Birželio 26 d. Seimas svarstė ir pritarė naujos Nacionalinio saugumo strategijos projektui. „Šios, naujos strategijos idėja pradėjo savo kelią 2008-aisiais, po Rusijos ir Gruzijos karo, kai tuometinė Vyriausybė sudarė darbo grupę ir pavedė peržiūrėti galiojančius dokumentus. (...) Ši strategija žymiai labiau realistinė: dabar galiojančioje vyrauja gana „euforinis“ Lietuvos saugumo aplinkos vertinimas, o naujojoje – žymiai atsargesnis“, – sakė Seime strategijos projektą pristačiusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.
Dokumentas tikrai turi pranašumų. Žinoma, jame yra ir standartinio gražaus tuščiažodžiavimo (pavyzdžiui: „Siekdama užtikrinti visuomenės socialinę raidą ir socialinę sanglaudą bei gerinti sveikatos būklę, Lietuvos Respublika plėtos socialinės paramos ir socialinių paslaugų teikimo sistemą, kuri sudarytų sąlygas mažinti socialinę atskirtį ir socialinius skirtumus; įgyvendins darbo rinkos politiką, orientuotą į naujų darbo vietų kūrimo skatinimą, gyventojų (ypač jaunimo) užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje didinimą, darbo santykių lankstumo didinimą, darbo vietų kokybės gerinimą, nediskriminacinių priemonių įgyvendinimą“ ir pan.). Tačiau lygiai taip pat naujojoje strategijoje yra trumpai ir aiškiai užfiksuotas platus spektras šiuolaikiškai aktualių grėsmių, tokių kaip globali ekonominė krizė, kibernetinio ir informacinio saugumo iššūkiai ir t. t. Teisingai per dokumento svarstymą VU TSPMI kalbėjo R. Juknevičienė: ji sakė, kad tai yra vientisesnis ir mažiau biurokratinis nacionalinio saugumo politikos nuostatų rinkinys.
Tačiau, subjektyvia straipsnio autoriaus nuomone, strategijoje yra keli diskutuotini momentai. Pirma, joje rašoma: „Pirmaeiliai nacionalinio saugumo interesai – interesai, kurių neginant laikui bėgant būtų pažeidžiami gyvybiniai Lietuvos Respublikos interesai. Lietuvos Respublikos pirmaeiliai interesai yra: (...) 8.2. demokratija, laisvė, pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms kaimyninėse valstybėse.“ Be to, toje vietoje, kur kalbama apie išorės rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, galinčias turėti didelės įtakos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, minimi „neskaidrūs, nedemokratiniai, valstybių piliečių laisva valia neparemti integraciniai projektai kaimyninėje erdvėje“. O tarp išorės rizikos veiksnių, pavojų ir grėsmių, kuriems nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos turi skirti ypatingą dėmesį, nurodomas „branduolinės energetikos plėtojimas regione, nesilaikant tarptautinių branduolinės energetikos saugos standartų projektuojant, statant ir eksploatuojant branduolinės energetikos objektus ir neatlikus išsamaus poveikio aplinkai vertinimo“.
Paliekant nuošalyje tai, kad panašios tezės apie kaimynines valstybes (ypač apie demokratiją jose) reiškia netiesioginį kišimąsi į jų vidaus reikalus (Lietuvai turbūt nepatiktų, jeigu Rusija ar Baltarusija savo strategijoje parašytų ką nors panašaus), stebina dokumento autorių nenoras pavadinti dalykus tikraisiais vardais. Neatsitiktinai politologas T. Janeliūnas pažymėjo: „Mūsų nauja strategija yra geresnė negu estų, bet prastesnė negu britų. Didžiosios Britanijos strategija yra konkretesnė.“ Kitaip tariant, nereikėtų bijoti nurodyti, kad pavojus Lietuvai yra (ar tai iš tikrųjų pavojus, kitas klausimas) nedemokratinė Rusija ir Baltarusija, jų kuriama Eurazijos sąjunga, kurioje dominuos Maskva, taip pat ir Baltarusijoje bei Rusijoje, netoli Lietuvos sienų, statomos atominės elektrinės, kurių saugumas (Lietuvos nuomone) yra abejotinas.
Antra, kalbėdama VU TPSMI, R. Juknevičienė pažymėjo, kad strategijoje dar kartą užsimenama apie strateginę partnerystę su JAV, taip pat apie ypatingą santykių su Lenkija ir Šiaurės šalimis svarbą. Žvilgtelkime į dokumentą ir pažiūrėkime, kokia tvarka yra pateikti partneriai, su kuriais Lietuvai būtina stiprinti dvišalius ir daugiašalius santykius. Pirmoje vietoje – Latvija ir Estija, po jų JAV, vėliau Šiaurės šalys ir galiausiai Lenkija. Toks išdėstymas atrodo keistas, nes Lenkijai turėtų būti skirta jeigu ne pirma, tai bent jau antra vieta. Čia nėra prasmės kartoti, kokia svarbi yra ši kaimynė Lietuvos energetiniam ir kariniam saugumui bei šalies politinei įtakai pasaulyje, tačiau prioritetas atiduodamas Šiaurės valstybėms. Taip, apie partnerystę su jomis mėgsta kalbėti Lietuvos prezidentė, bet realiai šios partnerystės turinys nėra įspūdingas. Galima bandyti apibūdinti ketvirtą Lenkijos vietą kaip „last but not least“ (paskutinis, bet ne prasčiausias), nors tai nebūtų įtikinama.
Dar labiau situaciją paaštrina strategijos nuostata, kad Lietuva „sieks visapusės tautinių bendrijų integracijos į šalies gyvenimą, įskaitant švietimo sistemą ir darbo rinką; gerins jų valstybinės lietuvių kalbos mokėjimą ir skatins jos platesnį vartojimą viešajame gyvenime“. Keista skaityti tokius žodžius, juk absoliučią daugumą šalyje sudaro lietuviai (taigi kokios gali būti problemos dėl riboto lietuvių kalbos vartojimo?), o valstybės pareigūnai atkakliai kartoja, kad jokių bėdų su tautinėmis mažumomis Lietuva neturi. Vadinasi, turi, ir pirmieji į galvą ateina lenkai. Žinoma, strategijoje reikia gražių standartinių frazių, bet šiuo atveju jos skamba konjunktūriškai ir netgi kelia papildomą pavojų dvišaliams santykiams su Varšuva (už to tikrai galima užsikabinti).
Trečia, verta dėmesio yra dalis apie energetinio saugumo užtikrinimą. Joje rašoma: „Tvariam ir nenutrūkstamam energijos tiekimui užtikrinti Lietuvos Respublikai būtina mažinti nacionalinių energetikos sistemų priklausomybę nuo monopolinio išorės energijos tiekėjo [vėlgi reikėtų įvardyti – straipsnio autoriaus pastaba] ir sudaryti sąlygas energijos išteklių diversifikacijai bei konkurencijai. Todėl Lietuvos Respublika: vykdys kompleksinę nacionalinių energetikos sistemų integraciją į ES energetikos sistemas ir bendrą Europos vidaus energijos rinką; modernizuos energetinę infrastruktūrą, vykdys pastatų renovaciją ir įgyvendins kitas energetinio efektyvumo (energijos išteklių taupymo) priemones;skatins vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą;plėtos branduolinę energetiką.“
Pabrėžtina, kad branduolinės energetikos plėtra eina po vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo. O praktikoje viskas vyksta priešingai: pirmyn stumiamas iki galo neapibrėžtas (tinkamai neparuoštas) Visagino AE projektas, mažai kalbant apie pasaulines energetikos raidos tendencijas (šiuolaikinis atomas trumpuoju ar vidutiniu laikotarpiu gali tapti atgyvena) ir faktiškai ignoruojant atsinaujinančius energijos šaltinius (gal dėl to, kad iš jų neuždirbsi tiek, kiek iš AE statybos). Kitaip tariant, naujojoje strategijoje prioritetai yra išdėstyti teisingai, ir būtų neblogai, kad politikai darytų taip, kaip parašyta.
Ketvirta, tam tikra prasme stebina atskiri dokumento punktai, skirti kariniam saugumui. Pavyzdžiui, nurodoma, kad Lietuva „stiprins kariuomenės, ypač sausumos, kovinius pajėgumus ir plėtos kariuomenės aktyvųjį rezervą, siekdama tinkamai parengti juos valstybės ginkluotai gynybai savarankiškai ir kartu su sąjungininkais bei dalyvauti tarptautinėse operacijose“. Lietuvai nėra didesnės prasmės kurti kariuomenės rezervą. Jis yra reikalingas, jeigu ruošiamasi gintis savarankiškai, ir brangiai kainuoja. Kaip pažymėjo Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius: „Tam, kad šalis būtų apginama, turi būti ir pakankamas mobilizacinio rezervo karių skaičius, turi vykti rezervistų mokymai. (...) Tam, kad parengtume karį valstybės gynybai, reikalinga į jį investuoti. Vien piliečio gerų norų neužtenka, nes kariui parengti reikalingas mokymo procesas, kuris brangiai kainuoja (...).“ Akivaizdu, kad Lietuva galės apsiginti tik kartu su sąjungininkais, o pinigų karinėms (kaip ir kitoms) išlaidoms ji per daug neturi. Jeigu į Lietuvą karo atveju atvyks didelės sąjungininkų pajėgos, vietinės kariuomenės indėlis į jų veiksmus bus strategiškai nereikšmingas, o jų priėmimui turėtų užtekti turimų pajėgumų. Taigi nuostata dėl karinio rezervo plėtojimo kaip strateginis tikslas atrodo diskutuotina. Kam eikvoti tam pinigus, kurių ir taip trūksta (tiek kariuomenei, tiek visai valstybei)? Taip pat nevienareikšmiškai skamba žodžiai apie kovinių pajėgumų stiprinimą, sausumos kariuomenės atveju jie dar turi tam tikrą prasme, tačiau frazė „didelį dėmesį skirs oro erdvės stebėjimo ir gynybos pajėgumų plėtrai“ atrodo šiek tiek juokingai (lygiai tą patį galima būtų parašyti apie Lietuvos jūrų pajėgas). Kas turima omenyje, suprantama (Rusija jau ne kartą tikrino Lietuvos/NATO oro gynybos sistemą), bet nuostatą derėtų bent jau patikslinti, nurodant, kad pajėgumai bus stiprinami pagal galimybes ir/ar kartu su NATO partneriais.
Pagaliau šiek tiek įtartinai atrodo strategijos žodžiai, kad Lietuva „įgyvendins visuomenės informavimo politiką, apsaugančią nuo neigiamo informacijos, nukreiptos prieš valstybę ir jos piliečius, poveikio“. Kai bet kuri valstybė nori „apsaugoti“ savo pilietį nuo kažko (prisiminkime JAV „Patriot Act“), iš karto atsiranda pojūtis, kad toji apsauga gali virsti tam tikrais pilietinių laisvių apribojimais. Kad Rusijos propaganda yra aktyvi Lietuvos fronte, tuo niekas neabejoja. Tačiau tam reikia priešpriešinti savo atsaką, kurio esmė yra ne draudimai (duodantys tik priešingą rezultatą), o kokybiška konkurencija. Šis dalykas yra sudėtingesnis ir reikalauja didesnių investicijų, bet tik jis yra efektyvus, ir atitinkamas Nacionalinio saugumo strategijos nuostatas šioje srityje reikėtų formuluoti per tokią prizmę.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad naujasis pagrindinis šalies strateginis dokumentas nėra blogas, kaip gali pasirodyti iš pateiktų samprotavimų. Jame tikrai yra daug teisingų ir konceptualių dalykų, o taip, kad viskas visiems atrodytų idealu, nepadarysi. Pagaliau Lietuva dar neturi gilių nacionalinio saugumo strategijų rašymo tradicijų, bet pažanga šioje srityje yra akivaizdi. Tikėtina, kad ilgainiui jų formuluotės bus vis konkretesnės, kruopščiau apgalvotos ir ilgalaikės.
Vadim VOLOVOJ, Geopolitinių studijų centro ekspertas, politikos mokslų daktaras
