Seimo narę Mariją Aušrinę Pavilionienę visuomenė žino kaip politikę, kuri kovoja dėl žmogaus teisių ir viešojoje erdvėje nevengia aštriai pasisakyti. Apie tai, kaip Lietuvoje jaučiasi nebijantis savo nuomonę pasakyti pilietis ir kaip turėtų elgtis smurtą patiriančios moterys, ir apie kitus visuomenės skaudulius su profesore kalbasi „Valstiečių laikraščio“ žurnalistė Aušrinė Šėmienė.
Anksčiau buvote Vilniaus universiteto dėstytoja. Prisimenu vieną jūsų seminarą – nagrinėjome E.Hemingway’aus apsakymą „Katė lietuje“. Tada jūs ypač jautriai kalbėjote apie pašlijusius šeimos santykius, moters nepasitenkinimą būtimi. Iki šiol kalbate apie moterų teises. Kodėl ši tema jums tokia artima? Studentus mokiau ne literatūros, o per konkrečią literatūros srovę, rašytojo pasaulėjautą, kūrinį suvokti visuomenės raidą, žmogaus kūrybinių ieškojimų įvairovę, individo ir visuomenės ryšį ar priešpriešą, šeimos ir asmeninį gyvenimą – individo dvasinius, intelektinius atradimus ir praradimus, džiaugsmą bei skausmą. Siekiau atskleisti, kaip visuomenės institucijos pavergia žmogaus sielą ir protą, paverčia jį vergu, ir kaip žmogaus dvasinė bei socialinė vergovė virsta individualiu ir visuomeniniu maištu. Grožinė literatūra, vėliau – feminizmo studijos man įtaigiai atskleidė ilgaamžę moters vergovę ir diskriminaciją patriarchalinėje visuomenėje.
Esu moteris, todėl lyčių nelygybei negaliu būti abejinga, nes, pati patyrusi savo asmenybės klostymo sudėtingumą, norėjau ir noriu padėti moterims kuo greičiau suvokti savo tapatybę, asmeninio gyvenimo unikalumą ir tai, kad pats žmogus turėtų būti savo likimo šeimininkas.
Jūsų šeima su profesoriumi Rolandu Pavilioniu, Vilniaus universiteto rektoriumi, iš šalies atrodė tarsi dvasinės bendrystės pavyzdys. Užauginote du sūnus. Bet jūs darėte ir akademinę karjerą, vėliau įsukote į politiką. Kodėl jums neužteko „paprastos moteriškos laimės“?
Mano vyras buvo nuostabus žmogus, geniali asmenybė, žavinti talentų gausa, profesionalumu, oratoriaus gebėjimais, jautrumu, dvasingumu. Gyvendama su Rolandu, siekiau prilygti jam, padėti jam, suprasti jį ir savo bendravimo su juo ypatumus. Man šeimos gyvenimas buvo savita feministinių įžvalgų praktinė sklaida, šių žinių patikrinimas tikrovėje. Kai Rolandas kartą viešai ištarė, jog yra feministas, supratau, jog neklydau diegdama Lietuvos visuomenėje ir savo šeimoje lyčių lygybės idėją.
Nežinau, kas yra „paprasta moteriška laimė“, nes niekada kaip murkianti katė nesislėpiau už vyro nugaros. Buvau šalia ir, kiek galėjau, padėjau įgyvendinti jo sumanymus. Niekada nesitenkinau tuo, ką pasiekiau, nes troškau žinių ir pasitikėjimo savimi, kurį suteikia žinojimas.
Tikrai žinau, kas yra moters aukojimasis vyrui, vaikams, šeimai, visą laiką siekiant neprarasti savosios asmenybės ir savojo gyvenimo tikslų. Žinau, kas yra skausmas, kančia, netektis. Netikiu „amžinąja laime“, nes gyvenimas ir žmogus nuolat kinta. Tie, kas nesikeičia, – mirę dvasiškai. Kiekvieno žmogaus gyvenimas, kaip ir mano, sudarytas iš skirtingų tarpsnių. Jų pakartoti neįmanoma, todėl neverta dairytis atgal. Reikia eiti tik pirmyn.
Ar pasiteisino jūsų lūkesčiai tapus politike? Iš „apačios“ atrodo, kad atėję į valdžią žmonės pasidaro godūs, nejautrūs, kaip sename filmuke: „Drakonas mirė, šlovė drakonui.“
Nesuprantu, kodėl folklorinį motyvą apie drakoną taikote man. Nesu drakonas, kuris naikina žmones, trokšta garbės. Stengiuosi padėti žmonėms, juos šviesti. Raginu tobulėti, suvokti visuomenės grupių įvairovę ir lygybę. Ginu žmogaus teises ir laisves. Pasisakau prieš smurtą. Rengiu žmonių lygybę įteisinančius įstatymų projektus. Siekiu, kad Lietuvos vaikai suprastų savo kūno raidos ir asmenybės tapatybės ryšį. Ginu moters kūno vientisumą ir teisę planuoti šeimą bei asmeninį gyvenimą.
Politiko veikla nenusivyliau, nes ji dar kartą mane įtikino, kad asmenybės gyvenimas yra kova su vidutinybėmis – kova už savo pažiūras, įsitikinimus, teisingumo ir demokratijos idealus. Buvimas politikoje mane užgrūdino dvasiškai. Padėjo suprasti, jog, kovodama su politiniu absurdu, neturiu ką parasti, nes oponentai per silpni, kad įveiktų mano esybę. Esu tikra, kad niekas nepajėgs sunaikinti mano vidinio pasaulio – didžiausio turto, kurį sukaupiau eidama gyvenimo keliu.
Jūs protinga, įpratusi bendrauti su išsilavinusiais žmonėmis, akivaizdu, kad daugelis žmonių tiesiog nesupranta, ką sakote, – priešingai nei „savas vyrukas“ V.Uspaskich. Ar šis „trūkumas“ netrukdo skleisti idėjas?
Taip, Seime kai kas profesorės vardą taria ironiškai. Tačiau tai manęs neveikia, nes visada prisimenu išmintį literatų, kurie teigė, kad ereliui lemta skraidyti virš kalnų, o varlei – žvelgti į kalno viršūnę iš papėdės. Kai kurie Seimo nariai, manau, nesupranta, kas yra asmens vidinė kultūra, kodėl žmogus savo mintis turi dėstyti raiškiai ir suprantamai. Jie nesuvokia, kad kalba yra asmenybės vidinio turinio raiška, kad skurdi kalba atveria dvasiškai skurdų individą.
Viešojoje erdvėje galiu skleisti savo idėjas. Tačiau tradiciškai mąstanti Seimo dauguma balsuoja prieš mano įstatymų projektus teigdama, jog griaunu tradicinį tautinį mąstymą ir gyvenimo būdą. Kai kurie Seimo nariai, matyt, nesusimąsto apie tai, kad visuomenė, žmonių santykiai keičiasi, kad dėl įstatymų įsigali lyčių ir visuomenės grupių lygybė. Tačiau matau, kaip diskutavimas apie tam tikras problemas, viešai pasakyti žodžiai keičia dogmatišką žmonių mąstymą.
Savo aštriu protu kai kuriuos vyrus priverčiate pasijusti nejaukiai. Tai jiems nepatinka ir sukelia agresiją. Kaip atsilaikote prieš jų spaudimą?
Jau seniai nepriešinu lyčių pagal intelektą. Ir vyrai, ir moterys gali būti aštraus proto. Ir vyrai, ir moterys gali juo nepasižymėti. Būtina suvokti, jog protą reikia lavinti, treniruoti, priversti nuolat dirbti. Tai gali daryti kiekvienas. Nenaudojamas protas kaip šaltinis nusenka. Lietuvoje yra žmonių, kurie įsimylėję save, nemato savo minčių primityvumo, sustabarėjusio mąstymo, kalbos senienų. Jau seniai nesistengiu prieš kažką „atsilaikyti“, nes iš lėto išmokau dėl kvailių ir nesubrendėlių savęs nedeginti. Kartais, išgirdusi nesąmones, kaip Avinas sureaguoju aistringai. Už tai savęs nepeikiu – esu gyvas žmogus. Bet išmokau iš savo mąstymo iššluoti nerimą, nusiplauti šmeižikišką purvą. Ieškau dvasinės ramybės skaitydama knygas, bendraudama su išėjusiais iš gyvenimo išminčiais, nes tarp gyvųjų išminties nerandu. Savo gyvenimą skaidrinu kelionėmis po pasaulį. Grožiuosi gamta. Išmokau gerbti save ir savo gyvenimą. Mano gyvenimas – viskas, ką turiu, todėl niekam neleidžiu jo žeminti.
Už aktyvią žmogaus teisių gynimo veiklą jums buvo suteiktas „Lietuvos metų moteris 2009“ titulas. Ar tuomet pasijutote pakankamai įvertinta? Beje, būta žmonių, kurie teigė, jog jūsų apdovanojimas Lietuvai padarė gėdą. Jūsų klausimas yra tipiškas žurnalistinis ėjimas „būti nešališka“: vieną skruostą paglostote, į kitą smogiate ir žiūrite, kaip respondentas reaguoja. Manęs nedomina nevisaverčiai individai, kurie gyvenimą ir žmones mato juodus. Tai – intelektualiai nepabudę asmenys, kurie savo vidinius kompleksus lieja pykčiu ir apkalbomis. Tačiau esu dėkinga tiems Lietuvos piliečiams, kurie mane išrinko Metų moterimi. Tai rodo, kad žmonės mane girdi, prisimena, ką sakau ir darau. Vadinasi, gyvenu ne veltui.
Lėkštų žmonių nuomonė man nerūpi. Man rūpi mąstančiųjų požiūris į kintančią Lietuvos visuomenę. Man svarbus intelektualiai prabudusių moterų, jaunų žmonių mąstymas, nes dirbu jiems, juos ginu Seime, žiniasklaidoje, tarptautinėse konferencijose. Gerbiu žmogaus teises ir laisves kaip didžiausią XX amžiaus laimėjimą. Todėl Lietuvos metų moters vardas yra man brangus.
Lietuvės vienos pirmųjų moderniame pasaulyje gavo teisę balsuoti. Ką tik paskelbta, jog jos – labiausiai išsilavinusios Europoje, svarbiausius mūsų valstybės postus užima irgi moterys. Tačiau tai nereiškia, kad kokia nors gynybos ministrė, grįžusi namo, negaus į dantis, kad laiku neišvirė barščių. Kokios, jūsų nuomone, tokios dvilypės padėties šaknys?
Iš tikrųjų malonu konstatuoti, kad lietuvės yra išsilavinusios. Tačiau nesutinku su tuo, jog svarbiausius postus mūsų valstybėje užima moterys. Daug svarbių postų Lietuvoje užima mažiau už moteris išsilavinę vyrai. Mūsų krašte vyriškasis solidarumas dar labai stiprus, nes per mažai moterų dalyvauja partinėje veikloje, per mažai jų vardų įrašoma į rinkimų sąrašus, moterys ne visada balsuoja už moteris.
Lietuvoje yra moterų, kurios garbina tradicinius moters vaidmenis šeimoje ir visuomenėje, gyvena „paprasta moteriška laime“ – jaučiasi ramios būdamos vyro užnugaryje, gimdydamos vaikus, tenkinasi šeimos gyvenimu, pamiršusios, kad moterys kuria ne vien kūnu, bet ir protu, talentu. Moteris turi teisę būti savimi, realizuoti savo kūrybinius tikslus, siekti iškilios karjeros.
Tos moterys, kurios „gauna į dantis“, dar nėra savęs sukūrusios, nėra išmokusios priešintis vyro tironijai, nedrįsta savęs ir savo gyvenimo ginti. Būtina išmokti suvokti savo asmenybės unikalumą. Pajusti savo valios jėgą, reikšti savo drąsą. Tik baikščios moterys, kurios dar nesuprato savo asmenybės stiprybės, savarankiškumo, taikstosi su kelnes mūvinčiomis menkystomis, smurtautojais, alkoholikais ir tinginiais. Šiandien šią „dvilypę“ padėtį, arba slepiamą asmeninį gyvenimą, galima baigti: turime įstatymą, kuris gina moteris nuo smurto, veikia institucijos, kurios padeda moteriai vaduotis iš smurto aukos padėties. Moteris pati turi suvokti, kad gyvenimas vyro smurtininko šešėlyje nėra likimo skirtas. Tik moters valia, jos laisvės siekis, noras keisti savo ir savo vaikų gyvenimą, paprašius specialiųjų visuomeninių institucijų pagalbos ir paramos, kokybiškai keičia būtį.
Prieš aštuonerius metus mirė jūsų sutuoktinis. Tikriausiai gerai žinote, kokia Lietuvoje vienišos moters padėtis...
Mūsų visuomenėje per mažai kalbama apie našlių dalią. Žeidžia menka finansinė išmoka našliams. Tačiau nedramatizuoju netekties, nes, kaip sakiau, žmogaus gyvenimas yra tėkmė. Žmogus negali būti toks, koks buvo praeityje. Todėl nereikia gyventi praradimo skausmu ir verkti vienatvėje. Reikia ieškoti naujų gyvenimo prasmių.
Tiesa, gyvenu viena, tačiau dvasine prasme esu visada su savimi, su savo mintimis ir jausmais. Esu gamtoje, visatoje, tarp žmonių, su kurias sieja bendra veikla, su šeimos nariais, draugais. Vienatvės suvokimas priklauso nuo individualaus mąstymo. Šiandien vienatvę suprantu kaip nuostabią dvasinę prabangą. Net nenoriu galvoti apie „moterišką laimę“, kuri iš tiesų reiškia priklausomybę nuo kito. Šiandien gyvenimas priklauso man. Esu nuo nieko dvasiškai, intelektualiai ir finansiškai nepriklausoma. Ar jums žinoma tokia būsena?
Jūs drąsiai reiškiate savo mintis, kurios dažnai prieštarauja vyraujančiai nuomonei. Esate pasakiusi, kad reikia džiaugtis homoseksualų šeimomis, kad būdama brandaus amžiaus esate seksuali. Kodėl taip elgiatės ir kaip atremiate viešąją nuomonę? Ar nebijote išeiti į gatvę?
Viešas pasmerkimas yra įdomi tema. Jei reiški idėjas, kurios yra svetimos tradicinei visuomenei, visada būsi smerkiamas. Jei bijosi visuomenės giljotinos, niekada nieko nepasieksi, niekada neišsakysi savo minčių. Taip ir mirsi nepastebėtas kaip žemės dulkė. Esu atvira ir vis dar tikiu žmonėmis. Todėl kartais klystu. Dėl to kaltinu tik save. Tačiau kiekvienas išgyvenimas yra nauja pamoka, kuri suteikia patirties, priverčia daryti tam tikras išvadas. Gyvenimo pamokas priimu kaip gėrį, nes jos man padeda keistis. O kaita reiškia, kad aš dar gyva. Man labai patiko „moralistų“ audra po mano atviravimo, jog esu seksuali. Žmogaus seksualumas metams bėgant niekur nedingsta. Tik apsimetėliai fariziejai nesuvokia jo grožio ir jėgos. Tikrovėje tie moralistai kiekvieną dieną slapčiomis tenkina savo lytiškumą, tačiau vis tiek lytinę energiją vadina nedora. Veidmainystė yra būdingas lietuvių bruožas. Niekada nebijojau išeiti į žmones – „į gatvę“. Nors, prisipažinsiu, reikėjo valios ugdyti drąsą.
Religija, ilgus amžius buvusi atrama žmogui, nebepadeda. Į ką šiuolaikiniame pasaulyje galėtų atsiremti moteris? Gal turite konkrečių patarimų?
Nesu religinga. Nepriimu paklusnumo, nusižeminimo, kurio iš žmogaus reikalauja religija. Bjauriuosi religiniais fanatikais, kurie nepripažįsta visuomenės pažangos, verčia žmones tikėti atgyvenomis. Pasisakau už žmogaus laisvą mąstymą, vidinę laisvę – gražiausią žmogaus būseną. Moterims patarčiau neieškoti atramų. Verčiau išmokti pasitikėti ir būti savimi. Gerbti save. Niekam neleisti savęs žeminti. Žmogui padeda vidinės jėgos ir drąsa gyventi.
