Vienos iš mokinių mama Augustė (vardas pakeistas ir redakcijai žinomas – aut. past.) portalui tv3.lt nurodė, kad po pamokų grįžusi jos dukra pasakojo apie pamokos metu darytas užduotis, kuriose mokytoja prašė užrašyti savo mintis ir norus, ką jie nuveiktų, jeigu šiandien mirtų.
„Žinant, kad dabar taip padažnėjo vaikų, paauglių savižudybių atvejų, kodėl vaikų reikia klausinėti tokių dalykų? Ar vaikas nepaskatinamas galvoti apie savo mirtį? Gal labiau vertėtų vaikus skatinti galvoti apie gyvenimą, jo prasmę, ką jie galėtų siekti, kam padėti gyvenime ir panašiai“, – piktinasi moteris.
Psichologas: „Tokie klausimai bet kokiam žmogui kelia nerimą“
Kiek tokios užduotys ir klausimų formuluotės atneša naudos, o kiek žalos, komentuoja psichologas Edvardas Šidlauskas. Pasak jo, tokio tipo klausimai yra egzistenciniai, kurie priverčia apmąstyti gyvenimą plačiąją prasme – kaip dabar gyvename, kaip norime gyventi.
„Pats klausimas nėra blogas, tačiau suformuluotas ir pateiktas per grubiai, galima būtų kažkaip švelniau, pavyzdžiui, gali būti parodyta kokia istorija, filmas ar pasakojimas apie nelaimingą vaiką, kuris mirė ar žuvo, paskui padaryti diskusiją ir iškelti klausimą, kaip vaikai išnaudotų savo tas dienas“, – teigia psichologas.
Psichologas kelia klausimą – kokiu tikslu buvo pateikta tokia užduotis. Pasak jo, tokie egzistenciniai klausimai nėra malonūs ir bet kuriam žmogui kelia nerimą ir gąsdina.
„Po tokio gilesnio įsiterpimo į žmogaus vidų būtina yra užtikrinti psichologo pagalbą. Jeigu tai egzistencinis klausimas, skirtas apmąstyti savo dienų skaičių ir prasmingai bei racionaliai jį panaudoti, tuo atveju būtų geriau aptarimas rateliu ar grupelėmis – kaip vaikas jautėsi atsakinėdamas, kokių minčių kilo, ar buvo nerimas. Būtinai dalyvaujant psichologui, kad būtų kažkoks išsiventiliavimas“, – pataria psichologas.
Kada apie mirtį kalbėti yra konstruktyvu, o kada – žalinga?
E. Šidlauskas teigia, kad jeigu žmogus yra jautrus, linkęs į depresiją arba jau kažkada turėjo blogų minčių, tokie klausimai gali išprovokuoti suicidines mintis ar ketinimus. Pasak jo, į tokius klausimus, kaip gyvenimo trukmė ar prasmė, žmogui apskritai nėra lengva atsakyti.
„Kartais gali būti atsakymas ir toks, kad nėra prasmės ar reikalo, tai galbūt ir neverta čia gyventi. Tai yra jautrus dalykas, dėl to labai svarbu tai daryti profesionaliai“, – sako psichologas.
Kad kalbėjimas apie mirtį būtų konstruktyvus, o ne žalingas, psichologo teigimu, turi įvykti kažkokia gyvenimo aktualija – artimųjų ar gyvūnų netektis, žinomų žmonių mirtys ar visuomeniniai įvykiai, susiję su netektimis, taip pat artėjančios šventės, pavyzdžiui, vėlinės. Tokiu ateveju diskusijos ir aptarimai tokiomis temomis gali būti prasmingi.
Vis dėlto psichologas kelia klausimą kiek būtų prasminga gilintis į tą sritį, net po tam tikrų įvykusių aktualijų.
„Yra teorinė diskusija tarp psichinės sveikatos specialistų – ar verta taikyti psichoanalitinį metodą ir vaikščioti po praeitį? Vieni tyrimai sako, kad neverta, nes tai sukelia žmogui kančių, dėl to verta orientuotis į tai, kas vyksta čia ir dabar. Kiti teigia, kad verta praeities pulinius išspausti, tada palengvėja“, – sako jis.
Kas iš tiesų yra teisinga ir naudinga – nesutaria net profesionalai, dėl to, pasak psichologo, atsakyti yra sunku. Jo teigimu, labai svarbu tokių temų aptarimus rengti profesionaliems žmonėms, nes mėgėjiškai tai daryti yra neatsakinga.
„Tiesiog kalbėjimui šiomis temomis yra tam tikros pamokos – etikos, tikybos ar socialinio ugdymo, kur yra paruošti specialistai, apgalvoti klausimai“, – nurodo specialistas.
Kalbėjimas apie mirtį be preteksto yra neatsakingas
Egzistencinių temų iškėlimas ir diskutavimas reikalauja preteksto ir labai detalios priežiūros visos diskusijos metu. Psichologo teigimu, diskusijos šiomis temomis turi būti rengiamos tokiu pačiu principu, kaip ir priimami svečiai namuose.
„Kai ateina svečiai, jie nusiauna batus – tai lengvas įvadas. Vėliau einame į svetainę – paliečiame tą jautrią temą. Žmogus yra sušildomas, vėliau vėl grįžtame į prieškambarį, aprengiame žmogų – uždarome tą temą ir jį išlydime“, – sako jis.
Kaip teigia psichologas, kai viešoje erdvėje rašoma savižudybės temomis, jau yra pripažinta suicidologų, kad tai gali paskatinti savižudybių skaičių augimą, dėl to apie tai rašyti ir diskutuoti reikia labai atsakingai.
E. Šidlausko teigimu, šis, mokykloje duotas klausimynas, veikia tokiu pačiu principu, todėl šiaip kalbėti apie mirtį, be preteksto, yra neatsakinga, nes tai gali paskatinti paaugliams blogas mintis ar sukelti nereikalingą liūdesį.
„Tai yra kaip ir chirurginė operacija – eina į sielos gelmes, tada klausimas kam yra daromas prapjovimas – ar chirurginiais tikslais gydoma siela ir yra kompetentingas gydytojas, ar tiesiog yra smalsu, tai čia yra nepateisinama“, – sako jis.
