Psichologas pastebi, kad paauglystė yra vienas sunkiausių raidos etapų žmogaus gyvenime, kai ieškoma nauja tapatybė. Jo teigimu, tokiu metu emocinės reakcijos – antipatija, pyktis, simpatija, meilė ar kiti jausmai yra jaučiami itin stipriai.
Specialisto įžvalgos: kodėl įvykiai kartojasi?
Psichologo E. Šidlausko teigimu, pastarieji pasikartojantys paauglių dingimų ir mirčių atvejai kol kas nėra pastebimi kaip grėsmė ir atsirandanti baisi tendencija, tačiau tikimybė, kad taip gali įvykti – jau yra.
„Tokie kultūriniai reiškiniai jau nėra naujas dalykas – Japonijoje yra savižudžių giraitė, Amerikoje tiltas, nuo kurio taip pat įvykdomos savižudybės“, – sako jis.
Anot psichologo, tokie atvejai parodo, kad žmonės imasi elgesio šablonų iš aplinkos ir nesąmoningai ar pusiau sąmoningai juos vykdo. Per pasakas, kino filmus, medijų transliuojamas įvairias žinutes yra sukuriamas vaizdinių ir elgesio lobynas, kuriuo žmogus, įvykus kritinei situacijai, gali pasinaudoti.
Psichologas pastebi, kad tokiems pasikartojantiems įvykiams įtakos turi ir didelis visuomenės dėmesys bei informacija aplinkoje apie tragiškus įvykius.
„Yra pastebėta bendra tendencija, kad jeigu yra daug kalbama apie savižudybes, tai gali paveikti žmones ir suveikti kaip trigeris, ypatingai tiems žmonėms, kurie yra ties riba, nestabilūs, jiems tarsi pasiūloma elgesio schema.
Gerai žinoma, kad savižudybės rizika visada išauga šeimoje, kur jau yra buvę savižudybės atvejų – pasąmonėje tarsi implantuojamas elgesio būdas, kad tai yra viena iš opcijų, kaip galima pasielgti“, – sako psichologas.
Pasak E. Šidlausko, savižudžiams būdingas tunelinis mąstymas ir susiaurėjęs sąmoningumas, kai viskas atrodo tik juoda arba balta, gerai arba blogai.
„Viskas yra labai sutirštinama, dramatizuotai matomas pasaulis. Tai schema ir elgesio opcija, kai matomi tik du variantai – arba prastas, niekam tikęs gyvenimas, arba pasitraukimas iš gyvenimo. Tada žmogus gali pasirinkti, kaip jam tuo metu atrodo, lengvesnį kelią, kas, žinoma, yra iliuzija“, – pasakoja psichologas.
Prisideda ir sudėtinga švietimo sistema
Specialistas teigia, kad didelę dalį vaikų išgyvenimų lemia ir sunkumai mokykloje – tyrimai atskleidžia, kad net 50 proc. vaiko savivertės ir įsitikinimo, kiek jis vertingas, sudaro pažymiai.
„Jeigu vaikas mokosi dvejetais, trejetais arba neišlaiko egzamino, tai jaučiasi niekam tikęs. Mokytojai galėtų būti atlaidesni, tėvai nereikalauti aukštų pasiekimų, o akcentuotų žmogišką ryšį, buvimą kartu, pasitikėjimą vienas kitu ir pagarbą“, – teigia E. Šidlauskas.
Ne visada problema yra tame, kad vaikas ar paauglys yra išdykęs ir nesuvaldomas. Psichologo teigimu, dar didesnių problemų turi labai tylūs, paklusnūs, niekur neužkliūvantys, bet savyje kaupiantys kančią, kuri vieną dieną sprogsta.
„Yra du skirtingi reagavimo būdai į kančią – vieni pyktį ar liūdesį išreiškia per aktyvų žalojimą: kitų žmonių, daiktų, tvarkos arba maištaudami. Kiti tai laiko savyje, o susirinkus kritinei masei emocinio bagažo, padaro kažkokį neadekvatų, drastišką sprendimą“, – pasakoja ekspertas.
Visuomenės stereotipai, palaužiantys žmones
E. Šidlausko teigimu, labai dažnai iš pažiūros pozityvūs, teigiami ir paklusnūs žmonės, kur niekas nė nepasakytų, kad kažką išgyvena, viduje kažką slepia.
Anot psichologo, egzistuoja socialinė norma, kad yra privalu būti geros nuotaikos, pozityviu, šypsotis, nes tada žmogus yra patogus, malonus ir yra lengva šalia jo būti.
„Pozityvumas tapo etiketu, tačiau turi nuodingo poveikio, nes viduje už tos kaukės kaupiasi niūrūs debesys ir jų neišeina išvaikyti, nes ta problema yra slepiama“, – teigia psichologas.
Taip pat psichologas pabrėžia ir visuomenės stereotipus, kuriuos išgyvena vyrai.
„Vyrauja idėjos, kad vyrai niekada neverkia, viską ištveria, kad vyriškumo požymis kentėti ir tylėti, turi įrodyti, kad yra kietas ir atsparus.
Tas ir sulaužo, nes stiprybė yra ne užsidaryme, o gebėjime ieškoti pagalbos ir surasti tinkamus išteklius tai problemai spręsti, o tylint tai padaryti labai sunku“, – pabrėžia Šidlauskas.
Psichologo patarimai: kaip galime padėti?
Pirmas žingsnis, pasak psichologo, ką gali padaryti medijos, artimieji ir aplinkiniai – bandyti transliuoti platesnę variantų galimybę.
„Jeigu nesiseka mokslai – galima keisti mokyklą ar mokymosi formą. Jeigu nepavyko meilėje – tai tik gyvenimo pradžia, gali būti ir kita mergina ar vaikinas, su kuriuo pavyks, arba ta patirtis kažko išmokė. Jeigu atstumia draugai ar yra patyčios – galbūt tai yra tų žmonių bėda, kad jie yra agresyvūs ir netikę“, – pataria specialistas.
Anot jo, reikia žmonėms padėti pamatyti šviesą ir jų problemų sprendimo variantus, kad jų yra daug, o ne tik du – gyventi arba mirti.
Psichologo teigimu, Lietuvoje yra labai didelė patyčių kultūra, kuri prasideda nuo mažų dienų, taip pat įsišaknijusi nepagarba vienas kitam, vartotojiškas ir egoistiškas požiūris, nėra žmogiško, šilto ir pagarbaus santykio.
„Man kažkada mokytojas sakydavo, kad mandagumas nieko nekainuoja, bet daug perka. Ką kiekvienas gali padaryti – mokytis sąmoningai pažiūrėti į savo gyvenimą, gerbti aplinkinius, mažiau susireikšminti ir pagalvoti, kad visi esame trapūs ir pažeidžiami, dėl to geriau parodyti tą gerą valią ir šilumą. Pažvelgti į viską su dėkingumu, visi čia esame laikini“, – pataria jis.
Psichologas primena apie socialinę reklamą „Išdrįsk kalbėti“, skatinančią visada pakalbinti žmogų, kuris paskutiniu metu yra papilkėjęs ir patamsėjęs, be nuotaikos, nutilęs ir nurimęs, tarsi jo nėra.
„Jeigu kažkas tokio pasikeitė per kelias savaites ar mėnesį, tai yra ženklas, kad tam žmogui yra kažkas negerai, ir tai yra aplinkinių atsakomybė užklausti ir parodyti tą rūpestį, ir dažnai to užtenka.
Būna vienas klausimas „Kaip tau sekasi?“ ir žmogus netikėtai pravirksta, atsiranda milžiniška lavina ašarų, emocijų ir kančios, kad niekas ir nepagalvotų. Tačiau galbūt niekas nėra jo to paklausęs, o vienas toks klausimas gali išlaisvinti žmogų, ir to užtenka“, – sako specialistas.
