Tačiau 25-erių Augustinos Mišeikaitės istoriją galima drąsiai priskirti prie sėkmės pavyzdžių. Nors jos kelionė buvo kupina sudėtingų iššūkių ir rizikos, bet iš tolimosios Argentinos merginai vis dėlto pavyko pasiekti Lietuvą.
Šiandien pagal privalomą tvarką save izoliavusi mergina pasidalijo įspūdžiais apie dėl koronaviruso susiklosčiusią situaciją Argentinos sostinėje bei papasakojo apie nuotykius, kurių neišvengė grįždama namo.
Reakcijos Argentinoje
Į Pietų Ameriką Augustina išvyko dar šių metų sausio antroje pusėje. Žemyną ji pasiekė sausio 22 d., kai koronaviruso grėsmės pasaulyje dar nebuvo labai sureikšminamos. Pirmąjį mėnesį lietuvė keliavo po Čilę, Boliviją, Peru, o tada sugrįžo į Buenos Aires.
Ten Augustina pradėjo praktiką, kur gimtosios kalbos mokė Argentinos lietuvius. Pagal planą sugrįžti į Lietuvą Augustina ketino gegužės viduryje, bet išplitęs koronavirusas pakoregavo merginos planus:
„Griežtas karantinas Argentinoje prasidėjo kovo 20 d. Nuo tos dienos buvo galima išeiti į lauką tik norint apsipirkti parduotuvėje arba vaistinėje. Negalėjai vaikščioti po gatves be rimtos priežasties. Pažeidus tokį reikalavimą grėsė suėmimas nuo 15 parų iki 2 metų. Tiesa, apsauginės kaukės privalomos tapo tik nuo balandžio 15 d.
Gyvenau viename saugiausių Buenos Airių rajonų, kur policijos pareigūną buvo galima sutikti kone ties kiekvienu kampu. Man buvo pasakyta, kad privalau nešiotis pasą bei būti pasiruošus atsakyti į klausimus, kur keliauju, ką čia veikiu. Žmonėms buvo leidžiama vykti darbą, bet turėdavai tai pagrįsti.“
Augustina pasakoja, kad parduotuvėse didesnio prekių trūkumo ji nepastebėjo: „Karantinas prasidėjo kovo 20 d. Tai kelios dienos prieš tai žmonės apsipirko, kiek įmanoma daugiau. Tuo metu jautėsi šioks toks ažiotažas, bet greitai viskas nurimo. Teko matyti aptuštėjusias prekių lentynas, bet greitai viskas grįžo į normalias vėžes.
Tiesa, įsigyti apsauginę kaukę ar dezinfekcinio skysčio nebuvo taip paprasta. Tam tikru metu tai net atrodė neįmanoma. Bet man pasisekė, nes užtaikiau į tolimesnę vaistinę, kurioje kaip tik buvo atvežtos tos prekės.“
Nors skrydis į Lietuvą buvo numatytas gegužės viduryje, bet pasaulyje augantis nerimas privertė Augustiną svarstyti ir kitus variantus:
„Iš pradžių karantinas Argentinoje turėjo galioti iki kovo 31 d., tada tą datą perkėlė iki balandžio 13 d., vėliau iki balandžio 26 d. Iš pradžių galvojau, kad pralauksiu ir viskas susitvarkys. Naiviai tikėjausi, kad neturėsiu problemų su skrydžiais gegužės mėnesį.
Vis dėlto, streso daugėjo, tariausi su šeima. Pradėjome ieškoti repatriacijos skrydžio. Prašiau Ispanijos ambasados (kuri atsakinga už Argentiną) informuoti mane, jei atsirastų galimybė sugrįžti į Lietuvą. Toliau gyvenau savo gyvenimą.
Buvo skrydis iki Ispanijos, bet po to galėjo kilti problemų norint išvykti iš tos šalies. Tada išgirdau, kad iš Vokietijos keltu galima grįžti į Lietuvą. Balandžio 17 d. prabudau apie 12 val., patikrinau elektroninį paštą, kuriame buvo laiškas, jog šiandien vykdomas skrydis iš Buenos Airių į Frankfurtą.
Teko priimti greitą sprendimą. Turėjau apie pora valandų susiruošti kelionei. Įsigyti bilietą buvo galima tik oro uoste. Taip susiklostė, kad apie 13 val. dar svarstau – vykti ar nevykti, o 14 val. jau atvažiuoja taksi į oro uostą.“
Oro uostai – vaiduokliai
Šiandien jau būdama Lietuvoje Augustina prisimena tas streso kupinas akimirkas Buenos Airėse: „Turėjau labai mažai laiko, rankos drebėjo. Sesuo labai padėjo, ragino pabandyti. Dar Užsienio reikalų ministerija patvirtino, kad Vokietijoje problemų taip pat nekils. Palikau sesei spręsti su Europa susijusius reikalus, o pačiai teko suktis iš kitos situacijos.
Argentinoje daug kur galima susimokėti tik jų vietine valiuta pesais. Surasti taksi, kad galėtum sumokėti kortele ar per programėlę buvo praktiškai neįmanoma. Turėjau tik eurų. Man labai pasisekė, kad viena Lietuvių bendruomenės narė Dalia pagelbėjo ir iškvietė tokį taksi.
Tiesa, važiuojant į oro uostą mane perspėjo, kad kelyje gali sustabdyti ir prašyti dokumentų, įrodančių, kad išskrendu. Bilieto neturėjau, tačiau niekas nesustabdė. Oro uoste buvo liūdnas vaizdas: niekas nedirbo, žmonių buvo nedaug. Atsistojau į eilę ir net stovint joje buvo neaišku – išskrisiu ar ne? Po dviejų valandų pavyko įsigyti tranzitinį bilietą. Tada dar išsiaiškinau, kad turėdama Vokietijos ambasados atsiųstą dokumentą galiu iš Frankfurto į Kylį traukiniu važiuoti nemokamai. Tai padėjo sutaupyti apie 111 eurų, kas labai nudžiugino.“
Anot Augustinos, oro uoste Buenos Airėse ją nemaloniai nustebino tai, kad ne visi darbuotojai buvo su kaukėmis:
„Kai praėjau patikrą, pasų kontrolę, manęs paklausė, ar turiu maisto, nes lėktuve teigė, kad neduos valgyti. Vis dėlto, „Lufthansa“ lėktuve ant sėdynių buvo sudėtos priešpiečių dėžutės. Kiekvienam žmogui duota po 1,5 litro vandens.
Į lėktuvą žmonės lipo su kaukėmis. Tiesa, pakilus tik keletas žmonių liko su jomis. Net stiuardesės buvo be kaukių ir pirštinių. O kai bendraudavo su keleiviais, jos pasilenkdavo į žmonių pusę.“
Mergina taip pat pataria visiems, kurie dar tik keliaus, pasirūpinti bent minimaliomis maisto atsargomis, nes pavalgyti kelionės metu bet kur tikrai negalėsite: „Pavyzdžiui, Buenos Airėse, oro uoste pasisekė, kad pavyko surasti maistą parduodantį aparatą, nes visa kita buvo uždaryta.“
Nakvynė oro uoste
Po 13,5 val. Augustina pasiekė Frankfurtą. Balandžio 18 d. (14.30 val. vietos laiku – aut. past.). Keleiviai turėjo palaukti, kol bus iškrautas bagažas. Tada nedidelėmis grupelėmis jie galėjo palikti lėktuvą.
„Keltas iš Kylio plaukė tik balandžio 19 d. vakarą, bet jau turėjau sutarusi vietą dėl nakvynės Frankfurte. Prie pasų kontrolės manęs paklausė, kur keliausiu. Pasakiau, kad rytoj keltu plauksiu į Lietuvą. Paaiškėjo, kad tą dieną manęs neįleis į šalį. Niekam nebuvo įdomu, kad turiu, kur nakvoti.
Tiesiog pasakė, kad tą dieną negaliu palikti oro uosto. Klausiau, o gal galėčiau bent lagaminą pasiimti, tačiau ir jo tą dieną neatgavau. Naktis oro uosto teritorijoje esančiame viešbutyje kainavo apie 200 eurų. Nusprendžiau, kad pabandysiu nusnausti ant suoliukų. Užmigti nesisekė, prisnūdau gal tik valandai.
Ryte vėl ėjau per pasų kontrolę. Turėjau papasakoti, kaip tiksliai keliausiu. Galiausia, su vienos oro uosto darbuotojos pagalba pavyko atsiimti lagaminą. Balandžio 19 d. apie 7 val. traukiniu pajudėjau iš oro uosto. Kelionėje sutikau daug gerų žmonių, kurie padėjo susigaudyti su traukinių bei autobusų maršrutais.
Apie 16 val. pasiekiau Kylio laivų terminalą. Keltas turėjo išplaukti apie 21 val. ir plaukti apie 20 valandų. Kelte jautėsi tvarka, visiems liepta stoti 2 m. atstumu, pasakė, kad privalote būti su kauke. Kitaip neplauksite arba grės didelės baudos. Savo pačios kaukės nenusiėmiau kone visos kelionės metu.
Iškart buvo pasakyta, kad atplaukus į Klaipėdą, atvyks daktarai bei mus tikrins. Klaipėdą būtume pasiekę greičiau, bet pakeliui keltui teko sustoti, nes vienam žmogui pasidarė bloga. Jis sraigtasparniu buvo nuskraidintas į artimiausią ligoninę Lenkijoje. Kai priartėjome prie Klaipėdos, turėjome užsiregistruoti patikrinimui numeriu 1808. Atplaukus buvo pamatuota temperatūra, paimti tepinėliai tyrimui. Tada žmonės autobusais buvo išvežioti į namus.“
Paprašyta suskaičiuoti, kiek per šią kelionę pavyko pamiegoti, Augustina pateikė konkretų atsakymą.
„Lėktuve ir Frankfurto oro uoste po valandą, dar traukinyje apie 1,5 val. Buvo daug streso, todėl ne tas rūpėjo. Vis dėlto, dabar sugrįžus į Lietuvą ir laikantis karantino sąlygomis bus galima atsigriebti“, – su nuovargio užuomazgomis balse pokalbį užbaigė Augustina.
