„Iš Trišalės tarybos visos diskusijos apie Darbo kodeksą buvo perkeltos į Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetą, kur buvo dirbama ir iš idealaus mokslinio varianto turėjo būti pasiūtas švarkas, kurį galėtumėte užsidėti ir keliauti į šventę“, – apie batalijas dėl Darbo kodekso portalui tv3.lt pasakojo Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis.
„Pusantrų metų dirbo Jūsų siuvėjas, draugai patarinėjo, matavo, kad tikrai atitiktų Jūsų specifiką. Ir staiga ateina tėtis, duoda baltą švarką ir sako: „Imk šitą, užsidėk, nes senelis nešiojo ir keliauk“. Štai, kur yra problema, tai yra baisiausia“, – tęsė darbo rinkos ekspertas, pridurdamas, jog tėtis šiuo atveju yra premjeras A. Butkevičius.
Kritikavo 0 valandų sutartis
B. Gruževskis pažymėjo pritariantis, kad Lietuvoje darbo santykiai turėjo būti liberalizuoti, tačiau galutinis Darbo kodekso variantas gali sukelti pavojingas pasekmes.
„Mes turime labiau liberalų dokumentą, kuris visiškai neatitinka mūsų lietuviškos tikrovės. Jis atitinka tą idealią viziją ir kurio pasekmės gali būti labai pavojingos.
Ankstesnis Darbo kodeksas numato daugiau saugiklių žmogui, kai jis negali aktyviai dalyvauti darbo rinkoje. Kada jis negali aktyviai dalyvauti darbo rinkoje? Pavyzdžiui, kai laikinai nėra užsakymo, kai serga arba turi būti atleistas iš darbo. Visa problema yra tame, iš ko aš gyvensiu, kai aš nedalyvausiu gamyboje.
Realiai šitas modelis, kuris dabar yra priimtas, 2-3 kartus padidina žmogaus atsakomybę už jo nedalyvavimą gamyboje. Pavyzdžiui, 0 darbo valandų sutartys. Tarkime, žurnalistas turėjo susiskambinti su pašnekovu, bet tai galėjo padaryti kažkokia administratorė, o žurnalistas į tai įsijungti galėjo tik tada, kai jau pradėjote pokalbį su pašnekovu. Visą tai, ką žurnalistas darė prieš skambutį, kai ruošėsi, nebūtų užskaityta ir tokiu būdu investicija į išsilavinimą bus mažiau vertinama“, – aiškino B. Gruževskis.
Lazda gali atsisukti kitu galu
Vadinamąsias 0 darbo valandų arba „tuščias“ darbo sutartis kritikavo ir portalo tv3.lt kalbintas banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Anot jo, tik dvi Europos Sąjungos šalys yra įteisinusios tokias darbo sutartis. Ekonomisto įsitikinimu, 0 valandų sutarčių pagrindų dirbantys žmonės iš esmės gali atsirasti tam tikroje pilkojoje zonoje.
„Kiek žinau, tik dvi šalys Europos Sąjungoje turi tokias sutartis – Olandija ir Didžioji Britanija. Tos šalys yra ultraliberalios, [...] dabar tiek Olandijoje, tiek ir Didžiojoje Britanijoje trūksta darbuotojų, ypač kvalifikuotų darbuotojų. Paprasčiausiai darbdavys bet kokiam darbuotojui, į kurį yra kažkiek investavęs, tikrai tokių sutarčių nesiūlys. Nemanau, kad užsienio investuotojai tokias sutartis naudos“, – aiškino Ž. Mauricas.
Pasak „Nordea“ ekonomisto, šios sutartys iš tikrųjų netgi gali padidinti šešėlinės veiklos mastus šalyje.
„Kas naudos tokias sutartis? Nebent vietinės įmonės, kurioms reikia projektinių, sezoninių darbų atlikimo. [...] Tokių sutarčių įteisinimas gali tapti niša vietinėms kapitalo įmonėms optimizuoti mokesčius. Galimai tai gali būti susiję ir su mėginimu piktnaudžiauti, tai gali būti saldainis, paskata, siekiant susimažinti bendrai mokestinę ir darbo užmokesčio naštą įmonėms. Kitaip tariant, duosime vokelyje pinigus, fiksuosime 0 valandų, o tada atsikalbinėsime, kad žmogus tik dabar esą pradėjo dirbti.
Tokius sugaudyti yra labai sunku, juo labiau, kad baudos yra juokingai mažos. Didžiąja dalimi apsimoka įdarbinti žmogų nelegaliai, nes bauda dažniausiai būna mažesnė negu kad gaunama nauda už neužmokėtus mokesčius. Aišku, čia darbuotojas kenčia“, – komentavo Ž. Mauricas.
Etikos klausimai ar darbuotojo varžymas?
Naujajame Darbo kodekse įteisinta galimybė darbdaviui drausti darbo santykių metu darbuotojui dirbti pas kitą darbdavį, nemokant kompensacijos.
B. Gruževskio teigimu, tokie susitarimai tarp darbuotojo ir darbdavio iš esmės riboja žmogaus teisę rinktis užsidirbti papildomai. Tiesa, pasak profesoriaus, ši nuostata saugo darbdavius.
„Realiai tai yra kėsinimasis į žmogaus laisvę, bet reikia žiūrėti. Formaliai tai apsaugos darbdavio interesus, kuomet darbuotojai dirba su kažkokios technologinės ir kitomis paslaptimis. Iš kitos pusės yra darbdavio investicija į darbuotoją. Jeigu aš Jus siunčiu į Oksfordą, tai aš norėčiau pasirašyti susitarimą dėl nekonkuravimo, kad mano investicijos į Jus nedingtų.
Bet, jeigu Jūs esate mokslininkas, medikas, statybininkas, tai, aišku, nekorektiška šito reikalauti. Ką daryti su tais statybininkais, kurie turi samdomą darbą ir dar privačiai kažką dirba pagal verslo liudijimą ar individualiai? Riboti? Neleisti papildomai dirbti? Taigi, ši nuostata negali būti totaliai taikoma. Tai turi būti siaura sritis, reikėtų komisijos, kad problemos kiltų ne po to, kai iškyla ginčas, o sudarant tokius įsipareigojimus“, – aiškino B. Gruževskis.
Panašiomis mintimis dalijosi ir „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Ž. Mauricas. Anot jo, nekonkuravimo susitarimai iš esmės neatitinka darbo liberalizavimo idėjos.
„Šita nuostata varžo darbuotojus, nes tai yra papildomi apribojimai ir, jeigu bendra darbo santykių lakstumo idėja yra rinką padaryti labiau mobilesnę, kad darbuotojai keistų darbus, bandytų kitus darbus, tai ši nuostata yra šiek tiek išsiskirianti iš bendro konteksto.
Nuostata, aišku, skirta apsaugoti darbdavius nuo nesąžiningų arba neva nesąžiningų darbuotojų veiksmų, kai ateina į darbovietę, susirenka visus kontaktus, perpranta verslo modelį ir išeina pas kitą darbdavį ar pradeda savo verslą.
Bet reikėtų čia balanso, galbūt darbo apmokėjimo sistemoje čia yra spragų. Tai, kita vertus, yra labiau etikos klausimai“, – svarstė ekonomistas.
Svarbiausia – nebijoti netekti darbo
Ž. Mauricas, kalbėdamas apie sutrumpėjusius įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminus, pažymėjo, jog šiuo atveju naujame Darbo kodekse stokojama darbuotojų saugumo principo.
„Tai yra suteikimas daugiau lankstumo darbdaviams tam, kad jie nebijotų priimti naujų darbuotojų, nes juos atleisti tampa žymiai paprasčiau, jog nebūtų taip, kaip Prancūzijoje, kur investuotojai juokiasi, kad pasamdę darbuotojai darbdaviai, su juo vos ne susituokia. [...]
Ydinga sistema, kai yra reikalavimai įmonėms mokėti dideles išeitines ir kai yra ilgi įspėjamieji terminai, nes išeitinės kompensacijos, nedarbo draudimas yra valstybės funkcijos. Jeigu padarai tokią sistemą, kad darbdavys moka, tai kam tada „Sodra“ reikalinga? Panaikinkime tada „Sodrą“.
Darbdaviui reikia lankstumo ir išeitinės kompensacijos turi atitikti frančizės principą, kad nebūtų paskatų dažnai tuos darbuotojus keisti. 1-2 mėnesius darbdavys turi sumokėti tą išeitinę, bet visą likusią išeitinę – geriausia pusę metų, nes tiek jiems užtrunka laiko persikvalifikuoti, susirasti naują darbą – turi mokėti kažkoks draudimas, ar valstybinis, ar valstybės prižiūrimas. Tai yra ideali sistema. Taigi, iš principo yra gerai, kad trumpinami įspėjimo apie atleidimą terminai, bet būtinai turi būti didinamas draudimas iš „Sodros“, – aiškino ekonomistas.
„Turi būti sukurta sistema, kad žmonės nebijotų praprasti darbą. [...] Už žmogų, praradusį darbą, valstybė turi prisiimti didesnę atsakomybę. Tai jau yra įstatyme, padidintos išeitinės, bet tai turi būti labai aiškiai komunikuojama, kad žmogus nebijotų prarasti darbą“, – pridūrė pašnekovas.
Apie atleidžiamų iš darbo darbuotojų saugumo trūkumą užsiminė ir Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas B. Gruževskis. Anot jo, įteisinus paprastesnę žmonių atleidimo iš darbo sistemą, mažiau atsakomybės dėl atleistųjų tenka darbdaviams.
„Blogai yra tai, kad sumažėja darbdavio atsakomybė: jam žmogaus nereikia ir jis tą žmogų atleidžia, tarkime, per tris dienas. Tokiu būdu žmogus praranda pajamas iš karto ir jis nespėja kompensuoti tai, nespėja prisitaikyti, nes nėra taip lengva iš karto susirasti kitą darbą. Faktiškai yra kėsinamasi į žmogaus gyvenimo lygį. Gerai, jei Jūs turėjote 10-15 metų darbo patirtį ir turėjote progą susitaupyti, bet ne visi taip moka, ne visiems pavyksta.
Iš kitos pusės, reikia suprasti, kodėl tai yra siūloma. Jeigu yra maža įmonė, baigėsi užsakymai ir tada yra sunku įmonei išlaikyti tą žmogų. Laikyti žmogų, kai įmonė neturi pajamų, tai tada tikrai žlugdome verslą. Žmonių laikymas tampa papildoma našta, jei jų pajamų šaltinis faktiškai jau baigėsi.
Dabar daroma taip, kad apie įmonių stabilumą turi galvoti valstybė. Gaunasi taip, kad aš atleidžiu žmogų, jis yra nedirbantis, kreipiasi į Darbo biržą, gauna išmoką, o jei negauna, tai kreipiasi socialinės paramos. O iš kur mokama socialinė parama? Tada reikia ženkliai padidinti socialinio draudimo įmokas darbdaviams“, – svarstė profesorius.
Sparčiau krausis lagaminus?
B. Gruževskis tikino, kad mažėjant darbdavių atsakomybei dėl savo darbuotojų, žmonėmis turėtų labiau rūpintis valstybė, tačiau to darbo rinkos specialistas naujajame Darbo kodekse neįžvelgia.
„Mažesnė darbdavio ir valstybės atsakomybė stumia žmogų į mažesnį vartojimą, į žemesnį gyvenimo lygį. [...] Jeigu dabar apie 70 procentų žmonių išvyksta į užsienį dėl žemų atlyginimų, dėl žemo gyvenimo lygio, tai tokiu būdu parodoma, kad suinteresuotumas likti Lietuvos darbo rinkoje dar labiau sumažės ir aišku tai labiau paskatins norą išvykti ir savo pajamas formuoti už Lietuvos ribų. Čia yra tas pavojus, dėl ko žmonės yra nepatenkinti“, – perspėjo pašnekovas.
„Jeigu nėra aktyvaus darbo užmokesčio augimo, jeigu nėra investicijų, skatinančių naujų darbo vietų atsiradimą, tai aišku, kad darbuotojo padėtis labai susilpnėja. Jeigu žmogus praranda darbą Ukmergėje, o kiti darbai yra Klaipėdoje ir Vilniuje, tai žmogui net per mėnesį prisitaikyti yra labai sunku.
Jeigu mes nepagalvojame apie žmogų, tai žmogus pagalbos apie save. Mes jį rečiau matysime Lietuvoje. Jeigu jis neturi jėgų emigruoti, tai didės socialinė destrukcija, pasyvumas“, – pridūrė profesorius.
