Laimingiesiems tėvynė yra prasmingo buvimo, saugumo jausmo, pripažinimo ir savirealizacijos vieta. Kitiems tiesiog jokių alternatyvų nesiūlantis likimo taškas – vieta, kurios nėra kuo pakeisti, nes niekas tavęs kitur nelaukia. Daugumai – tiesiog nereflektuojama kasdienybė, rami, drungna, nesukrečianti ir nereikalaujanti jokių radikalių atsakymų į egzistencinius klausimus.
Bet esama dar vienos kategorijos žmonių – tai tokie, kurie savo tėvynės neteko arba tiesiog nebegyvena joje, bet išgyvena ją kaip laimingiausių savo gyvenimo akimirkų lėtą prisiminimą. Tai meilė tėvynei kaip begalinis jos ilgesys ir prisiminimas.
Prisimenu, ką apie Lietuvą man yra kalbėję Lietuvos žydai, gyvenantys Izraelyje. Galiu atidengti savo kortas ir kalbėti visiškai atvirai – tai buvo tuo metu, kada aš pats netikėjau savo galimybe pasilikti Lietuvoje ir čia gyventi visavertį profesinį gyvenimą. Tad mane domino iš Lietuvos išvykusių žydų nuotaikos.
Mano nuostabai, niekas nepuolė man pritarti, kad reikia išvykti iš Lietuvos. Dar daugiau, ne vienas man sakė, kad jie patys išvažiavo tiesiog iš Sovietų Sąjungos, nes netikėjo, kad Lietuva artimiausioje ateityje taps nepriklausoma. Jie minėjo nepakeliamą nostalgiją lietuvių kalbai, kultūrai, peizažui.
Tą patį JAV ir Lietuvoje man yra sakęs Aleksandras Štromas – negalvok, kad radęs savęs vertą ir įdomią kūrybinę aplinką, iškart tampi laimingas. Tai proto reakcija, o širdis byloja, kad esi išmestas į svetimą krantą, kuriame tau reikia nuolat daug kalbėti ir viską aiškinti, kad suprastų bent dalį to, kas lieka neįvardinta, bet ką visi iškart supranta tavo kultūroje.
Kur yra pažadėtoji žemė?
Žinoma, negalima būti naiviam ir vienpusiškai traktuoti žmonių nuotaikų – daugybė išvažiavo sąmoningai ir nė akimirkos nesigailėjo. Būta ir vadinamųjų nubyrėjusių repatriantų (angl. k. „drop-outs“, t.y. tie, kurie Izraelio įvažiavimo vizą panaudojo kaip galimybę vykti į visai kitą šalį, JAV, Vokietiją ar Kanadą). Bet ne apie juos kalba.
Tai, ką lietuviai kalba apie savo negalėjimą gyventi ir prigyti kitur, įsišaknijimą ir kraštovaizdžio bei kvapų lemtingą reikšmę (deja, visą šitą kalbėjimo būdą kaip kortų namelį negailestingai griauna masinė lietuvių emigracija, jau virstanti kažkuo panašiu į egzodą), aš išgirdau iš žydų Izraelyje.
Jie kalbėjo, jog jų nuostabai, Izraelis jiems tapo politinės ir kažkokios šaltos, išprotautos satisfakcijos vieta bei šaltiniu. Taip, sąmoningas žydas privalo gyventi žydų valstybėje. Kuo labiau jos nekenčia pasaulis, tuo labiau ten turėtų vykti visi, kuriems savigarba neleidžia gyventi šalyse ir visuomenėse, kuriose tavęs nekenčia vien už tavo kilmę.
Kad ir kaip būtų, visa tai yra proto tiesos. Tūkstantį kartų su tuo sutinku ir pats manau, jog jei tavo tautos kažkas nekenčia, tavo moralinė pareiga yra būti su ja ar bent jau ginti jos narių orumą. Bet tokia laikysena reikalauja tam tikros išklotinės, politinių situacijų, audringų debatų, priešų ir panašiai.
O ką daryti, jei realybė viso šito pašykšti ir pasiūlo ne baltai juodą tikrovės paveikslą (kuris visada viską sudėlioja į savo vietas ir atmeta abejones), o neaiškumą, nežinią, netikrumą, ambivalenciją – šią nepakeliamą būties lengvybę su pilnu emociniu modernybės repertuaru?
Proto ir širdies logika
Juk protas sako, kad sąmoningas ir savo šalį gerbiantis bei mylintis Lietuvos pilietis tą patį turi daryti ir Lietuvos atžvilgiu, nesvarbu kokia jo etninė kilmė ar tikėjimas – jei Lietuvai ir lietuviams, su kuriais tave sieja bendra kultūra, tie patys egzistenciniai ir politiniai įsipareigojimai, sunku, tiesiog amoralu ją palikti ir moralizuoti iš saugios distancijos.
Bet, kartoju, tai yra proto tiesos. Širdies logika yra tokia, kad kartais tave traukia ten, kur tu jauti nemeilę, o gal net ir neapykantą sau. Mūsų tikrovė nėra išprotauta – jokie argumentai negali paaiškinti, už ką ir kodėl myli lietuvių kalbą, lietuvišką peizažą ir jo rudens spalvas. Ritualo, humoro ir kultūros trauka apskritai negali tapti biurokratinės racionalizacijos (pvz., anketos pildymo ir aiškinimo, ar tikrai esi lietuvis) objektu.
Kita vertus, neapykantos paradoksas yra tas, kad su ja išmokstama gyventi. Ji nėra nepakeliama, kaip kartais žmonėms atrodo. Prie neapykantos prisitaikoma kaip prie ligos. Gerokai sunkiau gyventi, kai esi ignoruojamas, kai elgiamasi taip, tarsi tavęs nebūtų, tarsi tu neegzistuotum arba priklausytum kitai planetai.
Žinoma, šitą stingdantį nepripažinimo ir ignoravimo šaltį galima patirti ir savo šalyje – įtariu, kad būtent tokio buvimo „niekuo“ negailestingoje mūsų rangų tabelio ir galios hierarchijoje nepakelia daugelis jaunų Lietuvos žmonių, išvažiuojančių svetur.
Šioje vietoje aš susimąstau apie tuos, kurie myli Lietuvą nesitikėdami iš jos jokio atsako. Gal tai ir yra vienintelė kilni ir tikra meilė? Juk negalima mylėti savo motinos, žmonos arba draugų dėl to, kad slapta tikiesi jog tavojo jausmo (ar veikiau jo raiškos) intensyvumas bus tiesiogiai proporcingas atsakui.
Žinoma, tai – vulgaru ir kvaila. Iš tikrųjų mes mylime tai, ko negalime racionaliai paaiškinti, bet be ko nesurenkame savo asmens ir tapatybės į rišlią visumą. Mylime tai, ką galime ir bijome prarasti ir kas be mūsų prarastų savo egzistenciją. Mes negalime mylėti to, kas egzistuoja ir egzistuos be mūsų. Myli tada, kai širdies logika tau kužda, jog tai vienintelis būdas surinkti savo asmenį ir sukurti prasmingą egzistenciją.
Pažįstu iš Lietuvos kilusį ir Izraelyje gyvenantį mediką, kuris 1992 metais, kada pirmą karta lankiausi Izraelyje, mane apstulbino tuo, kad savo sukurtas gražias džiazo kompozicijas skyrė vien Lietuvai ir visų pirma savo labiau už viską mylimai Palangai. „Ten prabėgo laimingiausios ir gražiausios mano gyvenimo dienos“ – sakė jis.
Sykiu jis pasakojo apie savo tėvą, taip pat mediką, kuris ilgais vasaros vakarais Palangoje tyliai šnekučiuodavosi su savo geriausiu draugu, kompozitoriumi Baliu Dvarionu, šimtaprocentiniu etniniu lietuviu, kalbėjusiu jidiš be akcento.
Mano minimas žmogus yra tarptautinį vardą turintis medikas, tad jam iš Lietuvos, kaip ir iš bet kurios kitos šalies, tikrai nieko nereikia. Man įsiminė žodžiai, kad jis Palangą myli jam pačiam nesuvokiama meile žmogaus, kuris tiesiog nori ten būti.
Turbūt daug kam būtų sunku patikėti tuo, nes Lietuvoje ne vienas žmogus šventai tiki, kad tokius jausmus Lietuvai gali puoselėti tik lietuviai, o ne žydai, kad pastarieji esą savinasi sau svetimą tikrosios (ultrapatriotų dar vadinamos tituline) tautos sentimentą.
Koks skirtumas? Laimingi tie, kurių meilė be atsako. Ji yra išgryninta, tikra ir švari. Jai nereikalingi nei medaliai, nei ordinai, nei oficialaus pripažinimo ženklai.
