Marijampolės pataisos namai yra ne tik viena didžiausių, bet ir viena seniausių Lietuvos įkalinimo įstaigų – šiemet mini savo gyvavimo 80-metį.
Vizitinė kortelė
Pirmi nuteistieji čia buvo atvežti 1931 metais. Kartu kalėjo ir vyrai, ir moterys, buvo įkurdinti ir dar tik tardomi asmenys. Kaliniai dirbo įvairius – daugiausia žemės – darbus. Darbas buvo laikomas pataisos priemone. O dabar Marijampolės pataisos namuose darbu (metalo dirbinių gamykloje ir aptarnavimo brigadoje) aprūpinama apie 400 nuteistųjų (maždaug trečdalis). Tačiau nemenkai daliai kalinių darbas atrodo esąs gėdingas, žeminantis.
Pokario metais kalinių vis daugėjo, todėl patalpos buvo rekonstruotos, pastatyti nauji statiniai, pagausėjo darbuotojų.
Išlikę 1950 metų archyviniai dokumentai byloja, kad Marijampolės kalėjime buvo pašlijusi vidaus tvarka: masiniai ir nuolatiniai darbuotojų darbo drausmės pažeidimai, girtavimas darbo metu, neteisėti santykiai tarp darbuotojų ir nuteistųjų.
1954 metais kalėjimas buvo uždarytas, o jo bazėje įsteigta tuomet jau Kapsuko vaikų darbo kolonija. Ji gyvavo vos dvejus metus, o tada jos bazėje įsikūrė griežtojo režimo pataisos darbų kolonija. Tai reiškė, kad į ją buvo vežami mažiausiai du kartus už įvairius nusikaltimus teisti vyrai. Toks kontingentas Marijampolės „zonoje“ – ir dabar. Daugiausia – vagys ir plėšikai. Dešimtadalį kalinių sudaro už nužudymus nuteisti vyrai, nemažai yra sukčių, žagintojų.
2003 metais ši įstaiga gavo naują pavadinimą – pataisos namai. Vietų skaičius juose – 1133, bet kalinių beveik visada daugiau – „zona“ vis perpildyta. Keletą pastarųjų metų šioje įstaigoje bausmę atlieka apie 1280 kalinių. Tik apie 2006–2008 metus jų būdavo apie 850.
Moterys ir meilė
Bendras pataisos namų perimetro ilgis – apie 1500 metrų. Tokios didelės teritorijos ginkluotą apsaugą visą parą užtikrina pataisos namų pareigūnai. Įdomu, kad prieš kokius penketą metų, kai vyrams, Marijampolėje pradėtiems gundyti geru uždarbiu, buvo „madinga“ dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, daug „zonos“ prižiūrėtojų išėjo iš darbo ir sėdo prie „fūros“ vairo. Tuomet jų vietą apsaugoje pirmą kartą buvo pasiūlyta užimti moterims. Šitaip į vyrišką „zoną“ įsitraukė būrys 25–35 metų moterų – jos pamainomis stovi bokšteliuose su ginklu rankose, stebi aplinką.
„Moterys vyriškoje aplinkoje – visai pasiteisino, – sakė Marijampolės pataisos namų direktorius Tadas Klusevičius. – Apie 30 prižiūrėtojų papildė „zonoje“ matomų moterų – medikių, psichologių, pardavėjų – būrį, ir iš viso dabar turime per 40 „zonoje“ dirbančių moterų. Šiemet ryžomės dar vienai naujovei – dviem nuteistųjų būriams vadovauja irgi moterys. Abi labai jaunos, įgijusios teisinį išsilavinimą ir kol kas visai gerai susitvarko su visomis užduotimis. Jos vadovauja vyresnio amžiaus nuteistųjų būriams“.
Ne paslaptis, kad laisvės netekusiems vyrams moterys – traukos objektas, „pieva“ akims paganyti, tačiau, kaip tikino įstaigos direktoriaus pavaduotojas Zenonas Kunca, riba neperžengiama. „Visos priimamos į darbą moterys, kaip ir vyrai, yra perspėjamos dėl draudžiamų artimų santykių su nuteistaisiais, – sakė Z. Kunca. – Kadaise meilės kaliniui reikalai privertė iš darbo išeiti vieną „zonoje“ esančios parduotuvės pardavėją. Todėl darbuotojos žino, kad vadinamasis „zonos“ romanas negalimas – tai jos gali vystyti ir gilinti tik tada, kai nuteistasis išeis į laisvę“.
Būtent taip buvo vienam už sukčiavimą teistam vyrui, prieš daugiau negu 10 metų muzikavusiam įkalinimo įstaigos ansamblyje – šis kalinys buvo įsimylėjęs marijampolietę dainininkę, kuri dažnai atvykdavo koncertuoti į „zoną“. Atlikęs bausmę, jis iškart apsigyveno pas mylimąją, bet po kelerių metų meilė, prasidėjusi anapus tvorų, išgaravo.
Padaugėjo vestuvių
Visai kitaip į meilę už grotų žiūrima, kai ji – ne tarp kalinio ir „zonos“ darbuotojos. Tuomet meilė skatinama. Pareigūnai kaskart randa daugybę progų priminti nuteistiesiems, kad jie stengtųsi neprarasti savo mylimųjų, likusių laisvėje – žmonų, sugyventinių, draugių. „Būna, kad meilė – vienintelė priežastis žmogui kuo greičiau atlikti bausmę be jokių nesusipratimų, tarsi gerumo sparnas, saugantis nuo neigiamų pagundų, – sakė daugiau negu 25 metus „zonoje“ dirbantis Z. Kunca. – Žmogus rašo laiškus, laukia atsakymų, juos skaito – yra užimtas, ir bent tuo momentu jo mintyse – gėris ir šiluma“.
Galbūt todėl už grotų visada būdavo ir dabar būna vestuvių. Anot Z. Kuncos, sunku paaiškinti, bet pastaruoju metu, kai Lietuvoje – ekonominis sunkmetis, vestuvių „zonoje“ padaugėję. Anksčiau po šešis nuteistuosius (tiek yra ilgalaikiams pasimatymams skirtų kambarių, ir jie visada užimti kalinių ir jų artimųjų) susiorganizuodavo savo vestuves kartą per porą mėnesių, o pastaruoju metu sutuoktuvės „zonoje“ vyksta kiekvieną mėnesį. „Ir nuotakų parėdai ne prastesni, nei būdavo, ir jų atsivežami krepšiai su lauktuvėmis ne mažesni, – pastebėjęs Z. Kunca. – O kad vestuvių daugiau, turbūt reikia sieti su „zonos“ kontingento amžiumi – jis labai sparčiai jaunėja. Anksčiau pas mus kalėdavo daugiausia 35–40 metų vyrų, o dabar daugiausia 25–30 metų nuteistųjų – patys tie, kuriems įprasta kurti šeimą“.
Beje, nemaža dalis „zonos“ nuotakų – kalinių ieškotų pažinčių rezultatas. „Kai pora draugavusi iki vyro bausmės, jų vestuvės – suprantamas dalykas, bet kai iki vestuvių prieinama tik po pažinties vyrui patekus už grotų, tai iki šiol mane stebina, – neslėpė Z. Kunca. – Kai kurios nuotakos labai naivios, būna net nesidomėjusios, už ką jaunikis įkalintas. O tuoj po vestuvių žmona neretai pajungiama tarnauti savo kaliniui – pildyti jo užgaidas: atvykstant į pasimatymus, slapta nešti jam draudžiamus daiktus, taip rizikuoti savo laisve“.
Z. Kunca mena ir tragišką atvejį – vienas nuteistasis už nužudymą kalėdamas susipažino laiškais su moterimi, ją vedė, o kai išėjo į laisvę – ją nužudė...
Svarbiausia – gyvybė
Marijampolės pataisos namų gyvenamoji zona yra suskirstyta į 12 lokalinių sektorių, kurių kiekviename yra bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos. Jose, kaip minėta, gyvena beveik 1300 nuteistųjų. Tokia daugybė žmonių su savo skirtingais charakteriais, sumanymais, tikslais, neretai – neigiamais polinkiais yra tinkama dirva kasdienybės įvairovei – nuo įsižiebiančių konfliktų iki rezgamų visokių „akcijų“, netgi naujų nusikaltimų planų.
„Skaudžiausia „zonoje“ – smurtinė žmogaus mirtis, – kalbėjo Z. Kunca. – Kadangi kalėjimas – visuomenės veidrodis, tai ir už grotų būna nužudymų, savižudybių. Pernai pas mus buvo nužudytas vienas nuteistasis, keturi nusižudė. Per pirmąjį šių metų pusmetį nužudymų nebuvo, o nusižudė vienas vyras“.
Neretai būna ir rimtų konfliktų tarp nuteistųjų ir pareigūnų. Šiais metais Marijampolės „zonoje“ buvo jau 10 tokių atvejų. Laimei, tragiškų pasekmių išvengta. Dažniausiai kaliniai šoka prieš pareigūnus, kai šie, radę pas juos mobilųjį telefoną ar užklupę naudojantis telefonu, jį atima ir dar paaiškėja, kad tas telefonas – skolintas iš kito kalinio. Tuomet telefoną praradusiojo – nepavydėtinas likimas: smurtas, geometrine progresija auganti skola, pažeminimas, atskirtis.
Anot direktoriaus T. Klusevičiaus, pareigūnų nuolat prašoma, kad jie konfliktus spręstų tik taikiai, nepasiduotų provokacijoms. „Man svarbiau žmogaus gyvybė negu nuteistojo nelegaliai naudojamas telefonas“, – sakė direktorius.
Dažniausiai konfliktus linkę provokuoti nuteistieji – vadinamųjų „vierchų“ parankiniai, „torpedos“. Jie – „vierchų“ planų vykdytojai. O patys „vierchai“, anot pareigūnų, būna kultūringi, drausmingi kaliniai – su jai bene lengviausia dirbti.
Bando pagundomis
Įprasta, kad nuteistieji, galvodami, kaip paįvairinti ir palengvinti savo kasdienybę nelaisvėje, linkę ieškoti artimesnių ryšių su arti jų esančiais pareigūnais – ypač aktyviai bando naujokus, kimba prie aiškios savo pozicijos nerodančių darbuotojų, ieško informacijos apie pareigūno šeimą, pragyvenimo lygį, kad sunkiau materialiai gyvenančiajam pasiūlytų užsidirbti papildomai. „Kai pasiūlo tiek pinigų, kiek pareigūnas net nematęs, atsilaikyti nelengva, – sakė Z. Kunca. – Bet bent 10 metų tokių atvejų, kad pareigūną nuteistieji pajungtų savo užsakymams, pas mus neužfiksuota. Prisimenu du tokius rimtus atvejus – abu kartus pareigūnai, nešę kaliniams draudžiamų daiktų, atsisveikino su darbu ir buvo nuteisti. Sakyčiau, pastaruoju metu pareigūnai labai brangina turimą tarnybą ir „arkliais“ – taip nuo seno nuteistieji vadina jiems tarnaujančius „zonos“ darbuotojus – nebūna“.
Būta kuriozinių atvejų. Štai vienas pareigūnas buvo atleistas iš darbo už netarnybinius ryšius, nes paskutinis vadovybės kantrybės lašas buvo kalinių skundai ir įrodymas, jog jis... suvalgo kaliniams skirtas maisto porcijas. Vyras į tarnybą ateidavo tuščiomis rankomis, kai jo kolegos visai dienai prisinešdavo maisto ir juo kište užkišdavo tarnybinį šaldytuvą, tad ir vogdavo nuteistųjų maistą.
Problemų netrūksta
Būta Marijampolės pataisos namuose ir bėglių, bet – labai jau seniai. Bene prieš 15 metų, kai „zoną“ juosė mažiau saugios tvoros, per jas buvo pabėgę trys kaliniai. Po kiek laiko jie visi buvo surasti, nuteisti. Dar anksčiau trijų kalinių bandymas pabėgti buvo labiau panašus į anekdotą, nors dėl to keliems pareigūnams buvo paskirtos nuobaudos. Tie trys bėgliai buvo įlipę į didžiulę tuščią statinę nuo tokio gamybai reikalingo „stiklo vandens“. Įkalinimo įstaigos automobilis su ta statine buvo išvykęs į miestą, kelis kartus sustojęs, bet kaliniai nežinojo, kada jau galima slapta išlipti. Taip jie nepastebėti buvo parvežti atgal į „zoną“ – galvas iš statinės pradėjo kaišioti tik jau pataisos namų garaže...
Anot pareigūnų, pataisos namuose bėglių problemos nėra – gera apsauga, vaizdo stebėjimo kameros, budrūs pareigūnai. Bet kitų rūpesčių tikrai netrūksta. „Vis daugėja nuteistųjų, kurie yra ypač menko išsilavinimo – net nebaigę pagrindinės mokyklos, – sakė direktorius T. Klusevičius. – Ir ne tik dėl to, kad augo be priežiūros, laisvai gyveno, bet ir dėl to, kad gebėjimai tiesiog nebeleidžia jiems mokytis – tiek asocialumo tautoje. Tuomet tokiems lieka vienas kelias išlikti – kelią skintis smurtu, įžūliu elgesiu, nepagarba aplinkiniams. Tokie žmonės nemoka gyventi laisvėje. Turime nuteistųjų, teistų net po 12–16 kartų“.
Tačiau „zonoje“ yra ir „per daug“ gudrių kalinių, kaip juokavo pareigūnai. Tai – „etatiniai“ skundų rašinėtojai. Yra vyrų, kurie per dieną parašo net po 8 ar 9 skundus. „Vieni skundžiasi, kad per šviesu, kiti – kad per tamsu, – juokavo Z. Kunca, įvertindamas skundų menkavertiškumą, – o pareigūnams reikia reaguoti į kiekvieną skundą, jį tirti, atsakyti. Turbūt skandalingiausi skundai pas mus buvę dėl draustos nešioti barzdos ir dėl draudimo atsigabenti į „zoną“ bokso „kriaušę“. „Boksininkui“ paaiškinome, kad smurto nepropaguojame, o „zona“ – ne terminatorių gamykla. Yra pakankamai daug kitų būdų pas mus treniruotis – viską pabandę, vakare sunkiai iki lovos nusigautų“.
Sukčių „lopšys“
Minėtos problemos – daugmaž išsprendžiamos. O mobiliųjų telefonų „rojaus“ už grotų problema – kol kas niekaip neįveikiama. Kaliniai randa būdų, kaip slapta gauti telefoną, ir juo naudojasi. Dėl to laisvėje nemažėja vadinamų telefoninių apgavysčių pagal seną scenarijų: „Alio, mama, padariau avariją – reikia pinigų!“ Lietuvos policijos pareigūnai paskelbę, kad telefoninių sukčių „lopšys“ – būtent Marijampolės pataisos namai, kuriuose bene prieš 11 metų buvo išaiškinti pirmieji tokių apgavysčių organizatoriai.
Marijampolės „zonoje“ veikia mobiliojo ryšio blokavimo įranga, erzinanti nuteistuosius, tačiau ji pajėgi blokuoti ne visoje teritorijoje, o tik jos dalyje. Ruošiamasi įdiegti ir daugiau tokios įrangos, bet tai priklauso jau ne tik nuo pataisos namų pareigūnų noro.
„Akistata“ daug kartų yra rašiusi, kaip mobilieji telefonai į „zoną“ tiesiog įšaunami iš laisvės ar net atskraidinami nuotolinio valdymo lėktuvėliais. „Anksčiau draudžiami daiktai nuteistiesiems būdavo perduodami siuntiniais, o kai šie buvo uždrausti – ieškoma ir randama gudresnių būdų“, – komentavo Z. Kunca.
Draudžiamų daiktų statistika tokia. Per pirmąjį šių metų pusmetį iš asmenų, ketinusių perduoti kaliniams mobiliųjų telefonų, paimti 98 telefonai. Taip pat sulaikyta 157 gramai narkotinių ir psichotropinių medžiagų. O iš nuteistųjų per kratas paimti 198 telefonai, aptikta per kilogramą kvaišalų. Taip pat kaliniai neteko beveik 14 litrų turėto alkoholio, 493 litrų raugo, 180 duriančių ir pjaunančių daiktų.
Komentaras: Tadas Kusevičius, direktorius
Kuo mažesnis būrys nuteistųjų vienoje vietoje, tuo geresnės sąlygos jiems gyventi ir auklėtis, o vėliau – tuo saugiau gyventi laisvės žmonėms. Tai galima pasiekti tik įgyvendinus probacijos įstatymą: kuo mažiau nuteistųjų izoliuojant nuo visuomenės, kuo daugiau jų laikant „taikiklyje“ laisvėje, platesni įpareigojimai nuteistiesiems, savanoriai jų pagalbininkai, galimybė dirbti, elektroninės apyrankės ir panašiai. Juk išties svarbu ne bausmės griežtumas, dydis, o bausmės neišvengiamumas.
Tik faktai:
2004 metais Marijampolės pataisos namuose įrengta 80 vietų areštinė. Joje bausmes atlieka pilnamečiai asmenys, nubausti areštu už nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.
Marijampolės pataisos namuose yra koplytėlė, kurioje, bendraudami su kapelionu ar įvairiais lektoriais, atgailos, ramybės, gyvenimo tiesų ieško save labiau pažinti, keistis panorę nuteistieji.
Atskirą tvarkingą kampelį Marijampolės „zonoje“ turi ir savo talentų atradę kaliniai – dailininkai, literatai, muzikantai. Šios įstaigos dailės studijos auklėtiniai savo rankdarbiais yra išgarsėję toli už „zonos“ ribų, o literatų geriausi kūriniai išleisti jau keturiais leidinėliais.
Šiemet Marijampolės pataisos namuose atidarytas jų istorijos muziejus, kuriame galima susipažinti su gerokai anksčiau bausmę atlikusių kalinių buities sąlygomis, pamatyti naudotus baldus, indus, dėvėtus drabužius, taip pat – įvairiausius daiktus, kuriuos kaliniams draudžiama turėti, ir slaptavietes tiems daiktams (daugiausia – telefonams) laikyti.
Irena ZUBRICKIENĖ
