Ekspertė pastebi, kad prekeiviai žmonėmis arba išnaudotojai neretai išsisuka nuo įstatymo, o nekalti gyventojai lengvai pakliūva į nusikaltėlių pinkles.
Su K. Mišiniene kalbamės apie tai, kokį pėdsaką Lietuvoje palieka juodoji prekybos žmonėmis ir išnaudojimo rinka. Ji apgailestauja, kad teisėsauga nutraukia ne vieną ikiteisminį tyrimą arba panaikina kaltinimus žmogaus teisių pažeidėjams.
Kokia padėtis Lietuvoje – ar daugėja išnaudojimo, prekybos žmonėmis atvejų, kokias tendencijas pastebite šiuo metu?
Žinant, jog prekyba žmonėmis yra latentinis nusikaltimas, jo galime ilgai nepastebėti, yra sunku pasakyti, kokia yra šiuo metu tiksliai situacija. Oficiali statistika irgi svyruoja, kasmet deklaruoja apie pusšimtį žmonių tapus oficialiomis prekybos žmonėmis aukomis, tačiau realiai manyčiau, jog šį skaičių reikia dauginti bent iš 3. Paskutiniais metais padaugėjo pradėtų ir nutrauktų ikiteisminių tyrimų prekybos žmonėmis lauke, šiais metais prokurorai jau panaikino kaltinimus gražiam būreliui įtariamųjų. Šalyje matome beveik visas prekybos žmonėmis formas: aukos išnaudojamos prostitucijoje, pornografijoje, fiktyviose santuokose, vergiškame darbe, priverstiniame nusikaltimų atlikime.
Kokie žmonės kreipiasi į jūsų centrą pagalbos? Koks jų paveikslas? Įtariu, kad asmenys būna įvairių tautybių.
Labai įvairūs. Nenorėčiau stigmatizuoti besikreipiančių pagalbos – sutinkame ir beraščių, gatvėje gyvenančių benamių, įvairaus amžiaus bedarbių vyrų ir moterų, vienišų tėvų, asmenų su fizine ir psichine negalia, moksleivių, studentų, tarnautojų su aukštaisiais išsilavinimais... Taip, paskutinius porą metų kartais atrodo, kad mūsų nedidelėje organizacijoje susitinka pusė pasaulio – pagalbą teikiame lietuviams, ukrainiečiams, baltarusiams, Centrinės Azijos buvusių sovietinių respublikų gyventojams, Indijos, Kambodžos, Tailando, Irako, daugybės Afrikos šalių žmonėms.
Koks buvo paskutinis atvejis, kai į jus kreipėsi žmogus, prašydamas pagalbos? Kokia jo istorija?
Iš labiausiai įstrigusių paskutinių metų atvejų paminėčiau tokią neįprastą mūsų lauke situaciją. Į mus pareigūnai nukreipė visą būrį pagyvenusių, labai senyvo amžiaus vyrų ir moterų. Kai kurie jų – buvę tremtiniai, kai kurie benamiai, invalidai. Visi jie buvo patekę apsukriam „verslininkui“ į rankas, jis juos laikė uždarytus, naudojosi jų pensijomis, girdė vaistais, laikė pusbadžiu. Tai, ko gero, unikalus atvejus per visą mano 20 metų darbo praktiką. Tenka tik apgailestauti, kad tyrimui vadovaujanti prokurorė galiausiai panaikino kaltinimus dėl prekybos žmonėmis. Aukų advokatai tokį jos sprendimą šiuo metu yra apskundę.
Ką tai reiškia, ar šiuo metu kaltinamasis yra laisvėje? Kaip jaučiasi nukentėję žmonės?
Tikriausiai, kad taip. Jis nebuvo suimtas. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamieji būna labai trumpą laiką suimti, jis jau seniai laisvėje.
Nukentėjusieji jaučiasi labai baisiai, labai blogai. Jie itin bijo. Jų pažeidžiamumas ryškus. Būdami senyvi, jaučiasi bejėgiai. Net jeigu ir nebūtų išnaudoti, jie yra socialinio gyvenimo paribyje. O dar tas išnaudojimas juos išvis tarsi išsviedė už visuomenės ribų. Sužinoję, kad panaikinti kaltinimai įtariamajam, jie labai nusiminė. Sako: Mes taip ir žinojome, kad taip bus. Tai labai galingas žmogus, tikriausiai ir teisėsauga jo negali pagauti. Tai patvirtino jų pačius baisiausius įtarimus, kad teisingumo nėra.
Moderni vergovė – kas tai, kaip ji atrodo ir ar šiandien egzistuoja Lietuvoje?
Taip, ji niekur nedingusi. Tai yra prekyba žmonėmis, kuri reiškiasi įvairiomis formomis. Manau, šios formos yra būdingos visai Rytų Europai: moterų išnaudojimas prostitucijai, pornografijos kūrimui, fiktyvioms santuokoms, vyrų ir moterų darbinis išnaudojimas, įvairaus amžiaus vyrų vertimas daryti nusikaltimus – jie verčiami vogti, plėšti, sukčiauti, gaminti ir platinti narkotikus.
Pakalbėkime apie moteris, tapusias prekybos žmonėmis aukomis. Kokio masto problema Lietuvoje yra prostitucija?
Deja, negaliu tiksliai pasakyti apie mastus, norėčiau ir aš juos žinoti. Bet ką tikrai matome, tai prostitucijos klestėjimą didmiesčiuose, daug jos formų persikėlė į internetą. Mes esame paradoksalioje situacijoje – prostitucija (vadinama „seksualinių paslaugų teikimu“) yra nelegali, tačiau matome atvirus skelbimus, ją reklamuoja viešbučiai turistams, įvairūs klubai savo lankytojams. Taip, prekeiviai žmonėmis, suteneriai yra traukiami atsakomybėn, tačiau dažnas, žiūrėdamas į komercinio seksualinio išnaudojimo auką, linkęs jai moralizuoti, ją gėdinti. Populiarūs spaudoje straipsniai, kur policijos reidų metu žurnalistai „atskleidžia visą tiesą“ apie prostitučių gyvenimą, talpinamos jų nuotraukos, asmeninio gyvenimo detalės. Bet ar skaitėte bent vieną straipsnį, kur būtų dalinamasi panašia informacija apie sekso pirkėjus?
Tokiu atveju, kaip reikėtų pažaboti sutenerius ir sekso pirkėjus?
Vienareikšmiškai reikia keisti įstatymus, nėra kito kelio. Administracinių nusižengimo kodekso 487 straipsnis seniai yra tapęs stabdžiu apsaugoti moteris (beje, ir vyrus) nuo išnaudojimo prostitucijoje. Baudos yra betikslės – reikia pagalbos programų, švietimo.
O sekso pirkėjui, manyčiau, mūsų šalyje yra saugu. Jis nedomina teisėsaugos, nors pagal tą patį ANK 487 straipsnį taip pat turėtų būti baudžiamas. Šis veikėjas yra sekso industrijos šerdis, dėl jo ir sukasi visa ta „pasilinksminimo“ karuselė. Jis savo pinigais išlaiko visą sutenerių ir jų parankinių kastą, tačiau jis yra tarsi nematomas, tarsi koks fantomas, nuolat išsisukantis, visada ištroškęs naujų potyrių, naujų kūnų. Tad palaikytume idėją kriminalizuoti sekso pirkimą, grąžinant sekso pirkėjui atsakomybę už savo veiksmus, tai yra prostitucijos skatinimą.
Dėl kokių priežasčių žmonės pakliūva į nusikaltėlių pinkles? Kiek gyventojai yra sąmoningi, kaip dažnai pastebi nedorus ketinimus jų atžvilgiu?
Prekyba žmonėmis jau seniai kankina Lietuvą, daugybę metų kalbama, kaip apsisaugoti. Mes rašome skrajutes, filmukus kuriame ir vis sakome: neatiduok savo paso, sudaryk darbo sutartį, nepasitikėk pasiūlymais viliojančiais. Didelis uždarbis ir malonios kelionės gali slėpti didelius pavojus. Tačiau kiekvienais metais matome pakliūvančius žmones į pinkles. <...>
Manome, kad patarimai, kuriuos daliname į kairę, į dešinę, pasiekia sąmoningesnius žmones. O tas kontingentas, kuris galbūt turi negalių, išgyvena skurdą, atskirtį, – jų nepasiekia šie patarimai arba grėsmė neatrodo tokia reali. Arba jų situacija yra tokia bloga, gali būti skolos, patiriamas smurtas ar kita, kad jiems atrodo, kad blogiau nebus ir jie turi bėgti iš dabartinės situacijos. Ir jie tada nežiūri jokių patarimų. Turėtume pagalvoti, kaip pažeidžiamas grupes labiau apginti. Ne visi žmonės sugeba paprašyti pagalbos, internete surasti ambasadų adresus ir kreiptis.
Vis minite taisyklę „neatiduok paso“. Kokių dar yra būdų apsisaugoti ir nepatekti į prekybos žmonėmis, išnaudojimo tinklą?
Prekiautojai žmonėmis vilioja įvairiai. Pavyzdžiui, siūlomas darbas, didelis atlyginimas, bet nekeliami jokie kvalifikaciniai reikalavimai. Darbas užsienyje, bet skelbimas vilioja tuo, kad nereikia užsienio kalbos mokėti. Sakoma, kad darbdavys ne tik pasiryžęs priimti žmogų, kuris nemoka užsienio kalbos, bet ir kelionę apmokėti, suteikti gyvenamą vietą. Tai turėtų būti raudonos vėliavėlės. Logiškai galvojant, jeigu asmuo nieko nemoka, neturi gebėjimų, ir jam bus mokamas didelis atlyginimas, kas už tuo slepiasi?
Dažnai viliojimai į prostituciją gali būti atviri arba paslėpti. Atvirai viliodami, nusikaltėliai sako, kad čia laikinas darbas, kad tu būsi šeimininkė savo laiko, savo kūno, tu galėsi rinktis. Tačiau realybėje to visiškai nebūna. Paslėpti viliojimai į prostituciją daugiau pasižymi tokiais aspektais: skelbiama, kad darbas merginoms, nereikia jokios kvalifikacijos, bet aprašo kūno išmatavimus, amžių konkretų nurodo. Tai irgi turėtų sukelti nepasitikėjimą. Žmogus turėtų tikrinti tokius pasiūlymus.
Įspėjame, kad žmonės nesirinktų darbų, kur akivaizdžiai siūloma daugiau, kažkas maloniau, lengviau negu kad realybėje egzistuoja. Visada kviečiame pasitikrinti internete atsiliepimus apie darbdavį. Vis daugiau ir daugiau svetainių, galimybių darbuotojams parašyti savo nuomonę apie tą darbą. Šiukštu nevažiuoti neišsiaiškinus, kur gyvensi, konkrečiai kokį darbą dirbsi, kaip bus atsilyginama už viršvalandžius. Darbo sutartis turi būti tau suprantama kalba. Atrodo logiški dalykai, bet kiekvienais metais matome žmonių, kurie įsivaizduoja, kad be darbo sutarties uždirbs daugiau. Atsitikus problemai, negalima įrodyti, kad žmogus toje vietoje dirbo.
KOPŽI centro SOS numeris +370-679-61617 veikia visą parą. Asmenys, nukentėję nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgę nepilnamečiai kviečiami skambinti šiuo numeriu. Paskambinus bus suteiktos konsultacijos, patarimai ir reikalinga informacija.
Šiuo numeriu skambinti gali ir šeimos nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantys apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. KOPŽI specialistų komandą sudaro socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas. Jie pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
