Rašytojui Romualdui Granauskui balandžio aštuonioliktąją sukaks septyniasdešimt penkeri. Oficialiai, pagal dokumentus. Iš tikrųjų, pagal paties rašytojo pasakojimą, jo gimtadienis yra kovo aštuonioliktą. Iš kur duomenys? Iš netrukus pasirodysiančios R. Granausko knygos „Trečias gyvenimas“, kurią išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Į naująją knygą sudėta aštuonių novelių apysaka, pavadinta taip pat kaip ir visa knyga – „Trečias gyvenimas“, ir esė „Žodžio paglostymas“.
Nors yra sakoma, kad visa rašytojo kūryba – tai užrašyta jo autobiografija, šiai R. Granausko knygai toks posakis tinka kaip nė vienai kitai. Visos „Trečio gyvenimo“ novelės atvirai autobiografinės, nuosekliai vedančios būsimo rašytojo vaikystės ir paauglystės takais, atvirai rodančios, kas ir kaip formavo menininką ir žmogų. Šios dvi Romualdo Granausko pusės čia – neatskiriamos. (Kaip neatskiriamai susilydę ir du stiliai – atsiminimų ir grožinės kūrybos, taip pat įtaigiai ir harmoningai lietuvių literatūroje sulydyti gal tik B. Sruogos „Dievų miške“). Jau ankstyvoje vaikystėje mažojo Romaldo (korektūros klaidos čia nėra – ne Romualdo, o Romaldo, kirčiuoto pirmajame skiemenyje) akiratyje, lyginant su bendraamžiais, randasi daugiau atviro nervo, atidesnio įsižiūrėjimo ir įsiklausymo į vaizdus ir garsus, jautresnio išgyvenimo, imlumo pasauliui ir tikėjimo, kad knyga, gamta, muzika, nesuvaidintas žmonių artumas yra tas pamatas, ant kurio laikosi pasaulis.
Iš čia – ir trečiojo gyvenimo metafora. Pirmasis gyvenimas – tas, kuris vyksta prieš visų akis, kas dieną matomas, užpildomas rutinos, darbų, virtusių nuolatinėmis apeigomis. Antrasis – kasdien girdimas atvirame kaimynų bendravime, kasdienėse naujienose, tiesiog kalbose, įvykių aptarime. O trečiasis – tik atpažįstamas ir nujaučiamas: iš nutraukto pokalbio, bijant svetimų ausų, iš nutylėjimų ir užuominų, iš to, ko negalima įrodyti ar net parodyti, bet tikrai yra. Tame dalyvauti duota visiems, juolab stalinizmo laikais, bet suvokti giliuosius šių procesų vandenis leista tik minėtiems jautriesiems, nepaisant jų jauno ar net vaikiško amžiaus.
Ši knyga – kaip visos R. Granausko knygos: gyva ir vaizdinga, pilna puikių dialogų ir autentiškų vaizdų, pilna to, kas atpažįstama trečiajame gyvenime (kas tai yra – skaityti aukščiau). Romualdas Granauskas – ir rašytojas, ir žmogus – niekada netilpo į bendras taisykles, standartus ar rėmus. Taip ir šį kartą – užuot laukęs sveikinimo raštų iš valdžios, gražių sveikinimų ir kalbų iš įvairių organizacijų, jubiliejinių TV reportažų, jis padovanos puikią dovaną savo skaitytojams.
