Rašytojas mirė Vilniuje, ligoninėje, BNS patvirtino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas. Rašytojas pastaruoju metu sunkiai sirgo.
R.Granauskas gimė 1939 metais Mažeikiuose, baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“ ir žurnalo „Nemunas“ redakcijose, taip pat yra dirbęs statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavęs Mosėdyje. Apsakymus rašytojas pradėjo spausdinti 1954 metais, iš viso išleido apie dvi dešimtis knygų.
Žinomiausi jo kūriniai - apysaka „Gyvenimas po klevu“, romanai „Duburys“, „Kenotafas“, „Šventųjų gyvenimai“.
R.Granauskas buvo apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis, 1999 metais jam skirta Vyriausybės meno premija, 2000 metais - Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Pernai R.Granauskas pripažintas kūrybiškiausios knygos autoriumi.
Valstybės vadovai reiškia užuojautą dėl rašytojo R.Granauskas mirties
Prezidentė Dalis Grybauskaitė ir premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė užuojautą dėl rašytojo Romualdo Granausko mirties.
D.Grybauskaitė teigia, kad R.Granauskas buvo išskirtinio talento prozininkas, sukūręs savitą rašymo stilių, puoselėjęs lietuviško žodžio tradicijas ir didelį dėmesį skyręs Lietuvai ir jos žmonėms.
„Rašytojo knygos - tai kovojančio ir nepasiduodančio žmogaus istorijos, kuriose liudijami skaudūs, neretai tragiški įvykiai, tačiau juose nėra moralinio pralaimėjimo, nes niekada neišsižadama savo žemės, tapatybės, kalbos“, - sakoma Prezidentūros pranešime.
A.Butkevičius savo ruožtu R.Granauską apibūdina kaip gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje palikusį prozininką ir dramaturgą.
„Šiemet atšventęs savo 75-metį, jis didelę dalį brandžiausių kūrinių sukūrė jau nepriklausomos valstybės metais, už ką 2000 metais buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija. Rašytojas niekada nesitraukė į šalį, kai reikėjo tarti svarų pilietinį žodį, savo kūryba aktyviai pozicijai kvietė ir Lietuvos žmones“, – sakoma Vyriausybės vadovo užuojautoje.
Literatūrologai: R.Granauskas buvo modernus ir universalus kūrėjas
Romualdas Granauskas buvo universalus rašytojas, savo kūryba sugebėjęs prasmingai ir moderniai perteikti senąją lietuvių kultūrą, sako literatūrologai.
Literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė BNS sakė, kad itin produktyvūs paskutinieji rašytojo metai buvo tarsi „trečiasis gyvenimas“, kuris tęsis ir po jo mirties.
„Tai buvo tikrai vienas žymiausių rašytojų. Žmogus, kuris turėjo pamatinį gyvenimo jausmą. Paradoksalu, kad jis ilgus metus neišėjo iš savo buto, buvo lyg uždarytas, bet tas gyvenimo pulsas, jo jutimas tik aštrėjo: tuo metu, kai jis gyvenimo negalėjo pasiekti, pats gyvenimas į jį plūdo“, - sakė V.Daujotytė-Pakerienė.
Ji pažymėjo dar vieną paradoksą - R.Granauskas, kuris nebuvo baigęs universiteto, „savo protu yra prisisiekęs labai stipraus išsilavinimo lygio“, suderindamas daugybę skirtingų gyvenimo sričių.
„Jis galėjo kalbėti apie fiziką, buvo labai muzikalus iš prigimties, pažino muzikos pasaulį, buvo smalsus istorijai, seniesiems istorijos dalykams, galėjo kalbėti su datomis, įvykiais siužetais. Buvo auksinių rankų žmogus - meistras, turėjo subtilių staliaus įrankių rinkinį, darė neįtikėtinai gražius baldus. Po to, kai jau nebegalėjo dirbti su tais įrankiais, tuos įrankius padovanojo Juozui Apučiui. Tikiuosi, kad ir J.Aputis su jais galėjo ką nors padaryti - dabar jau tie įrankiai be abiejų meistrų“, - prisiminė profesorė.
Literatūrologas Regimantas Tamošaitis taip pat atkreipė dėmesį į stebinantį rašytojo pastarųjų metų produktyvumą bei vadino jį senosios kultūros atstovu, paskutiniuoju Mohikanu lietuvių literatūroje, kuris sugebėjo senąją kultūrą perteikti mūsų laikais „kaip prasmingą ir modernią“.
„Pirmiausia, Romualdas būdavo spontaniškas ir nuoširdus, kažkoks tikras. Jo lyg turėdavai bijoti, nes jis rėždavo savo nuomonę, bet ne dėl savęs, savo asmeninės reikšmės, bet kažkokio teisingumo principo - jam buvo svarbus teisingumas, dėl kurio kartais pasireikšdavo impulsyviai. Kartais jis būdavo atšiaurus, sakykime, literatūros renginiuose jausdavo, lyg akademinio pasaulio žmonės jį daugiau vertina kaip žymų vardą, bet ne tiek žmogiškuoju požiūriu, tarsi jausdavo, kad nesutampa kultūrinės patirtys. Todėl jis lyg užsibarikaduodavo tokia ironijos, atsainumo siena“, - BNS tvirtino R.Tamošaitis.
Literatūrologas pabrėžė, kad jam pačiam R.Granauskas buvo „kūrybinės sąžinės pasitikrinimo kriterijus“ - paskutiniais metais jis elektroniniu paštu susirašinėdavo su rašytoju dalydamasis mintimis, kurias manė R.Granauskas suprasiantis geriausiai.
„R.Granauskas amžiumi ir autoritetu buvo labai toli nuo manęs, bet kartu kaip menininkas visada labai arti. Jis, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas yra tarsi mano vidinio gyvenimo dalis, man didelė dovana buvo jo kūryba“, - prisipažino pašnekovas.
Jis taip pat prisiminė vieną rašytojo susitikimą su kaimynais, kai jis po daugelio metų buvo užsukęs į savo gimtinę. Bendraudamas su tenykščiais rašytojas tapdavo nuoširdus, paprastas, labai šnekus, „lyg būtų tik vakar išvykęs ir vėl atvažiavęs“
„Atmenu, kaip kartą jis ir ant manęs supyko - per vieną renginį jis buvo labai pavargęs nuo kalbų ir klausimų. Buvo didelė laukiančiųjų autografų eilė. Aš kukliai stovėjau pačiame gale, atėjau su dviem knygomis. Jis labai norėjo rūkyti tuo metu ir kone pasiuto: „Tu ką, sako, prekiausi jomis?“ - prisiminė R.Tamošaitis.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.
