Visgi mažytę pieštuku tremtyje rašytą prezidento knygelę jie kelia į dienos šviesą. O dienoraštyje – autentiški Stulginskio liudijimai apie lagerio kasdienybę ir baisumus, netrukus tapę pretekstu buvusį politiką apkaltinti antisovietine veikla. Kviečiame užmesti akį į įdomų istorinį dokumentą.
Lietuvos KGB dokumentų fonduose – mini detektyvas. Genocido centras giriasi atradęs svarbų istorinį šaltinį – prezidento Aleksandro Stulginskio lageryje ranka rašytą dienoraštį. Visgi kitos įstaigos – Ypatingojo archyvo – specialistus toks pareiškimas gerokai nustebino.
Apie tūkstančio puslapių 18-os asmenų byla jau ant stalo. Esą – kas norėjo, tas seniai žinojo, kad čia slepiasi ir kuklios išvaizdos, bet neeilinės svarbos knygelė: „Saugomas iš pažiūros niekuo neišskirtinis dokumentas, paprasta užrašų knygelė, pažymėta nr.2, kuri turi paslaptį.“
Stulginskis savo dienas tremtyje pieštuku aprašinėjo 1941-ų metų rugpjūtį-spalį, kai buvo neseniai atvežtas į Krasnojarsko pataisos darbų lagerį. Pildė jis ir dar vieną knygelę, tačiau pirmoji dingo: „Raštas labai sunkiai įskaitomas. Ne tik dėl braižo, bet ir dėl praėjusių metų.“
Buvęs antrasis tarpukario Lietuvos vadovas, tuomet 56-erių Stulginskis į lagerį išvežtas per pirmąjį masinį lietuvių trėmimą. Iš aktyvios veiklos tuomet jis buvo jau gerą dešimtmetį pasitraukęs. Pagal profesiją agronomas Stulginskis turėjo per šimto hektarų ūkį Kretingos rajone, jį sovietai konfiskavo. Šitaip staiga pasiturintis išsilavinęs politikas lageryje tapo kone vergu, kasdienę realybę jis ir aprašė mažame savo bloknote.
„Žmonės ten badavo, maistas labai prastas. Ir konkrečiai tas maistas įvardijamas: riebalų nėra, silkės nėra, supuvusių agurkų ir česnakų sriuba, paskui – dvi dienos bado ir kad mano pilvui toks maistas yra nuodas“, – pasakoja KGB dokumentų skyriaus specialistė Edita Škirkaitė.
Visgi ilgai toks represijų aprašymas lageryje tęstis negalėjo.
„Vien apie nepriklausomą Lietuvą pasvarstymai, kad galbūt sovietų kariuomenė pralaimės, buvo vertinama kaip antisovietinė veikla“, – sakė E. Škirkaitė.
Radę knygelę sovietai netruko ją paversti tariamu įkalčiu. Tai matyti ir bylose: „Rašė nelegalų dienoraštį, kuriame kontrrevoliuciniais tikslais fiksavo duomenis apie lagerio gyvenimą.“
O tardymų metu rusų kalba užrašytas dienoraščio vertimas – daug įskaitomesnis nei originalas. Tad istorikai dažniausiai juo ir remiasi. O paties Stulginskio kalėjime laukė dar ilgi metai. 1942-aisiais jis ir dar keliolika žmonių suimti siūlant sušaudyti, tačiau byla įstrigo.
Nenuteistas kalėjime jis praleido daugiau kaip 10 metų. Išliko ir keletas tų laikų jo fotografijų, buvęs prezidentas pasikeitęs neatpažįstamai. Pasak istoriko Algimanto Kasparavičiaus, autentiška knygelė svarbi ne tik dėl joje užrašytų faktų.
„Jinai yra liudijimas, į ką valstybės buvusį vadovą, demokratą, labai plačių pažiūrų žmogų gali paversti sovietinė sistema“, – kalbėjo istorikas Algimantas Kasparavičius
Galiausiai, 1952-aisiais, Stulginskis nuteistas 25-eriems metams, tačiau paleistas po dvejų.
„Man atrodo, kad liudija, kad Stulginskis, patekęs į sovietinį gulagą, dar viliasi, kad čia galimas kažkoks teisingumas. Jis tą dienoraštį rašo tam, kad teisme turėtų medžiagos, kuo remtis. (…) Kaip ir dauguma lietuvių nevisiškai suvokė, kokia pragaro mašina Lietuvoje yra užkurta ir dar laukė teismo“, – sakė A. Kasparavičius.
Paleistas iš kalėjimo Stulginskis nuvyko į kitą lagerį pas žmoną, o 1956-aisiais abu grįžo Lietuvą. Pasak Kasparavičiaus, charakteriu visai kitoks, nei, pavyzdžiui, Smetona – santūrus ir viešumos nemėgęs Stulginskis – tarpukario Lietuvoje sugebėjo palikti ryškų įspaudą.
Jo prezidentavimo metu sustabdytas Želigovskio armijos veržimasis, priimta demokratinė Konstitucija, Kaune įsteigtas universitetas, ir dabar vadinamas Stulginskio vardu.
„Aš manau, kad Aleksandras Stulginskis yra viena kertinių pirmosios respublikos politinių figūrų. (…) Kuo jis pasižymi – jis tikrai išrinktas demokratiniu keliu – ir Seimo pirmininku, ir prezidentu. Tai nėra žmogus, kuris kovoja dėl posto“, – dėstė A. Kasparavičius.
Grįžęs iš tremties, Stulginskis gyveno Kaune, kur 1969-aisiais mirė. Jo dienoraščio knygelė suskaitmeninta, ją lankytojai gali apžiūrėti Vilniuje esančio Lietuvos ypatingojo archyvo skaitykloje.
