Naujų tyrimų duomenys stebina – teigiama, kad Lietuva patenka į aukščiausio perdegimo lygio šalių trejetuką kartu su Japonija ir Nyderlandais, nors Lietuvoje dar nėra perdegimo darbe epidemijos. Tokius rezultatus pateikė Vilniaus universiteto psichologai, kartu su kolegomis iš užsienio neseniai atlikę profesinio perdegimo tyrimą.
Plačiau apie tai papasakojusi VU Filosofijos fakulteto Organizacinės psichologijos tyrimų centro ir perdegimo tyrimo Lietuvoje vadovė atkreipė dėmesį, kad visose profesinėse grupėse randami universalūs perdegimo veiksniai, tačiau yra ir skirtingumų.
„Visada buvo galvojama, kad ten, kur yra darbas su žmonėmis, rizika yra didžiausia, bet nebūtinai. Mūsų tyrimas parodė, kad mažai kvalifikuoti ar nekvalifikuoti darbuotojai kai kuriais atvejais patiria didesnę perdegimo riziką. Taigi tai nėra aukštos kvalifikacijos žmonių rizika, kaip galėtume įsivaizduoti, turint omenyje, koks darbas tampa intensyvus, kiek vis daugiau reikia mokytis, panašu, kad taip nėra.
Viena vertus, turime universalius perdegimo veiksnius visose profesinėse grupėse, tai yra tarpasmeniniai konfliktai, kurie kyla su kolegomis ar žmonėmis darbe. Ar esi paprastas darbuotojas, ar aukščiausio lygio vadovas, tai yra tas veiksnys, kuris sekina ir veda į perdegimą. Bet yra dalykų, labiau būdingų vieniems ar kitiems. Pavyzdžiui, aukšto lygio vadovams rizikos veiksnys perdegimui yra darbo intensyvėjimas, kai reikia vis daugiau, greičiau, intensyviau, vis daugiau išmokti ir vis sunkiau pasakyti „ne“, nes atsilieki nuo visų naujovių.
Nekvalifikuotiems darbuotojams gi yra finansinė grėsmė, kai sunkiai sekasi sudurti gal su galu, yra baimė prarasti darbą, darbe daug netinkamo elgesio, psichologinis smurtas ir turime daug didesnę riziką perdegti“, – dėstė ji „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“.
Be to, nors tie, kurie nemoka pasakyti „ne“, turi šiek tiek padidintą riziką perdegimui, minimas tyrimas atskleidė, kad nėra jokio ryšio tarp to, kokias ribas brėžia žmogus ir kokią riziką patiria.
Kaip atskirti perdegimą?
J. Lazauskaitės-Zabielskės pastebėjimu, nors perdegimas kaip reiškinys egzistavo visada, dabar apie jį ne tik daugiau kalbama, bet ir ieškoma naujų tyrinėjimo prieigos būdų.
Vis tik nors panašius į perdegimą simptomus gali jausti daugelis, jį reikėtų atskirti nuo kitų būklių – nerimo, streso, pervargimo. Norint tą padaryti psichologė siūlė pirmiausia įsivertinti savo būseną.
„Galima užduoti sau klausimą, kiek jaučiuosi protiškai ir fiziškai pavargęs. Jei atsikeliame ryte ir mums trūksta jėgų pradėti naują darbo dieną, neturime energijos, vakare jaučiamės be galo pavargę (nors pavargti po darbo dienos yra normalu), tai jau būtų pirmieji požymiai.
Jei darbo savaitė eina į pabaigą, nieko tokio, kad jaučiamės pavargę. Bet jei ta būsena vėl lydės pirmadienį ir taip savaitė po savaitės, galima sakyti, kad tai yra pirmas įspėjimo ženklas.
Tiesiog nėra energijos rezervo, pavyzdžiui, jei imatės kažkokių veiklų darbo metu, jos iš karto išsekina. Kai klausiame žmonių, kaip jie jaučiasi, sako, kad ir kiek nori būti aktyvūs, nepavyksta, kiekvienas veiksmas atima energiją, kurios ir taip nėra. Tokia būsena turėtų tęstis maždaug 6 mėnesius.
Jei darbo savaitė eina į pabaigą, nieko tokio, kad jaučiamės pavargę. Bet jei ta būsena vėl lydės pirmadienį ir taip savaitė po savaitės, galima sakyti, kad tai yra pirmas įspėjimo ženklas“, – pastebėjo pašnekovė.
Pakinta tiek emocinė, tiek fizinė būsena
Ji atkreipė dėmesį, kad po to prisideda ir kiti požymiai – kai žmogaus protinė veikla yra apribojama, jis ima daryti klaidas:
„Jei neturi energijos, yra sunku mąstyti, imi daryti klaidas, darbas darosi vis sunkesnis, emocinė būklė prastėja, žmonės sako, kad perdėtai reaguoja, viskas erzina, net nepažįsta savęs. Kitaip sakant, pakinta tiek protinė, tiek emocinė būklė. Bet tai, kaip minėjau, turi tęstis ilgesnį laiką.
Po kelių mėnesių galima stebėti, kad žmonės nebegali daryti tų dalykų, kuriuos darydavo anksčiau, tai yra apriboja savo santykius su kitais žmonėmis, veiklas, neturi energijos draugams. Jei pusę metų jaučiame, kad pavargstame ir tie dalykai, kurie anksčiau padėdavo atsigauti, nebepadeda, negalime imtis tų veiklų, kurios teikia malonumą, mes jau artėjame perdegimo link“, – konstatavo J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Tačiau ji pabrėžė, kad tik pokalbis su specialistui gali nustatyti galutinę diagnozę: „Aišku, tiek Lietuvoje, tiek daugelyje Europos šalių tai nėra įvardijama kaip oficiali diagnozė. Tai yra darbo aplinkos sukelta būsena, bet šiandien nėra laikoma liga. Bet savo pasekmėmis sveikatai tai rimta būklė, žmogus dėl to turėtų imti nedarbingumą.“
Kenčia apie 14 proc. gyventojų
Pasak pašnekovės, skaičiuojama, kad perdegimo diagnozė Lietuvoje galėtų būti nustatyta apie 14 proc. gyventojų.
„Kitose šalyse skaičiai yra labai panašūs. Kalbant apie mūsų su kolegomis atliktą tyrimą, gal per skambiai sakome, kad patenkame į trejetuką tarp pirmaujančiųjų, bet kitos šalys nuo mūsų ne taip stipriai atsilieka. Mes kalbame apie 10–15 proc. žmonių visame pasaulyje, pirmiausia Europoje, kurie patiria stiprią perdegimo riziką, nes diagnozės kaip tokios neturime.
Perdegimą gali nustatyti ir šeimos gydytojas, bet pačiam žmogui tai nieko neduotų. Labai dažnai kalbant su specialistais paaiškėja, kad perdegimą jie mato, bet tiesiog diagnozuoja kitas būsenas, kurios garantuoja žmogui gydymą, aiškesnę, konkretesnę medicininę pagalbą.
Aišku, perdegimas susijęs ir su kitomis būklėmis – ilgainiui gali nulemti ir depresiją, yra susijęs su nerimo sutrikimu. Bet turime aiškiai atskirti, kurie simptomai atsirado dėl darbo ir yra perdegimo dalis, o kurie daugiau susiję su kitais faktoriais ir kitomis psichopatologijomis“, – dėstė J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Ji konstatavo, kad šiuo metu žmonės su šia būkle tvarkosi, kaip patys išmano – vieni išvis pasitraukia iš darbo rinkos tam tikram laikotarpiui, kiti mažinasi krūvį, dirba kartu su specialistais: „Be to, turime mažai oficialios statistikos, kiek žmonių susiduria su perdegimu, juolab jei jis „paslepiamas“ po kitomis diagnozėmis.“
Psichologė akcentavo, kad savo pasekmėmis sveikatai perdegimas turėtų būti laikomas rimta liga. Nors gali atrodyti, kad štai žmogus susitiks su draugais, savaitgalį išsimiegos, taip manyti klaidinga, mat „perdegęs“ žmogus to jau nebepajėgia.
„Dėl to nukenčia asmeninis gyvenimas, apie tokį žmogų negalime kalbėti kaip produktyvų, yra didžiulė klaidų tikimybė, (...) yra perdėtas emocinis reagavimas. (...) Tai jei kalbame apie klientų aptarnavimą, galime turėti daug įtemptų situacijų, kurios kyla aptarnaujant skirtingus klientus ne dėl to, kad problema, kurią sprendžia darbuotojas, yra sudėtinga ar klientas sunkus, bet dėl to, kad jo būsena tokia, kad ją vertina kaip tam tikrą grėsmę. Manau, čia galima skaičiuoti, kas ypač mėgstama JAV tyrimuose, jie skaičiuoja to nuostolius pinigais. Kai matome pinigus, tada kiek kitaip galvojama“, – pridūrė ji.
Kas sukelia perdegimą?
Paklausta, kokia yra kertinė perdegimo priežastis, pašnekovė pabrėžė, kad visų pirma reikia kalbėti apie tam tikru būdu arba netinkamai organizuojamą darbą.
„Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimą perdegimas yra būsena, kurią sukelia ilgalaikis buvimas streso sąlygomis darbe. Turime daugiau nei 30 metų trunkančius tyrimus, kurie vienareikšmiškai sako, kad ta priežastis yra dideli darbo reikalavimai ir maži ištekliai“, – sakė psichologė.
Pasak jos, kitaip sakant, kiekvienas darbas reikalauja daugybės dalykų – kad įtemptai ir sunkiai dirbtume, spėtume padaryti darbą laiku, galbūt mus stipriai spaudžia terminai.
„Yra protinė įtampa, reikalaujama, kad susikauptume, išlaikytume dėmesį ilgesnį laiką, priimtume sudėtingus sprendimus, taip pat lydi emocinė įtampa, kai susiduriame su sunkias žmonėmis – kolegomis ar klientais, situacijomis, kurios paliečia asmeniškai, gali būti biurokratinės kliūtys, sunkios fizinės sąlygos – priklausomai nuo darbo gali būti daug veiksnių.
Turi būti aukšti reikalavimai ir aukšti ištekliai, tai yra toks darbas, kuris nesekina. Jei tinkamai organizuojame ir sunkius darbus, suteikdami žmonėms išteklių, jie gali būti atliekami motyvuotai ir negadinant sveikatos.
Jei nuolatos patiriame tokius reikalavimus, jie mus sekina ir tai yra normalu – mes tam atiduodame fizinę, emocinę energiją. Bet ar toks darbas ilgainiui išsekins ir „perdegins“? Nebūtinai, jei turime išteklių – galimybę savarankiškai planuoti, organizuoti savo darbą, turime kolegų palaikymą, jei mūsų darbas sunkus (sunkūs klientai, pacientai niekur nedings), bet turiu galimybę mokytis ir spręsti situacijas profesionaliai, man jau yra lengviau.
Turi būti aukšti reikalavimai ir aukšti ištekliai, tai yra toks darbas, kuris nesekina. Jei tinkamai organizuojame ir sunkius darbus, suteikdami žmonėms išteklių, jie gali būti atliekami motyvuotai ir negadinant sveikatos“, – aiškino J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Nenori perdegti – mažiau dirbk?
Nors kas nors patartų saugantis perdegimo tiesiog mažiau dirbti, psichologė teigė, kad taip yra nebūtinai. „Atrodo paprasta, kad sumažinkime reikalavimus, darykime darbus paprasčiau ir bus geriau, bet jie irgi nemotyvuoja, o sekina. Nes tada žmogus sako – aš tiek daug galiu, bet neturiu, ką čia veikti, tai vėl ne geriausia būsena.
Lengvesni darbai kelia mažesnę riziką, aišku, galime sakyti, kas dirbs tuos sunkius, bet autonomija, galimybė augti, mokytis, tobulėti, turėti paramą, palaikymą yra tai, kas padeda daryti sunkius darbus“, – pabrėžė psichologė.
Paklausta, kaip patartų sumažinti perdegimo riziką, ji visų pirma akcentavo pačių organizacijų vaidmenį.
„Labai dažnai siūlome priemones, kurios skirtos žmogui ir kurios, pasak visų tyrėjų, daro du blogus dalykus. Jos yra mažai efektyvios – siūlymas pakvėpuoti, pavaikščioti po mišką, parelaksuoti veikia labai trumpą laiką. Tai kovoja su padariniais, bet ilgainiui neveikia ir tik užkrauna žmogui atsakomybę.
Nes jei žmogus pavargęs, tai gal kažkaip ne taip po mišką vaikščiojo, ne taip maitinosi. Bet priežastis juk yra darbe ir klausimas yra organizacijoms, kas jose vyksta, kad sukuriamos sąlygos perdegimui“, – pabrėžė J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
