„Mane iš kelių metrų atstumo sušaudė. Laimei, vilkėjau neperšaunamą liemenę, tai likau gyvas, tačiau kojos buvo sužeistos“ ,– pasakojo Aleksandras.
Kai šalyje kilo karas, Aleksandras nesuabejojo – paliko ją su aštuonių mėnesių vaiku Čerkasuose, o pats išvyko kariauti į Luhanską, nors iš tuometinių jo draugų niekas prie jo neprisijungė. Tačiau tie žmonės, sako vyras, nebėra jo draugai – draugai atsirado fronte.
„Ukrainos laisvė man svarbiau už mano gyvybę. Nusibodo man taip gyventi, noriu, kad mūsų vaikai gyventų normaliai – dėl to ir kovoju, dėl to ir rizikuoju“, – kalbėjo kovotojas už Ukrainos laisvę.
Lietuvoje – šokas
Atvykęs į Lietuvą gydymui ir reabilitacijai, Aleksandras negalėjo patikėti, kad jį čia taip šiltai ir draugiškai priims – priešingai, nei Ukrainos valdžia:
„Lietuviai – nuostabūs žmonės. Kai mes atvykome, buvome šoke – visi tokie draugiški, mums tik ačiū, ačiū, sako, palaiko. Ukrainoje taip su mumis nesielgia, tokių žodžių nesako. Ukrainos valdžia apskritai nuo mūsų nusisuko, negerbia, gydyti nenori, tik vaistų pripumpuoja, kad po to vaikštai apsvaigęs. Neverta net šnekėti“, – kalbėjo jis.
Ukrainos valdžia vyrui sukelia tik pyktį – nė vieno iš ten esančių Aleksandras nepasigailėtų:
„Kad karas baigtųsi, reikia iššaudyti visą Ukrainos valdžią, kad jie sienas pagaliau uždarytų. Bet mes kovosime toliau, eisime dar ir Krymo atkovoti“, – kalbėjo vyras.
Ukrainietis sakė, kad, kai grįš į Ukrainą, kol kas prie kovotojų neprisijungs, nes nemato tikslo – nori pirma pasižiūrėti, kaip įgyvendinami Minsko susitarimai.
Sapnuoja košmarus
Valerijus Korobicinas, 37-erių šviestuvų restauruotojas iš Čerkasų, kartu su Aleksandru mėnesį gydėsi Lietuvoje. Vyras pasakojo, jog prieš Maidano revoliuciją gyvenęs Italijoje, tačiau išgirdęs apie įvykius Ukrainoje, nuvyko į Maidaną, vėliau prisijungė prie kariuomenės.
„Mano draugė, kaip ir kiekviena turbūt, tikrai nenorėjo, kad eičiau kariauti, bet aš pasakiau, kad išvažiuoju į karą, ir kitą dieną išvažiavau. Po dviejų mėnesių kare susirgau, persišaldžiau – reikėjo operuotis, tad grįžau keliems mėnesiams namo, o paskui vėl nuvykau į frontą. Kai dabar grįšiu į Ukrainą, vėl eisiu į frontą“, – pasakoja Valerijus.
Vyras prisimena, kad baisu kare tikrai buvo, tačiau jis baimę išgyvendavo savaip – nurimdavo:
„ Aš per apšaudymus kaip tik ramus tampu. Apkasuose, kai atstoviu savo pamainą, aš užmiegu ir dar knarkiu, nors aplinkui šaudo ir bombarduoja. O baisiausia būdavo tada, kai prarandi artimus žmones. Aš dar dabar sapnuoju, kaip kariauju. Tai tikrai baisu“ ,– kalba Valerijus.
Kovodamas prieš separatistus Luhanske vyras buvo sužeistas, kai per apšaudymus šoko į apkasus, o ant jo užšoko kiti kariai.
„Mėnesį vaikščiojau, galvojau, kad nėra jokio kojos lūžio, bet pasirodo, kad buvo. Ukrainiečių daktarai laiku manęs neoperavo, aš irgi laiku nesikreipiau, tad tik po keturių mėnesių turėjau operaciją. Kelias kaip ir atsigavo, bet dar reikia labai daug treniruotis, kad galėčiau normaliai vaikščioti.
Man pikta, kad mūsų valdžia nieko dėl mūsų nedarė, o Lietuva mus priėmė daug geriau nei gimtoji šalis, lietuviai yra tikrai nuostabūs. Ukrainoje tuo tarpu mums reikėjo patiems mokėti už visą gydymą. Kaip tada galiu mylėti savo valstybę, kad iš mūsų didžiausių pinigų reikalauja? Kovojame jau ne dėl valdžios, o draugas už draugą, kad karas neplistų toliau“, – sakė Valerijus.
Svajoja pasipiršti
Jis sakė netikintis, kad Luhanskas ir Doneckas kada nors vėl bus Ukrainos.
„Norisi pastatyti tvorą aplink tas teritorijas, nebekovoti, palikti jas Rusijai. Beprasmiška kovoti, nes daug žmonių žus, o Rusija vis tiek neišeis iš Ukrainos. Visgi grįžęs kovosiu už tą teritoriją, kuri dar liko Ukrainai, kad daugiau nepaimtų.
Tikiuosi, kad viskas bus gerai, kad grįšiu namo ir savo draugei, su kuria draugauju jau šešerius metus, galėsiu pasipiršti“, – sakė Valerijus.
Lietuviai skolingi
Gynybos paramos fondo direktorius Vaidotas Malinionis pasakė, kad Lietuva tokiems žmonėms kaip Aleksandras ir Valerijus yra labai skolinga.
„Šie ukrainiečiai gina savo nepriklausomybę, bet jų nepriklausomybės išsaugojimas mums yra labai svarbus, nes tai susiję ir su mūsų nepriklausomybe, su mūsų saugumu. Mes esame jiems skolingi“, – sakė V. Malinionis.
Nors Ukrainoje – Donecke ir Luhanske – oficialiai yra paskelbtos paliaubos, karo veiksmai vis tiek vyksta, nors, reikia pažymėti, ne tokie aktyvūs kaip pernai.
