„Vienas nacionalistas Lenkijoje pasisakė, kitas sureagavo Lietuvoje", - taip Seimo nario Gintaro Songailos kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą įvertino Klaipėdos universiteto docentas Vygantas Vareikis.
Seimo Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys G. Songaila kreipėsi į teisėsaugą, prašydamas įvertinti, ar Lenkijos kresų organizacijos kėsinasi į Lietuvos teritorinį vientisumą.
Parlamentarui užkliuvo vaizdoklipų produkcija, kuri yra prieinama ir platinama per buvusio Lenkijos „Kresų instituto” („Instytut Kresowy”, o dabar – „Instytut Kresow Rzeczypospolitej”) tebeveikiančią interneto svetainę kresowy.pl. G. Songailos manymu, šioje interneto svetainėje talpinamoje vaizdo medžiagoje didelė dalis klipų yra akivaizdžiai šovinistinio, agresyvaus revanšistinio ir net ekspansionistinio pobūdžio.
G. Songaila, nurodydamas, kad didelę dalį kresų organizacijų finansuoja Lenkijos senatas, siekia aiškumo, ar oficiali Varšuva prisiima atsakomybę už tokį turinį, ar tai yra privačių asmenų ir organizacijų iniciatyvos.
„Turėtų būti aiškumas, ar Lenkijos respublikos oficialios institucijos atsiriboja nuo tokių pretenzijų, ar ne. Tas labai padėtų dvišalių santykių perspektyvai ir abipusiam pasitikėjimui“, - portalui balsas.lt poveikį dvišaliams santykiams komentavo G. Songaila.
Savo ruožtu Kultūros ministro patarėjas, tautinių mažumų specialistas Imantas Melianas paaiškino, kad buvusių Lenkijos pakraščių gyventojų – kresų – organizacijos nuolatos garsėja savo pasisakymais teritoriniu klausimu.
„Vienam tai paprasčiausiai yra nostalgija ir tiek – be jokių išvadų, be jokių pretenzijų ir taip toliau. Kai kurie sluoksniai – revanšistiniai, tai jie svajoja, kad kada nors bus ištaisytas tas istorinis „neteisingumas“, kaip jie įsivaizduoja, ir Lenkijai grįš tos sienos, bet, aišku, visi supranta, kad tai yra nerealu, nes toks pajudinimas Rytų kryptimi automatiškai reikštų pajudinimą iš Vakarų, kur Ščečinas, Vroclovas, Gdanskas, tai – buvusios Vokietijos žemės. Tai būtų labai skausminga ir niekas niekada šito neleistų. Galų gale, ir pats politinis Lenkijos elitas rimtai apie tai nei galvoja, nei kalba.“, - įsitikinęs I. Melianas.
Politikos apžvalgininkas V. Vareikis yra griežtesnės nuomonės: jis pastebi, kad tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tiek ir Rusijoje esama tokių politikų, kurie garsėja radikaliais nacionalistiniais ir šovinistiniais pasisakymais. Docento manymu, toks klausimo eskalavimas ir reakcija į seniai pažįstamus Lenkijos kresų organizacijų pasisakymus, dvišalių santykių negerina.
„Šitoks iškėlimas, mano nuomone yra istorijos ir politikos sumaišymas. Tai, ką daro Seimo narys – žaidimas: vienas nacionalistas kur nors Lenkijoje pasakė vieną, tai, vat antras nacionalistas analogiškai reaguoja“, - apibendrino V. Vareikis.
Jam antrino ir I. Melianas: „Pagrinde tai yra marginalios grupės, nacionalistinės, kurios svaičioja, bet mes irgi turime savo tokių personažų“.
Lenkijos kresų organizacijos vienija buvusių pakraščių teritorijų gyventojus. Po Antrojo pasaulinio karo, nustačius dabartines valstybių sienas, buvusios lenkiškos teritorijos atiteko Gudijai, Ukrainai ir Lietuvai Rytuose, o nuo Vakaruose buvo prijungtos Pomaranija, Silezija ir Rytprūsių pietinė dalis. Teritorijai sumažėjus, daugumas pakraščių gyventojų persikraustė į Lenkijos gilumą.
„Labai didelė dalis tų žmonių yra būtent išeiviai iš Vilniaus krašto, Vakarų Gudijos ar Ukrainos. Prisiminimai apie buvusią tėvynę išliko, todėl jiems natūralus tas domėjimasis. Turėkime omeny, kad dabar gimė tik antra karta naujosios Lenkijos sienos epochoje.
Kitą kartą pas mus per daug hipertrofuotai į tuos dalykus reaguojama, nes šiaip tai suprasti galima, kaip lenkų kultūros ir kalbos paplitimo erdvę“, - aiškino I. Melianas.
