„Mama, aš vaikščiosiu, jie man padės“, - prieš keletą metų pareiškė maža mergaitė, per televiziją pamačiusi krykštaujančius delfinus.
Tuo metu Mažeikių rajone, Pikelių kaime, gyvenančiai Sigitai Gabalienei, vienai auginančiai ne tik cerebriniu paralyžiumi sergančią Modestą, bet ir dar tris nepilnamečius vaikus, o du jau užauginusiai, dukros svajonė atrodė nepasiekiama ir neįgyvendinama.
Vaikiškas noras bėgioti po lauką kartu su broliais ir sesėmis buvo toks didelis, kad tiesiog negalėjo būti neišgirstas. Tad šių metų sausio aštuonmetė Modesta greičiausiai niekuomet nepamirš - dvi savaites ji kasdien važiuos į pasimatymus su delfinais.
Dešimties dienų delfinų terapiją Modestai padovanojo Lietuvos jūrų muziejus ir TV3 televizijos surengta Išsipildymo akcija.
„Vis tiek bėgsiu“
Modesta - jauniausias, šeštasis, Sigitos vaikas - gimė neišnešiota. Mama nesijaudino, kai būdama vienerių mergaitė dar nevaikščiojo - Sigitos atžalėlės pirmuosius žingsnius žengė gana vėlai. Tačiau kai paaugusi ji net ir sėdėti savarankiškai negalėjo, kreipėsi į medikus.
Nustatyta vidutinio stiprumo cerebrinio paralyžiaus diagnozė šeimos nesugniuždė, atvirkščiai - visi surėmė pečius. Prasidėjo mažosios mergaitės kelionės pas medikus, į raidos centrus, į sostinę, kur po atliktos kojų raumenų tempimo operacijos Modesta du mėnesius gyveno su gipsu ant silpnų kojyčių.
Kol Modesta lanko delfinus, likusius namie vaikus prižiūri vyriausias brolis.
Sigita vaikus augina viena, mergaitės tėvas išėjo gimus paskutiniam kūdikiui. Apie dukros ligą greičiausiai net ir nežino. Praeities moteris nesigaili, namuose neliko barnių, nors rūpesčių dabar - per akis. Pagrindinis - Modestos kojos, kurios nenori jos klausyti.
Dukra su liga nesitaiksto. Mergaitė įsitikinusi, kad vieną dieną pakils iš ratukų ir bėgs.
„Tik pasistengsiu truputį, ir išeis“, - ketvirtą delfinų terapijos dieną Modesta tvirtino žurnalistams.
Ji dar nežino, kad stengtis reikės daug ir ilgai. Medikai sako, jog vaikščioti mergaitė galėtų, bet tam prireiks dvejų metų nuolatinio darbo.
Modestai beveik kasdien būtina dirbti su treniruokliais, lankyti masažus, vandens procedūras.
Išsirinko draugą
Mama sako, kad Modesta - smalsi, protinga ir žemaitiškai užsispyrusi. Kasdien į mokyklą su ratukais savo seserį vežioja vyresnieji broliai.
Kai šią žiemą Mažeikių rajonas skendo sniege ir mama nusprendė Modestai leisti patinginiauti, ši supyko.
„Ratukais per pusnis negalėjome privažiuoti, teko nešti ant rankų. Nešioju taip dažnai, jau nugarą paskaudo. Ji tokia - kai ko nors nori, perkalbėti neįmanoma“, - šypsojosi Sigita.
Į televiziją prašyti pagalbos ir paramos sergančiam vaikui paskambino mokyklos socialinė darbuotoja. Keletą mėnesių šeima laukė atsakymo. Sulaukusi kvietimo krautis lagaminus, Modesta puolė prie kalendoriaus žymėti dienas, likusias iki kelionės.
„Kai juos pamatėme, kažkas apsivertė viduje - trumpam sugrįžau į vaikystę. Per keturias terapijos dienas Modestos pyktį lyg ranka kas nuėmė. Namuose dažnai pyksta, o čia nuo ryto iki vakaro vis čiauška be pertraukų. Ji bijo triukšmo, atvirų erdvių, tačiau nuo pirmosios dienos delfinariume jaučiasi kaip namie“, - apie terapijos įspūdžius pasakojo Modestos mama.
Per keturias pasimatymų su delfinais dienas Modesta susirado draugą. Pirmas pasitikti vaiko atplaukia Glorijos ir Argo palikuonis Lima. Jį glostydama Modesta pamiršta dar vieną slaptą troškimą - šuniuką, kurio mama vis nenuperka.
„Lima geriau už šunį, jis toks švelnus. Man patinka, kai taškosi, visai nebijau“, - išdidžiai atmetusi šlapius plaukus kalba mergaitė ir priduria, kad mobilusis telefonas netyla - Pikeliuose likusios draugės atakuoja skambučiais, joms įdomu, ar mergaitė sveiksta.
Delfinai - lyg ledlaužis
Išsipildymo akcijos metu išgirdusi vaiko norą pamatyti delfinus, Lietuvos jūrų muziejaus Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Nika Puteikienė pasirūpino, kad mergaitei nereikėtų laukti šios terapijos ilgus metus.
Delfinariumas vaikų registraciją nutraukė pernai balandį. Eilėje - 180 vaikų su negalia. Mažųjų pacientų yra trejiems metams į priekį.
Nepaisant prieštaringų nuomonių apie terapiją ir kalbų, jog bendravimas su šiais žinduoliais duoda tik trumpalaikę naudą, norinčiųjų užsirašyti į eilę skaičius kasmet auga geometrine progresija.
„Tėvams primename, kad mes ne ligoninė, o muziejus, todėl tikėtis, kad problemos po 10 seansų neliks, būtų naivu. Ši terapija atlieka ledlaužio funkciją. Ji duoda postūmį, suteikia vilties. Prieš trejus metus atliktas tyrimas rodo, kad delfinai teigiamai veikia vaiko bendravimą su aplinka, jo miegą ir dėmesį“, - sako N. Puteikienė.
Jeigu rastume laiko
Delfinai grąžina žmonėms buityje ir rutinoje paskandintą bendravimo džiaugsmą. Pasimatymai su šiomis protingomis būtybėmis supurto ir suaugusiuosius.
„Nežinau, kaip tai paaiškinti, tačiau dažnai pirmieji seansai iššaukia ir tėvų emocijas - jie verkia. Delfinai primena tai, ką mes, sukdamiesi užburtame rate, pamirštame ir prarandame. Sugrąžina į pačią esmę, į tai, kas tikra, tačiau bėgant laikui tapo formalu. Dvi savaites šeima gyvena kartu nuo ryto iki vakaro. Be darbų, be skubėjimo ir stresų. Pagaliau mama gali visą dieną skirti savo vaikučiui, kartu džiaugtis kiekviena mažyte pergale, išgyventi dėl nesėkmių. Be didelių pastangų delfinai išmoko džiaugtis mažais dalykais. Ši terapija paveikia visą šeimą“, - pasakojo N. Puteikienė.
Seansų metu delfinai kartais elgiasi keistai. Būna, jog bando atskirti vaiką nuo suaugusiųjų ir bendrauti tik su juo. Žinduoliai tarsi veidrodžiai atspindi žmonių emocijas. Jei į vandenį kamuolys sviedžiamas su pykčiu, iš vandens išmetamas taip pat. Tokiu būdu vaikai pamažu mokosi bendrauti.
„Kai stebiu nušvitusius vaikų ir tėvų veidus, kai jie taškosi vandeniu, švelniai glosto delfinus, pagalvoju: jei mes visi savo šeimoms skirtume tiek dėmesio ir laiko, kiek jo skiria šie žmonės, užaugintume ypač gabius vaikus“, - svarstė N. Puteikienė.
Įvykę stebuklai
Nors tėvai perspėjami nelaukti stebuklų po dviejų savaičių delfinų terapijos, vis dėlto jie įvyksta:
* Cerebriniu paralyžiumi sergančio berniuko močiutė pastebėjo, jog jau po antro seanso sustingę kojų ir rankų raumenukai atsipalaidavo.
* Berniukas Gytis, sergantis autizmu, iki terapijos nerodęs jokių bendravimo požymių ir iš pradžių tik mušęs delfinus, šiandien eina į mokyklą, moka skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
* Deividas, kūdikystėje sirgęs vidinės ausies uždegimu ir nuo septynerių metų naudojantis klausos aparatą, negalėjo peržengti savo balso baimės. Delfinų terapijos programoje vaikas pradėjo dalyvauti būdamas 10 metų. Procesas buvo lėtas ir sunkus - pirmąjį žodį "labas" berniukas ištarė po savaitės. Šiandien didžiosios baimės kalbėti jis nebeturi.
Vaida JUTKONĖ
