Netikėta nelaimė
Stiklo fabriko darbuotoją Aliną Virinaitę insultas ištiko darbe, vos prasidėjus darbo pamainai. Ji tiesiog neteko sąmonės ir pargriuvo. Tuomet moteriai buvo vos 34 metai ir jokiais negalavimais ji iki tos dienos nesiskundė. Laimei, bėdai nutikus aplink buvo žmonių, bendradarbiai tuoj pat iškvietė greitąją pagalbą ir Alina pateko į medikų rankas.
Keletą dienų, kol ligonė buvo komos būsenos, medikai negalėjo artimiesiems tiksliai pasakyti, ar ji gyvens. Vis dėlto blogiausio pavyko išvengti, po kurio laiko moteris atgavo sąmonę. Tačiau buvo visiškai bejėgė, savęs valdyti negalėjo.
„Nekalbėjau ir nevaikščiojau. Viską girdėjau, supratau, bet atsakyti ar ženklais parodyti, jog suprantu, negalėjau“, – ir dabar sunkiai rinkdama žodžius pasakoja moteris. Į gyvenimą ji grįžo skausmingai ir sunkiai – iš naujo nuo pirmo skiemens, pirmo žodžio, nuo rankos pakėlimo, tūkstančių bandymų atsistoti ant kojų, žengti žingsnį. Pakilus – vaikščiojimas tik lazdele pasiramsčiuojant, invalido vežimėlis.
Operacijos, ligoninės, sanatorijos, mankštos – gijimo procesas buvo labai ilgas. Nors nei buvusios jėgos, nei sveikata nesugrįžo, moteris sunkiai kalba, iki šiol visiškai nevaldo vienos kūno pusės, – nei rankos, nei kojos, vis dėlto ji sako esanti laimingas, antram gyvenimui prisikėlęs žmogus ir savo lemtimi negalinti skųstis.
Svarbiausia – saulė
„Pasimokyti galima iš mūsų Alinos“, – pataria Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Regina Novikienė.
Sunkiai vaikštanti moteris – viena aktyviausių sąjungos narių, nepraleidžianti jokių susitikimų, įdomesnių renginių, išvykų. „Alina tikra optimistė: viskas, atrodo, jai gerai. Nė karto negirdėjome dejuojančios ar lemtimi besiskundžiančios“, – stebisi R. Novikienė, dažnai išgirstanti įvairiausių nusiskundimų iš gerokai stipresnių pažįstamų.
A. Virinaitė, paklausta, kaip jai atrodo, kas kiekvieno žmogaus gyvenime svarbiausia, nustebina atsakymu. Ji – ligotas žmogus, nepasako tradiciškai, kaip buvo galima tikėtis: svarbiausia – sveikata. Pasirodo, jai gyvenime svarbesni visai kiti dalykai.
Saulė ir oras – štai kokie dalykai atrodo moteriai svarbiausi. „Nieko nėra svarbesnio už galimybę gyventi, kvėpuoti, matyti saulę, o sveikata gali būti ir stipresnė, ir silpnesnė, ir visai silpna“, – svarsto neįgalioji. Iš pinigų ir turtų svarbos Alina tik nusijuokia. Tačiau iš svarbiausiųjų sąrašo neišbraukia artimų žmonių dėmesio ir meilės.
Ir dar vienas dalykas jai svarbus. Moteris sako, kad daug ką iš jos atėmusi sunki liga neišplėšė noro keliauti, pažinti, žavėtis.
Per du darbus
Kol buvo sveika, A. Virinaitė dirbo ne tik Stiklo fabrike. Ji buvo įsidarbinusi antraeilėmis pareigomis ekskursijų biure, dirbo ekskursijų vadove. Sutikdavo į Panevėžį atvykstančias ekskursantų grupes, apgyvendindavo, kaip gidės pagalbininkė taip pat lydėdavo keliautojus į tolimus kraštus.
„Daug ką užmiršau iš anų laikų, bet kai kurias keliones dar prisimenu“, – pasakoja Alina. Tais laikais su ekskursijomis ji lankėsi Gruzijoje, Maksvoje, tuomečiame Leningrade, kitose buvusios Sovietų Sąjungos vietose.
Kai trenkė nelemta liga, viskas vienu akimirksniu pasibaigė.
„Mane ant kojų vėl pastatė sportas“, – tvirtai sako A. Virinaitė. Vis dėlto neabejotina, kad daug prisidėjo ir begalinis pačios moters noras pasveikti, grįžti į visavertį gyvenimą. Tik tas noras ir užsispyrimas vertė nuo pačių paprasčiausių pratimų, lengvų masažų eiti prie vis sudėtingesnių, kol galėjo pradėti savarankiškai vaikščioti.
Ne ką lengviau sekėsi ir susigrąžinti kalbą – su logopede teko dirbti mėnesių mėnesius, kol pavyko ištarti pirmuosius žodžius, sakinius. Po ligos sugrįžti į gyvenimą prireikė penkerių metų, dar poros – kūnui sustiprinti.
Skaitymo įgūdžiai sugrįžo greičiau, tačiau po ligos Alina knygų nebeskaito – per daug sudėtinga atsiminti ilgus tekstus, porą skyrių perskaičius pradžia pasimiršta. Užtenka paskaityti laikraščių ir žurnalų. Labiausiai moteriai patinka aktyvi veikla. Kiekvieną savaitę ji eina į Panevėžio krašto žmonių su negalią sąjungos būstinę, dalyvauja bendravimo užsiėmimuose.
Pirmiausia – į Lurdą…
Po septynerių ilgų kilimo po ligos metų A. Virinaitė vėl leidosi į keliones. Atsiradus pirmai galimybei, ji, tuomet dar invalido vežimėlyje sėdėdama, su neįgaliųjų ekskursija išvažiavo į Prancūziją, į Lurdą.
Lurdas – bene labiausiai neįgalius žmones iš viso pasaulio traukianti vieta. Miestas Prancūzijos pietuose, esantis 400 metrų aukštyje virš jūros lygio, garsus tuo, kad jame nuo XIX amžiaus, kai mergaitei Bernadetai apsireiškė Švenčiausioji Dievo Motina Marija, tapo svarbiu religiniu centru, gausiai lankomu turistų bei piligrimų iš viso pasaulio.
Ne tik stebuklingu apsireiškimu garsėja Lurdas, bet ir labai gražiomis vaizdingomis apylinkėmis. Jau du kartus Lurde buvusi Alina sako labai susižavėjusi ta vieta ir, nors stebuklas neįvyko, patyrusi ten didelę palaimą ir džiaugsmą. …bet nori į Paryžių
Kiekvieną vasarą A. Virinaitė kartu su kitais neįgaliaisiais poilsiauja prie jūros, o kartą per metus sveikatą stiprina Druskininkų sanatorijoje.
Moteris sako, kad jai sunku būtų sėdėti užsidarius namuose. Todėl kiekviena ekskursija, kiekviena išvyka jai tikra atgaiva ir laimė.
Alina nepraleido nė vienos progos, kartu su neįgaliaisiais vyko, kur tik galėjo. Keliauti kartu su sveikaisiais neįgaliai moteriai būtų per sunku.
„Tačiau ir neįgaliųjų niekas už dyką arba pigiau neveža, tenka taupyti kiekvieną centą, kad vėl galėčiau leistis į kelionę“, – pasakoja moteris.
Po ligos ji jau lankėsi Prahoje, Budapešte, Romoje, Švedijoje. Artimiausiuose jos planuose – kelionė į Paryžių. Šiemet tokios kelionės negalėjo sau leisti, bet viliasi, jog kitais metais būtinai pamatys nuostabųjį miestą.
Per televiziją kino filmus, serialus retai žiūrinti Alina sako, kad jos mėgstamiausios laidos – apie keliones, o bene dažniausiai būna įjungtas kanalas „Travel“. Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
