Apie tai teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska pranešė savo socialiniame Facebook tinkle.
„Tam, kad judėtume į priekį kartais reikia žengt žingsnį atgal. Mano tikslas - neapykantos kalbos „epidemijos“ suvaldymas. Tą galima pasiekti aiškiai brėžiant ribą tarp žodžio laisvės, kuri yra didžiausia vertybė, ir neapykantos kalbos. Sieksiu artimiausiu metu prie diskusijų stalo dialogui pakviesti žiniasklaidos atstovus, policiją, nevyriausybines organizacijas ir kitus ekspertus.
Taip pat noriu atkreipti dėmesį, jog „virtualus policininkas“, kurį inicijavo Lietuvos policija, neturi nieko bendro su mano inicijuotomis pataisomis dėl neapykantos kalbos“, – rašė ministrė.
„Jautrių grupių apsauga nuo neapykantos kurstymo yra mūsų, kaip visuomenės, pareiga. Vis dėlto girdėdama iš visuomenės kylančius nuogąstavimus, matau, jog turime skirti daugiau dėmesio diskusijoms viešojoje erdvėje ir visuomenės švietimui“, – pranešime sako Laisvės frakcijos narė E. Dobrovolska.
Laisvės frakcijos narių nuomone, šiuo metu egzistuojantys baudžiamosios teisės įrankiai nėra efektyviai taikomi kovoje su neapykantos kalba, todėl jautrios socialinės grupės nuolat patiria patyčias. Sprendžiant šią išplitusią problemą reikia užtikrinti, jog kiekvienas visuomenėje jaustųsi saugiai bei oriai, nepriklausomai nuo jo lyties, rasės, tautybės, religijos ar kitų pagrindų.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad Seimo pavasario sesijoje buvo įregistruotos įstatymo pataisos, kuriose už tyčiojimąsi ar niekinimą dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar priklausymo kokiai nors kitai visuomenės grupei siūloma numatyti administracinę atsakomybę. Baudos už neapykantos kalbą gali siekti nuo 50 eurų. Jei komentaruose tokia kalba pasikartoja – ir iki 3 tūkst. eurų.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu atliktas Lietuvos gyventojų tyrimas parodė, kad iš daugiau nei tūkstančio apklaustųjų 5,6 proc. per pastaruosius metus susidūrė su neapykantos kalba internetinėje erdvėje, o 8 proc. nebuvo dėl to tikri. Didžioji dalis apklaustųjų atsakė nežinantys, kad neapykantos kalba yra žmogaus teisių pažeidimas ir gali užtraukti teisinę atsakomybę.
Tarnybos atstovės Izabelės Švaraitės nuomone, neapykantos kalba viešojoje erdvėje yra žinutė, kuria parodoma, jog tam tikros visuomenės grupės visgi nėra pageidaujamos ir priimamos visuomenėje.
Viešojoje erdvėje pradėjus kelti diskusijas apie neapykantos kalbą bei galimą diskriminacijos apibrėžimo praplėtimą netruko pasirodyti ir nuomonių teigiančių, kad bandymas kovoti su neapykantos kalba tėra valdžios noras cenzūruoti šalies piliečių žodžio laisvę.
I. Švaraitė pripažįsta, kad tarnybai pradėjus naują kovos su neapykantos kalba kampaniją, socialiniuose tinkluose žmonės pradėjo baimintis.
„Ypatingai žmonės baiminosi, kad ateis čia ir draus, cenzūruos viską. Man visada norisi priminti, kad kol kas jokio naujo reglamentavimo nėra. Kampanija ir tyrimas šiuo požiūriu neatneša jokių naujų dalykų, tik primena, kad tai yra nusikaltimas ir mes raginame tai traktuoti kaip tokį“, – sako I. Švaraitė.
Paklausta, kur slypi riba tarp neapykantos kalbos ir žodžio laisvės, pašnekovė išskiria kelis aspektus, pagal kuriuos galima susigaudyti: konstituciją ir savo paties moralę. Jos teigimu, Lietuvos konstitucijoje aiškiai nurodyta, kad kiekvienas turi teisę laisvai gauti ir skleisti informaciją, tačiau ši teisė nederinama su nusikalstamais veiksmais. Būtent taip esą būtų galima vadinti asmens tautybę, religiją, rasę ar socialinę padėtį žeidžiančius komentarus ir pasisakymus.
„Jeigu taip žmogiškai, man visada norėtųsi pasakyti, jog mano žodžio laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisė į garbę ir orumą. Ir komentatoriai, kurie norėtų kažkaip kurstyti, raginti naikinti žmones ar dar kažką, viduje pasitikrintų: ar tai, ką aš rašau, apie kitą žmogų, norėčiau, kad apie mane rašytų kažkas kitas? Man atrodo, taip pastačius save į to potencialiai pažeidžiamo žmogaus vietą, galima pasimatuoti žalingumą“, – tv3.lt aiškina I. Švaraitė.
