Plaučiškiuose (Pakruojo raj.) gyvenanti baikerių ir keramikų Marijaus ir Rūtos Labanauskų šeima kaime nebijo išsiskirti iš kitų: važinėja motociklais, žiedžia puodus.
Į dirbtuvę – trise
Tuokdamiesi baikeriai Marijus ir Rūta puodynių nedaužė, tačiau po vestuvių pradėję jas žiesti, keramika verčiasi iki šiol.
Palinkęs prie žiedimo rato Marijus ant jo uždeda išminkytą molio gabalą ir imasi darbo: įjungia elektrinį įrenginį ir ratilas ima suktis. Tada vyras molį formuoja rankomis, kol šis pamažu įgauna norimą formą.
Šalia su sūneliu Majumi ant rankų vyro darbą stebi ir Rūta. „Dabar puodynę teks džiovinti tamsioje, vėsioje vietoje“, – sako žmona .
Kai puodynė bus išdegta, ji į rankas ims teptuką ir molinukus dekoruos.
Paauglystėje pamėgęs keramiką Marijus keramiko tautodailininko pažymėjimą gavo prieš ketverius metus. Šiuo metu jis Pakruojo rajone konkurentų neturi – vienintelis šio amato meistras.
Žiesti puodus tautodailininkas moko Radviliškio rajone, Pakiršinio dvare rengiamose tautodailės pamokėlėse.
Ieškojo pasaulio krašto
Prieš šešerius metus M. Labanauskas, ieškodamas ramybės ir nuosavo kiemo, puodžius iš Kretingos persikėlė į Plaučiškius.
„Mane sužavėjo atokiai įsikūrę Plaučiškiai“, – prispažįsta Marijus. Šiame kaime vasarodavo pas krikštatėvius.
„Aš ieškojau pasaulio krašto, vietos, kurioje galėčiau pabėgti nuo žmonių, šurmulio ir ramiai žiesti puodus“, – sakė keramikas. – Įsigijau kaimo pakraštyje plytinį namą. Paskui prišnekinau Rūtą persikelti iš Kauno.“
Dabar Plaučiškiai Marijui ir Rūtai nebeatrodo tokie nuošalūs ir ramūs, nes prieš dvejus metus gimė sūnus.
Suvesti iššūkių
Su Rūta Marijus susipažino baikerių žygyje.
Laisvaisiais baikeriais save vadinantys Marijus ir Rūta prieš penkerius metus lydimi draugų „čioperiais“ iš Plaučiškių važiavo tuoktis į Rumšiškes.
„Pamatę magistraliniu keliu link Kauno važiuojančius jaunuosius ir jų palydą, žmonės išsitraukė mobiliuosius telefonus ir ėmė filmuoti", – prisimena Rūta.
Rūta pasakojo niekada nesvajojusi apie ilgą baltą suknelę. „Veliumas – man kaip užuolaidos gabalas ant galvos“ – šypsosi moteris.
Nutarė siūtis baltą odinį kostiumą, vyras – juodą. Rengėsi odinėmis kelnėmis, liemenėmis, pasisiūdino ir striukes bei pirštines. Rūbai neturėjo būti įgrūsti į spintą, o ir po vestuvių dėvimi.
Santuokos vieta taip pat buvo išskirtinė. Tuokėsi unikalioje aštuonkampėje medinėje Račkiškių koplyčioje.
„Mes tuokėmės ir gyvename taip, kokie esame – baikeriškai ir kitaip, nes būti savimi yra ne tik drąsu, bet ir būtina,“ – tvirtina sutuoktiniai.
Gimus sūnui sutuoktiniai motociklais keliauja rečiau.
„Neprotinga, nes nesaugu. Lietuvoje automobilių vairuotojai vis dar nemato motociklų kelyje“, – paglosto tėčio motociklą apžiūrinėjantį berniuką.
