Į renginyje dėstomas mintis dėmesį atkreipė Konservatorių partijos Vilniaus rajono skyrius, pažymėjęs „labai iškalbingas kai kurių Lenkijos pareigūnų kalbas“.
„Istorija lėmė, kad Vilnius nepriklauso Lenkijai“
Minėjimo metu dalyvavęs Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pirmasis pavaduotojas Grzegorzas Marekas Poznanskis apgailestavo, kad „istorija pasisuko tokia linkme, jog Vilnius dabar nepriklauso Lenkijos teritorijai“ ir aiškino, jog „kova dar nėra baigta“. Tiesa, kalboje jis aiškino, kad „ir šiuo metu Europoje yra jėgų, kurios bando pakeisti sienas prieš tautų valią, siekiant imperinių tikslų“.
„<...> Istorija taip lėmė, kad Vilnius šiandien nepriklauso Lenkijai, ir tai nėra tų karių, kovojusių už Vilnių kaltė. Šiandien mes prisimename, kad jūsų kova nėra baigta. Ir šiandien Europoje yra jėgų, kurios bando pakeisti sienas prieš tautų valią <...> siekdamos savo imperinių tikslų. Pažymint jūsų pastangas prieš 74 metus, aš pažadu, kad mes su tuo nesutiksime“, – savo kalboje minėjo diplomatas.
Renginyje Lietuvos sostinėje buvo cituojamas ir Lenkijos senatorės Marijos Koc laiškas, kuriame pažymėtas „ypatingas Vilniaus žemių ryšys su Lenkijos respublika“.
„Artėjanti Vilniaus sukilimo minėjimas yra nepaprastas laikas, kuomet mes jaučiame jungtį tarp kartų ir Vilniaus žemių su Lenkijos respublika. Mes pamename tuos, kurie išėjo, tačiau taip pat pamename tuos, kurie yra su mumis ir perteikia atminimą apie tai, kas buvo, kitai lenkų kartai. Būtent tai ir yra svarbiausia lenkiškumo esmė – iš kartos į kartą perduoti mūsų tautos vertybes. <...>“, – leidinyje „Znad Wilii“ cituojamas jos pasisakymas.
Emocingai kalbėjo ir Lenkijos partizanų sąjungos pirmininkė iš Baltarusijos Weronika Sebastianowicz, pabrėžusi, jog prieš 80 metų „iš jų buvo atplėšta Lenkija“. Tiesa, pažymėjo, kad kaltieji yra aiškūs: sovietinis režimas: „<...> bet mes tikrai žinome, kas dėl to kaltas: komunistinis režimas, Rusija. Prieš aštuoniasdešimt metų iš mūsų buvo išplėšta Lenkija, tačiau jie negalėjo nutraukti mūsų ryšio su Lenkija. Mes didžiuojamės, kad Lenkija yra laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, ir prašome Dievo ir meldžiamės už mūsų, rytų kresų, laisvę“.
Sovietų klasta ir Teherano konferencija
Liepos 7-ąją Vilniuje šiemet buvo paminėtos 74-osios „Aušros vartų“ operacijos prieš hitlerinę kariuomenę metinės. 1944 m. liepos 7 d. Armijos Krajovos daliniai gavo nurodymą išlaisvinti iš vokiečių Vilnių, aplenkti Raudonąją armiją ir įsitvirtinti Vilniaus rajone.
Kova Vilniuje ir apylinkėse truko šešias dienas, kurių metu jungtinės lenkų ir sovietų pajėgos sugebėjo išvyti nacius iš miesto. Liepos 13-osios naktį vokiečių pajėgoms vadovavęs generolas Reineris Stahelis, kartu su 3 tūkst. karių, pasitraukė iš Vilniaus gatvių.
Vėliau Sovietų karinė vadovybė, kuriai atstovavo generolas Ivanas Černiachovskis, pareikalavo ir savo sąjungininkų lenkų palikti miestą. Derybų metu lenkų karininkas Aleksandras Krzyzanowskis, kartu su keliais kitais karininkais buvo suimtas, o lenkų daliniai – išstumti iš savo turimų pozicijų. Dalis jų, bombarduojami rusų aviacijos, pasitraukė į Grodną. Vakaruose apie šį „išvaduotųjų nuo nacių“ rusų veiksmą buvo nutylėta, nes nenorėta gadinti santykių.
Sovietai Vilniaus kraštą užėmė remdamiesi 1943-ųjų pabaigos Teherano konferencijos rezultatais, kurios metu Josifas Stalinas, Franklinas D. Rooseveltas ir Winstonas Churchillis sprendė II-ojo pasaulinio karo reikalus. Tuomet Lietuvos teritorija, kartu su Vilniaus kraštu, J. Stalinui reikalaujant, atiteko Sovietų Sąjungai. Vakarų lyderiams su tuo sutinkant tik tokiomis sąlygomis, kuomet „patys vietos gyventojai už tai nubalsuos“. Lenkijos partizanai, bandę išlaisvinti Vilnių nuo vokiečių dalinių, apie šį nutarimą informuoti nebuvo.
