Dėl ko gyvename ir dėl ko vargstame? Ką kaupiame ir ką prarandame? Ko siekiame ir ką dovanojame? Kas esame ir koks mūsų tikslas? Į ką laikini ir suvargę šioje žemėje gyvendami investuojame? Sąžiningas ir vienintelis atsakymas – į išlikimą. Juk gyvename ne tam, kad mirtume, o kad gyventume. Bet kam gyventi, jeigu neišvengiamai mirsime?
Tėra tik vienas pomirtinis įsibuvimo šioje žemėje būdas: kai pomirtinė garbė pranoksta laike nuslopusią žmogaus egzistenciją ir įsigyvena ateinančių kartų atmintyje. Gera yra iškeliauti, kai žinai, kad gyvensi. Juk ne fizinė egzistencijos baigtis, bet asmens išnykimas iš žmonių ir Dievo atminties yra tikroji išlikimo grėsmė.
Kodėl kažkas kažkada nušovė Johną Lennoną? Todėl, kad apie šį „kažką“ bent kas nors sužinotų, jog tas „kažkas“ iš viso egzistuoja. Ir kad pats „kažkas“ išeidamas žinotų, kad jis išlieka bent „kas nors“, o ne visiškas niekas kaip daugelis, kad turėtų bent „kokią nors“ – kad ir keiksnojamą – išlikimo viltį: ir jei ne Dievo, tai bent žmonių atmintyje.
O jeigu kitą „ką nors“ pagerbia ar net gerbia už gera, kurį palieka?! Kokia paguoda iš gyvenimo išeinant pasilikti istorijoje veiksniu. Ir aš trokštu – o kas netrokšta – išlikti gyvasties sėkla, kuri dauginasi ne tik vaikaičiuose, bet dvasiniu būdu – kartas kuriančių gerų darbų vaisiais. Šią dvasinio išlikimo sėklą protėviai pavadino „garbe“.
Ne apie išlikimą it mumijai uždaroje piramidėje giedojo Horacijus, poetas amžinosios Romos: „Exegi monumentum aere perennius/ Regalique situ pyramidum altius“ (lot. pažodžiui – „Pastačiau paminklą tvaresnį nei varis/Aukščiau iškilusį už karališkąsias piramides“ – VK). Ne. Kitaip nei Rytai, Vakarai matuoja amžinybę. Mūsuose garbė – tai buvimas asmeniu, statančiu išliekamąją vertę, savąjį ir bendruomenės bendrąjį gėrį. Garbė yra išlikti istorijoje įsikūnijusiu veiksniu. Garbė yra būti Dovydu, Perikliu, Sokratu, Cezariu, Marija, Vytautu, Kazimieraičiu, Gandhi, Sadūnaite. Garbė – būti laike ir anapus laiko gėriu besiskleidžiančiu asmeniu.
Verslininkų „klasė“
Išliekamosios vertės paieškų negali išvengti niekas. Visi trokštame kokiu nors būdu gyventi ir išlikti. Net ir elgeta glaudžiasi prie šventovės. Mat Dievo namai tampa jo asmens išlikimo garantu – laikinąja ir amžinąja prieglauda. O kokią išlikimo viltį puoselėja šiapusinę vertę kaupiantis žmogus? Kokį išlikimą susikurpia šiapusybėje aruodus statantis verslus žmogus? Kitaip tariant, kokia yra verslininkų „klasės“ garbė?
Pavyzdžiui, ar Johnas Rockefelleris, pirmasis Amerikos milijardierius ir filantropijos pradininkas, yra garbingas žmogus? Nežinau. Nes jo gyvenimo vaisius patiriu tik netiesiogiai. Amerikiečiai tesprendžia, ar Rockefellerio sėkla išlieka dosni, o jo atminimas garbus ir ar jis patenka į Amerikos „garbės galeriją“ lygioje gretoje šalia George'o Washingtono ar Martino Lutherio Kingo.
O ar Lietuvoje demokratiją kūręs Goerge'as Sorosas yra garbingas? Neabejotinai daugelis (tarp jų ir aš) su dėkingumu prisimins šio filantropo finansuojamą Atviros Lietuvos fondą, nes jis tikrai daug nuveikė puoselėjant Lietuvoje demokratijos pradus.
Bet ar G. Soroso asmuo bus garbingai atmenamas, kai šis paramos fondas užsidarys? Jo gimtinėje Vengrijoje – matyt, taip, Lietuvoje – matyt, ne. Tuo tarpu išdidieji britai šio milijardieriaus garbę tikrai keiks dar ne vieną kartą. Mat šis filantropas sukėlė britų nacionalinės valiutos, vadinasi, ir nacionalinės savigarbos nuvertėjimo krizę, ją britai prisimins „juodojo trečiadienio“ (1992 m. rugsėjo 16 d.) vardu. Juk būtent iš tokių valiutų spekuliacijų ir atsirado atviri šio veikėjo pinigai lietuvių, vengrų, albanų ir kitų tautų laisvės ir demokratijos pagrindams tvirtinti. Atrodytų, kad Sorosas ir jo filantropija primena Tado Blindos teisybės supratimą: iš vienų atima, kad pasiliktų sau ir duotų kitiems. Jūs manote, kad tai yra savotiškas gėrio visiems kūrimas ir mirtį pranokstantis įkvepiantis pavyzdys?
O dabar apie verslininkų „klasę“ Lietuvoje. Ar čia atrandame garbę? Pažįstate garbingų verslininkų? Paklausiau ir pats šyptelėjau. Legaliam nepriklausomos Lietuvos verslui dar nė dvidešimt metų nesukako. Tai reiškia, kad mūsų rūtų ir vaikų „darželyje“ kapitalas ne tik kad padorių vaisių dar neužmezgė, bet ir padoriai prisirpti nesuspėjo. Lietuvos verslo savanose plyti žalia pavasario spalva nusidažiusios pievos; vienas kitas krūmokšnis ir tik keli liauni medeliai. Kitaip tariant, mūsų žemėje dar net nepasibaigė pirmasis kapitalo kaupimo etapas. Retas yra tiek finansiškai, tiek doroviškai brandus, kad užsiimtų visuomenės mecenavimu. Ir iš principo Lietuvoje turėtume daugiau kalbėti ne apie garbę, bet apskritai apie galimybę išlikti sąžiningam. Esu sutikęs įprastai sąžiningų ir net tikinčių verslininkų, kurie duoda „otkatą“, kad galėtų plėtoti verslą, vadinasi, pamaitinti šeimą ir sukurtų socialinę gerovę savo darbuotojams. Kai kurie, dar vis reti, jau nebeduoda. Mat jie jau yra pastatę savo tvirtovę užimtoje rinkos teritorijoje. Jų kapitalas jau prisirpo ir pradeda sprogti ne tik savo, bet ir visuomenės labui. Tokios įmonės ar verslininkai jau gali užsiimti tuo, kas po truputį populiarėja „socialinės atsakomybės“ vardu, t. y. pridėtinės socialinių vertės ir naudos kūrimu.
Be abejo, į pilietinės visuomenės gerovę investuojančios įmonės sykiu investuoja ir į savo reputaciją, o ši pristatoma įmonės prekės ženklu. Kiekviena didelė įmonė siekia, kad jos prekės ženklas būtų tiek populiarus ir veiksnus, kad taptų nacionalinės savimonės dalimi. Aišku, tokia investicija yra itin brangi, tačiau ir itin pelninga. Prekė-simbolis tampa ir nacionalinio intereso užsienyje įtvirtinimo veiksniu. Juk prancūzas, apžiojęs „Coca-cola“ buteliuką, pamiršęs prigimtinę aroganciją, sielos slaptoje kertelėje išgargaliuos : „Myliu tave, Amerika“, o „Chateauneuf-du-Pape“ tamsiu skoniu besimėgaujantis turtingas Rytų pakrantės amerikietis kartu išpažins savo nedylančią meilę Prancūzijai.
Garbė yra asmens, o ne įmonės turtas ir jis yra kaupiamas ne „socialine atsakomybe“ besižavinčios žiniasklaidos, bet išliekamąja darbų verte ant garbingo gyvenimo pamatų.
Žinia, stilingi fotoreportažai kiekvienam garbės tikrai nesukurps, nebent trumpam – „šlovingą“ žinomumą. Žinias juk praneša vis naujas, stiliai irgi keičiasi, o žmonės išlieka ir nori išlikti bent atmintyje. Juk ir sėkmingai dirbantis verslininkas skausmingai žino, kad su mirties nieku susidurti teks jau nebeturint nieko. O už milijono turėjimo istoriją jam niekas bent vieną žmonių kartą pragyvensiančio paminklo tikrai nepastatys. „Koks tikslas?“ – klastinga senatvė staiga iš pamatų suvirpina žmogaus pasitikėjimą savimi. Ir sukrautas turtas – tiek metų „kauptas“ gyvenimas – ima prarasti prasmę ir vertę.
Gal filantropija?
Vakaruose tapo įprasta dalį uždirbto turto grąžinti visuomenei. Veikla, kai žmogus dalijasi asmeniniu turtu su kitu žmogumi, mūsų kultūroje tradiciškai yra vadinama filantropija (gr. filein anthropos – mylėti žmogų).
Skirtingai nuo visuomenei naudingos įmonių veiklos – kurios tikslas iš esmės yra didinti vartotojo kultūros ir savo prekės ženklo įtaką – filantropas siekia įsiprasminti. Kaip? Priklauso nuo asmens gyvenimo tikslo. Vieni save įprasmina pilietiškai, kiti per religinį tikėjimą, dar kiti tiesiog savanaudiškai pridengia turtus, kad saugiai jaustųsi jį godžiai stebinčios prastuomenės akyse ir kartu pabūtų žmogumi tarp „žmonių“, pvz., prezidento žmonos surengtame labdaros vakarėlyje. Visais atvejais, savanaudiškai ar ne, filantropu tapęs turtingas žmogus savaip įprasmina savojo turto turėjimą.
Filantropas – panašiai kaip ir „socialiai atsakinga“ įmonė – atlieka įsisąmonintą pareigą bendruomenei, kuriai jis priklauso ir kuri jam už tai suteikia deramą pagarbą ir kitos netiesioginės naudos. Turbūt didžiausias nauda yra įamžintos pagarbos siekis.
Pamenu, leidžiu vakarus po žymios Oksfordo universiteto bibliotekos „kameros“ kupolu, tyliai šiurendamas Europos dvasinių tėvų raštus. Mane, žalią Europos rytinių pakraščių gyventoją, suglumino tarp teologinės ir filosofinės raštijos prikalta memorialinė lenta kažkokiam Sanui iš Rytų pagerbti. Už ką? Už kokį „dvasinį“ nuopelną? Matyt, jis čia buvo įamžintas už itin solidžią dovaną universiteto bibliotekai. Bene gaila lentą prikalti, į kurią tik žali europiečiai, kaip kad aš, arba šio Sano tautiečiai tepažvelgs! Tuo tarpu senųjų čionykščių lentos „atvejis“ visiškai nedomina – jie net akių nepakėlė nuo savųjų raštų. Matyt, buvo čia panašių geradarių ir anksčiau, matyt, dar ir bus. Esmė ne Rytai. Čiabuvėms žiurkėms esmė yra tų knygų tiesa. Ir dar tai... kad išsinešti tas knygas iš čia yra griežtai draudžiama. Šiukštu. Tą žinojo ir senoviškų draudimų neįveikę britų karaliai.
Taigi tikrąjį malonumą gaudo tik filantropas Sanas iš Rytų. Jis mat tiki šioje „kameroje“ akylai saugoma ir studijuojama Vakarų garbe ir ieško būdų su ja tapatintis. Sanas tiki tokia savo vardo ir asmens įsiamžinimo verte. Tegu.
Kitas filantropijos ekstremalas yra pati ryškiausia investuotojų žvaigždė Warrenas Buffettas. Sulaukęs 75 metų, jis nusprendė 85 procentus viso savo turto, 44 mlrd. JAV dolerių, paaukoti labdarai. Didžiausią skiriamos sumos dalį, 30 mlrd., gaus Billo ir Melindos Gatesų fondas. Tedas Turneris, „Time Warner“ koproracijos prezidentas ir žymus filantropas, prisipažino, kad jo rankos drebėjo, kai jis pasirašinėjo 1 mlrd. vertės labdaros čekį. W. Buffettas, anksčiau dažnai kritikuotas už menką grąžą visuomenei, sakosi nė kiek nesusijaudinęs, kai atidavė kelias dešimtis milijardų. Jis tam rengėsi visą savo verslų gyvenimą.
Tačiau ir šią grąžą visuomenei Buffettas pavertė tikslinga investicija. Taigi iš aktyvios veiklos besitraukiančiam investuotojui liks du dalykai. Pirma, gyvenimo pabaigoje jis įsiamžins kaip didžiausias iki šiol gyvenęs filantropas. Antra, jis žino, kad tai užtikrins jo gyvenimo kapitalo augimą žmonijos gėrio banke globaliu mastu, pavyzdžiui, tada, kai Gatesų fondas investuoja į vaistų nuo AIDS paieškas. Galbūt šio fondo remiamos laboratorijos atrasta vakcina nuo AIDS bus susieta su Buffetto vardu. Kitaip tariant, mirties patale jis pats žinos ir žinos, kad kiti žino, jog jo gyvenimo investicija nebaigta ir dirba gerus darbus. Galbūt kurį laiką Warrenas Buffettas išliks turtingiems žmonėms atsimintinu ir sektinu, taigi, garbingu, pavyzdžiu. Gal.
Bet ar tai ir yra išliekamoji asmens garbė? Prisiminimas apie veiksmą ir su juo susijusį vardą gali išlikti ilgai. Tačiau prisiminimas apie patį asmenį – nebūtinai. Garbę spinduliuojančio asmens gyvenimo sukurta vertė yra kur kas didesnė, veiksmingesnė ir yra kurianti laiką. Būtent ši vertė ir įrodo paties asmens veiksnumą net ir po mirties.
Kodėl Achilas supyko?
Vėl grįžkime prie klausimo apie tikslą. Dėl ko gyvename? Dažnai užduodu šį klausimą studentų auditorijai. Pasirodo, sunkus klausimas. Paprastai žmonės jo išsigąsta, nes dauguma negali atsakyti. Dauguma šio klausimo netgi vengia, nes klausimas apie gyvenimo tikslą kartina daugumai gyvenimą.
Dažnam verslininkui šis klausimas irgi nėra lengvas. Mat verslininkas yra proceso, vadinamo „verslu“, dalyvis. Taigi ir verslininko veiklos tikslas yra šio proceso tikslo – sėkmės – įgyvendinimas. Iš čia kyla azartas, jis tampa dažno verslininko gyvenimo būdu. Tačiau ir prasisiekęs verslininkas neišvengia klausimo: kokiu tikslui jis kaupia „sėkmės“ kapitalą? Paprastai protingi ir itin sėkmingai dirbantys verslininkai į šį klausimą atsako taip: kaupiu, kad dovanočiau ir sukauptą „gėrį“ padalijęs tapčiau ne tik „geru“ verslininku, bet ir „geru“ žmogumi savo paties ir visuomenės akyse. Suveikia pamatinė praktinės išminties taisyklė, beje, parašyta ir Šventajame Rašte: jeigu nori, kad tau kiti darytų gera, pats daryk gera kitiems. Turtingas gėrį dalijantis žmogus tikisi gėrio grąžos iš kitų. Jis investuoja į savo gerą vardą, kartu tikėdamasis „po savęs“ palikti ir „gerą atminimą“. Iš tiesų siekis kaupti asmeninį gėrį ir sykiu šio gėrio pripažinimą yra ne tik verslo, bet ir visos Vakarų kultūros, pagimdžiusios Vakarų verslo fenomeną, esmė.
Ar žinote, kodėl pyko Achilas? Ir svarbiausia, ar žinote, kad Achilo pyktis tapo mano gyvenimo ir jūsų verslo lemiamu veiksniu? Matyt, mažai kas tokius iš pirmo žvilgsnio nereikalingus ir nuo šiuolaikybės nutolusius klausimus sau kelia. Nesupratingam pirkėjui lyg ir savaime aišku, kodėl „Akropolis“ yra Akropolis. Supratingasis pirmiausia pažvelgs į antikos Akropolį ir Atėnų stiprybės šaltinio ieškos Vakarų kultūros pradžios knygoje: Homero epe apie Achilą.
Tiesa apie mus lemiantį Achilo veiksnį yra įkūnyta nuo antikos laikų iki dabar iš esmės nepakitusioje jaunimo ugdymo praktikoje. Homeras iki šiol yra privalomas mokyklinio lavinimo autorius. Kodėl tad Homero epai tapo privalomi kiekvienam graikų, lotynų ir vėliau krikščionių mokyklinio amžiaus vaikui? Ar Homeras neprarašė daugiau kūrinių? Matyt, parašė, tačiau jų amžinininkai neperrašė kitoms kartoms. „Iliados“ ir „Odisėjos“ pakako. Šiuose epuose lyg sielos veidrodyje graikai atpažino save ir šio veidrodžio šviesa nušvietė romėnus ir vėliau per graikiškai romėnišką krikščionybę priėmusius pagonis, taigi, ir mus, lietuvius. Iš pirmo žvilgsnio „Iliada“ tėra tik Achilo pykčio ir pastarojo tiesioginių padarinių atpasakojimas. Kodėl Achilo pyktis tapo toks svarbus? Kas yra šio pykčio priežastis?
Briseidė, Apolono kulto vaidilutė, kurią iš Achilo atėmė achajų kariuomenės vadas Agamemnonas? Ne.
Įžeista herojaus garbė. Achilą pažemino. Tada Achilas atsisakė dalyvauti puolime ir achajų puolimas nepavyko. Trojėnų atsakomojo puolimo metu šių lyderis Hektoras nužudė Achilo šarvus dėvintį jo sielos draugą Patroklą. O Achilas kerštaudamas dvikovoje nukovė Hektorą, o kūną atidavė jo tėvui – Trojos karaliui Priamui. Trojoje buvo surengtos šermenys. Istorijos pabaiga.
Ir ši istorija yra verta Vakarų kultūros šedevro vardo?! Matyt, ne istorija, bet tekstas, kuris išreiškia herojaus, gyvenančio tik dėl garbės, vidinę dramą. Achilas siekė garbės, nes ji jam turėjo suteikti nemirtingumą. Juk, pasak graikų mitų, herojai gyveno Eliziejaus laukuose. Tuo tarpu eiliniai, herojaus garbe neapdovanotieji, buvo plukdomi per Užmaršties upę į Šešėlių karalystę. Taigi garbė garantuoja herojui pomirtinį išlikimą, o užmarštis – žygdarbiu neišsiskyrusios tapatybės sunykimą šešėlinėn nebūtin. Vadinasi, Achilas siekė ne ko kita, bet savo paties išlikimo ir laimingo pomirtinio gyvenimo. Šitai jam garantavo jo asmeninės ir kartu visuotinės garbės pripažinimas, laimimas kovose už save, o kartu ir už bendruomenės, kuriai neišvengiamai atstovauja, saugumą ir gerovę. Savo ruožtu bendruomenė pagerbia herojų – įamžina jį ne tik akmenyje ar epuose, bet ir kolektyvinėje atmintyje. Tad herojus žino, kad jam teikiama garbė garantuoja pomirtinį išlikimą ir laimingųjų dievų artumą. Ši pergalinga garbė ir buvo antikinio herojaus tikrasis turtas. Taigi Achilas pyko, nes iš jo atiminėjo pačią jo gyvastį.
„Achilišką“ herojaus archetipą krikščioniškuoju turiniu toliau pildė Dievo garbės siekiančio „šventojo“ idealas. Kaip krikščionybė garantuoja išlikimą? Krikščionio gyvenimo tikslas yra pasiekti šventumą, kurio šaltinis yra pati Dievo prigimtis. Krikščionis priima šventumą kaip Dievo meilės dovaną ir kaip savo individualių pastangų mylint Dievą ir artimą rezultatą. Iš esmės krikščionis siekia bendrystės su šventojo Dievo garbe. Tai ir yra krikščionio gyvenimo po mirties Dievo garbei garantas. Dievo Sūnaus įsikūnijimas šį garantą žmonijai padovanojo: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“ (Evangelija pagal Joną, 1,14) Kristus yra Dievo garbės įsikūnijimas.
Kadangi „šventojo“ garbė iš esmės yra Dievo dovana ir nesiremia tik žmogaus nuopelnais, tai ir garbės „šventajam“ suteikimas konkrečios bendruomenės valia ir interesu nėra sąlygojamas kaip kad herojiškos antikos laikais. Individo „šventumas“ katalikų ir ortodoksų bažnyčiose įrodomas per šimtmečius, kai švento žmogaus atminimas, arba kultas, paplinta už tiesiogiai šventą žmogų pažinojusios bendruomenės ribų. Pavyzdžiui, ne tik Indijos katalikai, bet ir didžioji krikščionių dauguma yra įsitikinusi Motinos Teresės šventumu. O tai yra įrodymas, kad Dievas pakvietė į savo šventąjį artumą. Būtent tai ir yra „šventojo“ asmens turtas.
Šiuolaikinė garbės samprata yra šių dviejų mišinys: graikiškosios – pergalingo žinomumo reikalaujančios – ir krikščioniškosios – paremtos visuotinės moralės paisymu bei dalinimosi gėriu su kitais būtinumu. Vakarų kultūros įtaką patyrusioje visuomenėje sėkmingai dirbantis verslininkas ar pergalingai žengiantis politikas niekada nesusikurs reputacijos, jeigu remsis tik galia ir viešumu. Reikalingi kiti svarūs „geri“ darbai jo, kaip „garbingo“ žmogaus, reputacijai paremti. Net mums, sovietmečio apkvailintiems paskutiniams Europos pagonims, tai yra akivaizdu. Trumpai tariant, mūsų laikais „garbė“ yra visuotinai pripažinto gėrio skleidimu užsitarnaujama, visuomenės atpažįstama ir visuotinai pagerbiama.
„Garbė mūsų visuomenėje yra matuojama labai konkrečiai: žmonių ir vainikų skaičiumi laidotuvėse ir, aišku, šviesiu velionio prisiminimu gyvųjų širdyse, – sako antstolis Vitalis Milevičius. – Mano praktikoje tenka nuolat įvertinti žmogaus garbės vertę: stebėti, kaip vieni ją lengvai pameta, o kiti sunkiai atranda. Kai žmogus smarkiai įsiskolina, jis tampa tam tikro dydžio negatyvo visuomenėje priežastimi: tampa negerbiamu asmeniu. Jam lieka du pasirinkimo keliai – neigti skolą arba ją gražinti. Pirmuoju atveju žmogus save izoliuoja ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs paties, nes, palaidojęs sąžinę, ilgainiui praranda ir patį save.
Susidūręs su sąžiningu skolos bėdon patekusiu žmogumi, iš tiesų pamatai garbės realumą ir didelę jos kainą. Kas žmogui lieka, kai visuomenė jam tampa priešiška? Jo brangiausias likęs turtas yra jo asmeninis orumas. Gražu stebėti, kaip šį turtą įsisąmoninęs žmogus atkuria save ir sukuria realią pinigais išmatuojamą vertę. Bankrotą patyrę garbingi žmonės paprastai tampa socialinio pozityvo kūrėjais. O jų asmeninė garbė ilgainiui tampa jų socialiniu kapitalu. Štai čia ir pamatai, kad garbės pagrindas pirmiausia yra būti sąžiningam pačiam su savimi. O gyvenimui bėgant žmonių atmintis pasvers asmens garbę ir įvykdys galutinį nuosprendį: „koks tu buvai“ yra lygu „kas tu esi“ dabar ir amžinai. Garbė yra žmonių atminties pasverta gyvenimo vertė.“ Taip sveria šio pasaulio dalykus V. Milevičius.
Būtent dėl šios vertės trūkumo ir pyko Achilas.
Mūsų garbė
Kiekvienas iš mūsų sveriame savo gyvenimą ir pasirenkame savitą garbės kelią. Mums, išlikusiems Lietuvoje, nėra lengva vėl atpažinti ir išmokti sverti tikrus dalykus. Juk tiek tikrai garbingų žmonių buvo supūdyta sibiruose, iššaudyta miškuose; tiek daug tautos potencijos apkvailinta, nugirdyta, apgauta. Nėra taip lengva susirinkti, vėl susivienyti dėl bendros garbės ir vieno tikslo. Nes dar patys turime išmokti gerbti save. Nepriklausomybės pradžioje įsiūbavę valstybės barką, plačiuose Nepriklausomybės vandenyse pabirome skirtingais laiveliais, ieškodami individualių farvaterių. Ir tai buvo neišvengiama. Nes kiekvienas pats turėjo susirasti žmogiškuosius ir lietuviškuosius savasties šaltinius, išmokti kurti ir uždirbti vertę, gyventi sąžiningai ir garbingai. Taip vienas kitas sėkmingai įpūtę bures, žiū, ir vėl susitinkame „Lietuvos“ barko farvateryje. Ne visi atplaukė, daug paklydo, tačiau pagrindinės pajėgos vis dėlto susitelkė. Kursas neišvengiamai tas pats – namo. Į savąjį krantą. O kokiame kitame krante, jei ne savajame, surasi, lietuvi, vien tik tau patogiai protėvių suręstą ramovę?
Atplaukiau ir aš. Pamenu, anuomet prieš bemaž dvidešimt metų atsibudau ir kėliausi kartu su tauta. Buvo smagu kartu skanduoti: „Lietuva“. Tačiau visuotinį pakilimą greitai pakeitė visuotinio nuosmukio įsisąmoninimas. Ir visi pasijutome lyg staiga sugriuvusioje fermoje. Griebėme kas ką, kad tik išgyventume. Aš čiupiau knygą ir užtraukiau lotynišką giesmę. Net sėkmingai prasidėjusi diplomato karjera knygos ir giesmės iš manęs neatėmė. Ilgainiui, apsukęs Europoje nemenką ratą, sugrįžau namo: pirmiausia namo į Kražius, o po to ir namo į Vilnių, savąjį Universitetą. Kražiuose atradau niokotą, bet tikėjimo kankinystės kaina gyvą žemaičių garbę, universitete – rusenantį tikėjimą natio lituana garbe.
Skambutis. Alio, klausau. Valdemaras. Viešoji įstaiga „Šeima ir tėvynė“. Malonu. Norime surengti vaikams teminę stovyklą „Motiejaus Valančiaus skaitymai Kražiuose“. Prašom mums padėti. Taip, tikrai, čia buvo Motiejus Valančius. Kažkada, antrosios Bizantijos carui užkariavus Lietuvą ir Kražius, dar jaunas Romos katalikų kunigas kruopelytė po kruopelytės čia rinko Žemaitijos istorijos garbę. Ilgainiui tapęs Žemaitijos vyskupu, jis siekė surinkti ne tik istorijos, bet ir sielų dabartį. Galbūt jis nebuvo didis blaivininkas ar panašiai – kaip komunistinė propaganda mums triūbijo. Tik kad siela, kai girta, negali būti savimi: negali spinduliuoti ryžtu siekti prigimtinės garbės, kuri yra iš Dievo. Todėl Valančius ir privalėjo išblaivinti „vodka“ užpiltus ir save prarandančius žemaičius.
Taigi susitikau su „Šeima ir Tėvyne“ (taip gražiai romėniškai skamba: juk Romos patria, tėvynė, buvo būtent patricijų, kilmingų šeimų galvų, pastatyta ir išpuoselėta) Klaipėdoje. Įstaigos vadovas ir vaikų stovyklos organizatorius mane pasitiko senamiestyje gražiame verslo centre. Pasirodo, kad organizacijos vadavietė yra investicinis fondas „Hortus“, o jo vadovas ir yra tas pats Valdemaras. Šis fondas išaugo iš sėkmingai išplėtotos ir investuotojui parduotos įmonių grupės „Krantas“. Man iš karto pasidarė smalsu, kodėl šiam žmogui, rimtam verslininkui, neužtenka būti stovyklos rėmėju, kodėl jam reikia aukoti savo laiką ir dar pačiam lįsti į visuomeninių renginių organizavimo painybes. Pasirodo, viskas paprasta. Visuomet privalu grįžti į savąjį krantą, ypač iš verslo vandenų. Įdomu, o kur tas krantas? Šeimos ir Tėvynės garbė. Valdemarui šeima prasideda kažkur nuo daugiavaikio proproprosenelio (kurio, beje, vienas iš sūnų buvo tas pats vėliau didysis Valančių Motiejus), o baigiasi sulig vis dar netikra Tėvynės ateitimi.
Vieną dieną susėdome tame verslo centre Klaipėdoje kartu su vietiniais mokytojais, verslininkais ir nematomu, tačiau tikru vyskupo Motiejaus Valančiaus palaiminimu. Norėjau pasikalbėti ir vėliau parašyt „apie garbę“. Tačiau jie panoro kalbėtis tik apie „tai, kas yra“. Matyt, tai ir yra jų garbė. Eugenija Valauskienė, Klaipėdos Simono Dacho vidurinės mokyklos mokytoja, papasakojo, kaip viskas prasidėjo: „Viskas prasidėjo nuo etnokultūros puoselėjimo. Susirinkdavome mokiniai ir mokytojai po pamokų ir tiesiog kartu ieškodavom šaknų, autentiškų lietuviškų tradicijų.“ Artūras Urbutis, „Naftos“ grupės valdybos pirmininkas: „Šiuose renginiuose išaugo ir mano dukra. Dabar ji studijuoja Anglijoje. Jos studentiškame kambaryje – didelė trispalvė. Kodėl? Ji tiesiog nori, kad jos paklaustų apie lietuvybę. Ji nori dalintis tuo, kas ji yra, ką ji pažino save esant.“ Eugenija: „Svarbu, kad vaikai gauna ne tik paviršutinę informaciją, bet pačius dvasinius dalykus. Jie gauna savastį ir jos pradeda trokšti. Taip nuosekliai dirbant jaunoje sieloje gimsta lietuvis. Juk lietuvybė – tai, ką turime būtinai daryti.“ Valdemaras: „Vyksta sielos paieškos. Štai švenčiam kartu Užgavėnes. Stebėtina, kaip 16–17 metų vaikai būna įsijautę. Juk jie nėra kaimo vaikai. Jie visi iš modernių šeimų. Tarp jų yra ir rusakalbių. Tačiau dvasinių pratybų metu juose pasėta sėkla užsimezga ir vaisingai veši. Vaikai švenčia save. Atsiranda gilesnių klodų pajauta, kuriasi tęstinumas tarp praeities kartų, dabarties ir ateities.“
Valdemaras: „Turime pralaužti į mus sovietmečio įšaldyto dvilypumo ledus, naikinti atskirtį tarp bendruomeninių ir individualių sampratų. „Officialios“ sąvokos – valstybė, pilietis, vertybė – mūsų pačių dar netapo pakankamai tvirtai įsisavintos. Kai bendrosios vertybės komunikuojamos tiesioginiu asmeniniu pavyzdžiu, jos įkvepia tikroviškumą, naikina individo susvetimėjimą.“ Artūras: „Kas yra lietuvis? Kur slypi lietuvio garbė? Nepriklausomybės pradžioje lietuvis buvo vėliavomis mosuojantis „patriotas“. Vėliau atsirado arogantiško „sėkmės lydimo“ lietuvio tipas. Aš buvau verslininkas ir buvau tapatinamas su visais, kurie kaupia pinigus. Tačiau ir tuomet aš norėjau išsiskirti autentišku lietuviškumu bent mažuose dalykuose. Dabar noriu, kad lietuviškas kapitalas pasaulyje savitai išsiskirtų, tarkime, į lietuviško kapitalo įmonių tinklą norėtų jungtis užsieniečių įmonės.“
Aleksas Bagdonavičius, Klaipėdos jaunimo centro direktorius: „Motiejaus Valančiaus muziejus rengia įvairiose Žemaitijos vietose „Valančiaus skaitymus“. Klaipėdoje, Žemaitijos naujamiestyje, nieko panašaus nevyko. Nusprendėmė pasidaryti ir mums savitą Valančiaus sielos šventę. Stengiamės perkelti M.Valančiaus asmenybę į šių dienų kontekstą. Savo laiku jis buvo itin iškili ir visapusiška asmenybė. Ne tik blaivybės patriotas, bet ir mąstytojas, rašytojas, organizatorius, sielų žadintojas.“
Valdemaras: „Kartu siekiame, kad vaikai, susidūrę su šia asmenybe, keltų sau klausimą – kas aš esu, praeityje suvoktų dabartį ir, atvirkščiai, dabartyje – praeitį. M. Valančiaus asmenybė yra mums visiems ateities detonatorius.“
Aš: „O koks jūsų tikslas?“
Artūras: „Aš noriu būti lietuvis ir laimėtojas.“
Valdemaras: „Didžiuotis savimi, savo šeima, bendruomene, tauta.“ Viskas.
Tokia yra šių žmonių investicija. Mano nuomone, dabar iš tiesų yra geras laikas investuoti, grąža bus didelė.
