Seimas nieko neskelbė
Kas yra propagandiniai karai dabar jau žino turbūt visi, kas domisi. Daugeliui ši sąvoka asocijuojasi su Rusija, na dar su Ukraina ir NATO. Tačiau pasirodo, kad į kai kuriuos tokius karus Lietuva įveliama ir per kitas draugiškas šalis.
Politinė yla iš propagandos maišelio šįkart išlindo beveik atsitiktinai. Užsigalvojęs kėblinau sostinės Gedimino prospektu ir prie pat Azerbaidžano ambasados beveik atsitrenkiau į kolegą, kuris pajuokavo, kad tikriausiai „einu pas saviškius“. Taip jau yra, kad nemažai domiuosi reikalais Kaukaze,Turkijoje ir apskritai - „toje pusėje“.
Būtent todėl kolega lyg juokais pasiūlė pasidomėt atidžiau „Nebent nenori matyt,ką išsigalvoja „taviškiai“. Jie ir mūsų Seimą slapta sušaukia – taip, kad niekas Lietuvoje nežino,“ - dar kartą truktelėjo per dantį jis. Pripažinsiu, kad Azerbaidžano ginčuose su amžina Rusijos sąjungininke Armėnija man visai nesinori palaikyti pastarosios. Nekalbant jau apie tai, kad visiškai neimponuoja „istoriniai“ kliedesiai apie „pirmuosius krikščionis“ir fantazijos apie „Didžiąją Armėniją“. Ir visgi, žinia apie mūsų parlamento „slaptą veiklą“ - suintrigavo.
2015 vasarį Lietuvos Seimas atostogavo. Kaip ir bet kurių kitų metų vasarį. Tai žino visi, kas nors kiek atidžiau domisi Lietuvos politiniu gyvenimu. Neeilinė sesija nevyko, tad iškart kilo noras pasidomėti – klaida tai ar kažkokiais sumetimais sąmoningai paskleista melaginga žinia.
Deja, perskaičius 2015 metų vasario 24 dieną agentūros AZERTADŽ išplatintą informaciją, kurią paskui tvarkingai ištransliavo ir atkartojo daugelis kitų Azerbaidžano informaciniai resursai ir palyginus su pateikiama nuoroda į lietuvišką originalą Seimo tinklalapyje, atsitiktinės klaidos galimybė atrodo labai jau fantastiškai.
Atidarius minėtą nuorodą pasirodo visai ne Seimo kreipimąsis, o vieno parlamentaro Juro Poželos 2015 metų vasario pranešimas: „Reiškiame užuojautą Azerbaidžano Respublikai dėl Chodžaly tragedijos“. Iš tiesų vasario 26 dieną sukako 23 metai nuo tos dienos, kai Armėnijos ginkluotos formuotės surengė žudynes šiame Azerbaidžano mieste. Armėnai turi kitokią versiją, bet čia ne visai kita tema. Grįžkime prie to,ką Azerbaidžano propaganda padarė iš parlamentaro užuojautos.
Maža to, kad rusiškoje versijoje pats J. Požela net neminimas, vertime aiškiai iškraipomas pranešimo turinys. Antraštė skelbia, kad kreipimąsi, kuris neaišku kam adresuojamas, priėmė visas Seimas, o tekste, kad jį neva pasirašė 51 Seimo narys. Tekstus palyginimui pridedu, todėl iš eilės nepasakosiu. Tik atkreipiu dėmesį, kad „nusikaltimas prieš žmoniją“ minimas J. Poželos teksto originale, verčiant į rusų kalbą, mutavo į „genocidą“, o pasakojant kas neva pasirašė išsigalvotą „Seimo kreipimąsi“ Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, kad būtų „stipriau“, Azerbaidžano žiniasklaida paskelbė valdančiąja partija. Dar įdomiau tai, kad originale pabrėžiama,jog Chodžaly siautėjo „jungtinės Rusijos ir Armėnijos karinės pajėgos“, o „vertimas“ paliko „Armėnijos ginkluotas formuotes“.
Per ambasadoriaus rankas
Lietuvos socialdemokratų partijai priklausantis J. Požela, žinoma, patvirtino tai, ką ir taip žinojau – Seimas neposėdžiavo ir jokio kreipimosi nepriėmė.
„Man sunku ir pakomentuoti. Aš galiu atsakyti tik už save, o vertimo tikrai aš nedariau. Per Vilniaus rotušėje vykusį Chodžaly tragedijos minėjimą aš perskaičiau šį pranešimą ir įteikiau jį asmeniškai Azerbaidžano ambasadoriui. Kas ten buvo daroma toliau – nežinau. Man tikrai sunku ką nors daugiau pakomentuoti,“- stebėjosi J. Požela, kuris pridėjo,jog ambasadoriui įteikė lietuvišką tekstą.
Ambasadoje atsiliepusi maloni moteriškė, vardu Anna, išklausė mano klausimą, pasitarė su kažkuo tris minutes ir paaiškino, kad niekas dabar nieko negali pakomentuoti, mat niekas dar negrįžo į darbą po azerų tautinės religinės šventės - Novruzo. Turint omenyje, kad kalbėjomės balandžio 3 dieną, o Azerbaidžane jau kovo 29-oji buvo darbo diena, keista. Na bet tebūnie – neuždrausi juk žmonėms ilsėtis. Gauti paties ambasadoriaus mobilųjį sunku nebuvo, bet jis išjungtas, tad galbūt tikrai žmogus dar atostogauja.
Nepatinka žmogaus teisės
Kaip žinia, Lietuva, Europos Sąjungos pavedimu, vykdo Azerbaidžano sueuropietinimo programą. Ten važinėja,skato paskaitas ir maloniai leidžia laiką nemažai įvairių pakraipų Lietuvos politikų, žurnalistų ir šiaip įdomių „integratorių“. Tai bus atskira tema, o kol kas atrodo, kad pasiekta šiame fronte labai nedaug.
Susiradau, antai, pranešimą dėl Kalnų Karabacho konflikto, kurį dar 2013 metų kovo 20 dieną paskelbė Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas, akademikas Benediktas Juodka. (nuoroda) Patikrinau – vertimas Azerbaidžano viešojoje erdvėje irgi pateiktas. Na ir žinoma, modifikuotas - pritaikytas Azerbaidžano politinio establišmento poreikiams.
Lietuvos Užsienio reikalų komiteto pirmininko pareiškime aiškiai vardijami principai, kuriais derėtų remtis sprendžiant Kalnų Karabacho ir kitus užšaldytus konfliktus pietų Kaukaze. Be kita ko ten minima tokia „smulkmena“, kaip pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Į Azerbaidžano žiniasklaidą patekusioje versijoje jos dingo be pėdsako.
B. Juodka sutinka, kad tokia situacija yra skandalinga. „Aš esu pasakęs, tiek pasakiau, ką mes nuolat viešai kartojame – išvardijome tuos principus, kuriuos įvardijame visada. Nei kiek neabejoju, kad čia pačių azerbaidžaniečių dalykai. <...> Tai, aišku skandalinga, bet tai, matyt, jų „vidaus vartojimui“,- svarstė akademikas.
Karabacho, Chodžaly ir kitos temos, keliančios įtampas Azerbaidžano ir Armėnijos santykiuose, jau yra pasėjusios skandalų ir ginčų Lietuvos politikų tarpe. Antai Seimo užsienio reikalų komitetas yra pasisakęs, kad tarpparlamentinių ryšių grupės gali būti kuriamos tik su šalių, su kuriomis užmegzti diplomatiniai santykiai atstovais. Tačiau ryšių su vadinamąja Kalnų Karabacho respublika grupė niekur nedingo, o jos nariai, kaip žinia, ramiai sau važinėja į šią teritoriją ir net apdovanojami medaliais. Jau nekalbant apie skandalingą gerokai apsikvailiunusių mūsų diplomatų pokalbį, kuris buvo paviešintas ir užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus įvertintas, kaip provokacija.
Versijos ir pasekmės
Manau, kad pati AZERTADŽ agentūra nei B. Juodokos, nei J. Poželos pranešimų iš lietuvių į azerų ir rusų kalbas nevertė, o vertimą gavo iš Vilniaus - per tą pačią atsipūtusią ambasadą, bet tai jų technologijų reikalas. Vienas iš įdomesnių klausimų – kam viso to reikia? Jei būčiau azerbaidžanietis, man atrodytų juokinga manyti, kad tokia akiplėšiškai iškraipytos informacijos sklaida, labai jau pasitarnaus šalies nacionaliniams interesams ir suduos smūgį jų priešams. Sutinkant su akademiku B. Juodka, dėl šios nesąmonės paskirties „vidaus vartojimui“, tenka pastebėti, kad ir „vidaus vartotojas“, jei tai Azerbaidžano visuomenė, yra stipriai mulkinamas. O tai pastebėję šios šalies nedraugai turėtų gerą progą pasityčioti.
Dar kartą prisimenant mūsų diplomatų skandalą, dėl kurio pareigų neteko diplomatas Romualdas Juška, įdomu aiškiai piktybinį, tyčinį ir nuoseklų Lietuvos politikų pasisakymų iškraipymą ir net melagystes Seimo vardu vertina užsienio reikalų ministras L. Linkevičius? Juk tai daro ne kas kitas,o valstybinė kitos šalies naujienų agentūra arba šios šalies ambasada, galbūt tiesiog norėdama savo valdžiai Baku nupiešti puikių savo pasiekimų paveikslėlį. Šiandien į šią ir kitas skandalingos istorijos versijas nesigilinsiu, o tiesiog pastebėsiu, kad Lietuvos institucijų autoritetu tiesiog naudojamasi informaciniuose karuose, kuriuos, kaip matome, pakankamai šiurkščiai kariauja ne tik Rusija.
Pridursiu tik tiek, kad esama ir požymių, rodančių, kad projektas atvesti Azerbaidžaną į Europą išvirsta bjauria situacija, kai dalis mūsų politinio elito tiesiog patyliukais korumpuojama. Bet apie tai kurį kitą kartą.
P.S. Prisegami visų minimų tekstų originalai ir vertimai su pateikiamomis elektroninėmis nuorodomis.
