Panevėžio miesto Šilaičių kapinėse vietos laidojimui likę maždaug metams. Šiemet kapines planuojama praplėsti dar keliais hektarais, tačiau ir jų užtektų ne taip jau ilgam. Situaciją gali palengvinti nebent krematoriumas.
Daugelis Lietuvos miestų jau dabar priversti rūpintis, kur teks laidoti mirusiuosius artimiausioje ateityje, nes vietos kapinėse mažėja. Todėl tiek daug vilčių dedama į šią gegužę veikti pradėsiantį pirmąjį šalyje krematoriumą.
Norėtų nemažai
Bendrovės „K2LT“, užsiimsiančios kremavimu, direktorius Vytenis Labanauskas teigia, kad šiuo metu krematoriumo statybos Kėdainių pramonės zonoje yra sustojusios dėl šalčių. Tačiau planų jį atidaryti jau po poros mėnesių neatsisakoma.
Pastatas statomas dviem linijoms, tačiau planuojama, kad iš pradžių veiks tik viena. Joje per metus būtų kremuojama apie 4000 palaikų. Kitą liniją, skaičiuojama, būtų galima įrengti po 3–4 metų.
V. Labanausko teigimu, 2008 metų pabaigoje atlikus apklausą paaiškėjo, jog kremuoti norėtų būti 18 procentų apklaustų lietuvių.
„Ir to norėtų ne vien jaunimas, bet įvairaus amžiaus, įvairaus išsilavinimo, skirtingoms socialinėms grupėms priklausantys žmonės“, – pabrėžia jis. Tiesa, dažniau miesto nei kaimo gyventojai – veikiausiai dėl to, kad kaimų kapinaitėse vietos paprastai netrūksta.
Pigiau nei tradicinės?
V. Labanausko turimais apytiksliais duomenimis, jau dabar į gretimą šalį kremuoti per metus išvežama apie tūkstantį mirusių lietuvių.
Tad būtų pats laikas susimąstyti apie kolumbariumus, kuriuose būtų saugomos urnos su pelenais. Mat šiuo metu šalyje jų tėra penki, dar vieną planuojama statyti. V. Labanausko manymu, daugeliui miestų tereikia postūmio, kad jie būtų pasiruošę juos pasistatyti. Tokiu postūmiu kaip tik galėtų tapti krematoriumas.
Net kol kas abejojantiems tautiečiams kremavimas, kai tik tokia paslauga taps prieinama Lietuvoje, gali pasirodyti patrauklesnis – dėl kainos. Tiesa, tiksliai pasakyti, kiek kremavimas pigesnis už tradicines laidotuves, sunku. Bendrovės „K2LT“ vadovo teigimu, vieni lietuviai artimo žmogaus laidotuvėms išleidžia kiek daugiau nei tūkstantį litų, kiti ir 10 tūkstančių. Nepigiai kainuoja paminklas, tolesnė kapo priežiūra. O kremuojant, primena V. Labanauskas, nereikalingas brangus karstas, ir salė atsisveikinti bus suteikiama nemokamai. „Norintieji artimo žmogaus palaikus galės lydėti „iki pat kamino“, – sako jis. – Tokia galimybė bus sudaryta.“
Skaičiuojama, kad kremavimas kainuotų apie pusantro tūkstančio litų su PVM. Įmonės vadovo teigimu, kremavus palaikus, urną su pelenais galima palaidoti ir šeimos kape, galima laikyti namuose arba ieškoti vietos kolumbariume.
Šiuo metu bene dažniausiai urnos laidojamos į žemę ir, beje, nereikia laukti 25 metų, kol bus galima judinti esamą kapvietę. „Norint, visą giminę mažame plote galima sulaidoti“, – sakė apie kremavimo privalumus V. Labanauskas.
Tik išbarstyti pelenus oficialiai draudžiama. „Tai būtų nepagarba aplinkiniams ir galbūt tam, kurio pelenai barstomi“, – mano kremavimo paslaugas teiksiančios bendrovės direktorius, tačiau pripažįsta, kad žmonės savo iniciatyva vis tiek tai daro.
Plečia, tačiau vėl trūksta
Panevėžio miesto Šilaičių kapinėse laisvos žemės nėra daug. Kuriam laikui jos dar likę, sunku pasakyti – juk nenuspėsi iš anksto, kiek miestiečių mirs. Tačiau, pasak „Panevėžio specialaus autotransporto“ Miesto tvarkymo skyriaus viršininko Kęstučio Olišausko, kapinių teritorija nuolat plečiama, ieškant vidinių galimybių – išpjaunami kai kurie medžiai, išraunami kelmai ir pan. Tvoros jau kurį laiką perkeltos nebuvo.
Šiuo metu, bendrovės duomenimis, kapinėse Šilaičiuose yra likusios 243 laisvos vietos, jų turėtų užtekti maždaug šiems metams.
Ramygalos gatvėje esančios Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinės jau ne vienus metus yra riboto laidojimo – t. y. čia leidžiama laidoti tik šeimos kapvietėse. Kiek čia dar įmanoma palaidoti žmonių, taip pat sunku pasakyti.
K. Olišausko teigimu, per metus abejose miesto kapinėse esančiose šeimos kapvietėse palaidojama 812 žmonių – vienose ir kitose maždaug po vienodai.
Iš viso per metus palaidojama apytiksliai apie 1024 panevėžiečius, kartu skaičiuojant ir neatpažintus kūnus.
Aplenkė net Obeliai
Nors vis dar iš papratimo naujomis vadinamos Šilaičių kapinės netrukus miestui taps per ankštos, uždaryti jų kol kas neketinama. Keletą metų svarstyta, kaip būtų galima esamas kapines praplėsti arba įsteigti kitoje vietoje.
Pasak Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorės Kristinos Vareikienės, net buvo surinktos gyventojų, norinčių parduoti savo žemę miestui, paraiškos. Šiuo metu su jais pasirašyti ketinimų protokolai, žemės savininkai dar turi atlikti kadastrinius matavimus, tačiau viskas turėtų būti baigta maždaug balandžio vidury. Idealiomis aplinkybėmis, K. Vareikienės teigimu, dabartinės Šilaičių kapinės išsiplėstų į priešingą nuo miesto pusę daugiau nei 7 hektarais. Tokio dydžio sklypo užtektų maždaug 3–4 metams.
Mąsto miestas ir apie kolumbariumų statybą. Savivaldybės administracijos vadovės teigimu, vienam kolumbariumui vieta numatyta šalia Ramygalos gatvės kapinių, kita – Šilaičių kapinėse. Bet jie nestatomi, nes tam nėra pinigų.
Kada kolumbariumai galėtų atsirasti Panevėžyje, K. Vareikienė neprognozuoja: valdininkės teigimu, tik techninis projektas atsakytų į klausimą, kiek tai kainuotų. Jį galbūt būtų galima atlikti ir per šiuos metus, bet daugiau darbų tikrai nebūtų galima tikėtis.
Kol lėšų stygiaus spaudžiamas Panevėžys mąsto, mus, kaip ir Šiaulius, aplenkė Rokiškio rajono Obelių miestelis, pernai atidaręs ketvirtąjį šalyje kolumbariumą.
Statydama kolumbariumą seniūnija apsiėjo minimaliomis investicijomis: projektą sukūręs architektas Petras Stankevičius įsirengė laidojimo vietą ir sau bei savo šeimai, o vietą kolumbariumui sutvarkė – kelmus išrovė, trinkeles paklojo – žmonės iš viešųjų darbų programos.
Pasak Obelių seniūno Eugenijaus Narkūno, prie kapinių vidinės tvoros įrengtame kolumbariume kol kas dar nėra nė vienos urnos, nors vietos turima dvidešimčiai ir dar numatyta galimybė plėstis. „Manau, krematoriumo nebuvimas daro savo“, – spėja seniūnas, tačiau neabejoja, kad norinčiųjų urnas su artimųjų palaikais laikyti kolumbariume būtinai atsiras – tai tik laiko klausimas. Juolab kad šia galimybe domimasi jau dabar.
„Sulaukiame tiek vietos gyventojų, tiek žmonių, gyvenančių kituose miestuose, skambučių, klausimų, – sako E. Narkūnas. – Tiesa, pastarieji dažniausiai būna kilę iš mūsų krašto.“
Masiškai neprašo, bet prašys
Laidojimo paslaugas teikiančios bendrovės „Grauduva“ direktorė Angelė Kirklienė pripažįsta, kad norinčiųjų kremuoti artimųjų palaikus daugėja, nors vos prieš kelerius metus tokių buvo vienetai. Kita vertus, tai vis dar nėra masinis reiškinys – tik apie vieną procentą mirusiųjų kūnų artimieji nori atiduoti ugniai. Tačiau A. Kirklienė neabejoja, kad atidarius Kėdainių krematoriumą jų padaugės. Tuo labiau kad kremavimo kaina bus panaši kaip Rygoje, kur dabar vežami lietuviai kremuoti, o transportavimo kaštai sumažės.
Šiuo metu dokumentų sutvarkymas, palaikų nugabenimas į Rygą ir kitos būtinos atlikti procedūros tautiečiams atsieina apie 3300 litų.
Kol kremavimo tradicija mums dar yra santykinai nauja ir nenusistovėjusi, tokioms laidotuvėms išleidžiamos sumos, anot A. Kirklienės, labai individualios. Vieni panevėžiečiai artimųjų palaikus pirmiau veža kremuoti ir tik po to surengia atsisveikinimą, o kiti prieš kremavimą mirusįjį šarvoja. „Šarvoti ir kremuoti yra labai brangu, – įspėja „Grauduvos“ direktorė. – Tai kone antros laidotuvės.“
O su pelenais, kol Panevėžyje nėra kolumbariumo, žmonės, anot laidojimo paslaugų įmonės vadovės, elgiasi labai įvairiai. „Vieni laidoja šeimos kapvietėse, kiti pasiima pelenus ir, pavyzdžiui, išvykdami į užsienį, juos išsiveža ten, – pasakoja A. Kirklienė. – Yra buvę atvejų, kai pelenai išbarstyti lauke – tėviškėje.“
„Verkiant reikia kolumbariumo. Teko jį matyti Klaipėdoje – labai patogu“, – sako A. Kirklienė, įsitikinusi, jog kolumbariumo problema Panevėžyje tik gilės. Jos vadovaujama įmonė sudarinėja priešlaikines sutartis, ir žmonės neretai nurodo pageidaujantys po mirties būti kremuoti.
Daiva SAVICKIENĖ
