viršūnių susitikimui, kalbėjome, kad, jei Vilniuje bus pasirašyta ES-Ukrainos Asociacijos sutartis, kitos Rytų partnerystės valstybės seks Ukrainos demokratiniu ir europėjimo keliu. Tačiau pamatėme, kad Gruzija ir Moldova tuo keliu eina nepriklausomai nuo Ukrainos ir tampa pavyzdžiu pačiai Ukrainai, kurios likimas turbūt sprendžiasi šiomis dienomis Kijeve.
Tačiau ir todėl dabar sakau, kad, jei pasiseks Ukrainai, pasiseks ir ES, pasiseks ir Rusijai, o Rusija grįš į Europą. Gal ne šiandien, bet, būkime optimistai, tarkime, simboliškai iki 2017 metų spalio. Kaip jau ne kartą esu akcentavęs, Ukrainos ir kitų, ilgą laiką istoriškai nuo Rusijos priklaususių valstybių integracija į ES yra naudinga pačiai Rusijai, politiškai, ekonomiškai, saugumo prasme.
Todėl esu įsitikinęs, kad Rusijos sugrįžimas į Europą yra neišvengiamas, ir, manau, kad suminė Vilniaus Rytų partnerystės sprendimų reikšmė yra investicija į bendros Europos su Ukraina, Rusija ir kitomis posovietinėmis valstybėmis ateitį. Europos, be pasidalijimo į Rytų ir Vakarų, kuriai būdingos bendros demokratinės vertybės, klestėjimas, stabilumas ir tarpusavio priklausomybė, kaip rašoma Rytų partnerystės Vilniaus jungtinėje deklaracijoje.
