Laiško pavadinimas – „Laikas persvarstyti mūsų politiką Rusijos atžvilgiu“. Bent jau šiuo klausimu sutinku su pasirašiusiais. Negaliu įsivaizduoti, kad kas nors, net ir pats Donaldas Trumpas, galvoja, kad šios administracijos politika Kremliaus atžvilgiu buvo tobula. Prezidento troškimas užsitikrinti geresnius santykius lieka neišpildytas. Be to, daugelis Rusijai pastaraisiais metais paskelbtų diplomatinių ir kitokių sankcijų neatgrasė jos nuo tolesnių agresijos veiksmų.
Taip pat sutinku, kad reikalingos praktiškos derybos, paremtos įvairiais kontaktais – oficialiais ir neoficialiais, viešais ir privačiais – dėl tokių klausimų kaip kosmosas, branduoliniai ginklai, klimato kaita ir pasaulinės grėsmės visuomenės sveikatai. Derėjomės su Leonido Brežnevo Sovietų Sąjunga dėl ginklų kontrolės ir žmogaus teisių. Galime derėtis ir su Vladimiro Putino Rusija. Vis dėlto – priešingai, negu implikuojama atvirame laiške – to niekas neginčija.
Su Rusija palaikėme daugybę kontaktų. Bėda ta, kad mes deramės prastai, o Kremlius – negeranoriškai.
Autoriai praleido šį esminį momentą. Režimas Maskvoje naudojasi nusistatymu prieš Vakarus, kad įtvirtintų ir pateisintų savo korumpuotą, nekompetentingą valdymą. Visa tai gerai veikė nuo 2006-ųjų iki 2016-ųjų, kai išpuoliai prieš Estiją, Sakartvelą ir Ukrainą sulaukdavo visuomenės teigiamos reakcijos.
Tačiau dabar Rusijos visuomenei įgriso nacionalinė pompastika. Ji labiau pageidauja geresnių viešųjų paslaugų ir infrastruktūros, taip pat padaryti galą pareigūnų savivaldžiavimu ir piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Tikrasis Rusijos veidas yra demokratijos šalininkų demonstracijos Chabarovske, o ne iš Kremliaus sklindantis sąmokslininkiškas piktavališkumas. Mums reikia ne perkrauti Vakarų požiūrį į Rusiją, o Rusijos režimo požiūrį į Vakarus.
Dar viena laiško spraga yra solipsizmas. Žodis „sąjungininkai“ jame pavartojamas tik kartą, probėgšmais. Šis nesąmoningas (reikia manyti) D. Trumpo administracijos apverktino požiūrio „Pirmiausiai – Amerika“ aidas atrodo itin keistas tekste, kurį daugelis supras kaip J. Bideno būsimos politikos Rusijos atžvilgiu metmenis.
Bet koks naujas požiūris į Rusiją turi stiprinti, branginti ir išnaudoti didžiulius pajėgumus ir įtaką, turimą JAV sąjungininkių NATO aljanse ir už jo ribų. Rusijos politinė matematika grindžiamas šaltakraujišku galios ir silpnumo vertinimu. Susidūrus su vieningais Vakarais Kremliaus veiksmų laisvė menksta. Susidūrusi su nesantaika Rusija tampa galingesnė.
Autoriai taip pat ignoruoja tikrąjį Rusijos galios šaltinį: nešvarius pinigus. Juo kruopščiau apvalysime savo finansines sistemas, juo mažiau galimybių Maskva turės pirkti įtaką užkulisiuose. Rusijai – silpstančiai vidutinių pajėgumų valstybei, turinčiai grandiozinių ambicijų – sekasi tik todėl, kad šalys, kurioms ji kelia grėsmę, yra pernelyg atsainios, nevieningos, godžios ir naivios. Šie trūkumai yra mūsų pačių susikurti. Galime juos atitaisyti: iššluokit kleptokratiją – ir būsit atrėmę Kremlių.
Tai pabrėžia bene didžiausią nerimą keliantį laiško trūkumą. Rusija nėra varžovė geopolitinėje arenoje, kurioje vertybės negalioja. Kaip ir Kinijos komunistų partiją, ją valdo žmonės, neapkenčiantys ir bijantys tokių idėjų kaip laisvė, teisingumas ir solidarumas. Tai nėra problema, reikalaujanti šalto, technokratinio sprendinio. Ji atspindi gilią idealų priešpriešą, ir šį susidūrimą privalome laimėti, sutelkdami savo mintis ir veiksmus, kaip elgėmės didžiosios sovietinio komunizmo grėsmės akivaizdoje. Blogi ryšiai su blogais žmonėmis gali iš tikrųjų būti brangūs, rizikingi ir neparankūs. Tačiau geri santykiai su blogais žmonėmis reiškia nuolaidžiavimą ir pralaimėjimą, o tai – daug blogiau.
