Anot istoriko Algimanto Kasparavičiaus, Lietuvai Kovo 11-oji – ne tik Nepriklausomybės atkūrimo, bet ir istorinės misijos diena.
„1990 m. Kovo 11 d. iš esmės tuometinei Sovietų sąjungai reiškė, aš manau, geopolitinę katastrofą. Galime drąsiai konstatuoti, kad mūsų pasirinktas kelias sugriovė Sovietų sąjungą ir padėjo išsilaisvinti visai eilei Sovietų Sąjungos – totalitarinės sistemos – pavergtų tautų. Čia, aš manau, mes turime kuo didžiuotis“, – pasakoja istorijas A. Kasparavičius.
O vilniečiai Laima ir Algirdas didžiuojasi dvigubai. Tądien, kai prieš 30 metų deputatai Aukščiausioje Taryboje ruošėsi skelbti Nepriklausomybę, į pasaulį ėmė belstis Viltė.
Viltės mama juokauja tada norėjusi, kad dukra dar bent šiek tiek palauktų.
„Reikėjo važiuoti į gimdymo namus, o galvojau, kaip gaila, kaip gaila, kad nepamatysiu to svarbaus įvykio per televiziją, kur visi tikėjosi ir laukė, kad nepriklausomybė jau bus paskelbta“, – prisimena vilnietė Laima.
Viltės tėtis atsimena, kad tądien, kai trečią kartą keliavo į gimdymo namus aiškintis, ar žmona jau pagimdė, jaudulį jautė ir dėl šeimos pagausėjimo, ir dėl atmosferos Vilniaus centre.
„Buvo mitingai, buvo tokia atmosfera. Nepriklausomybe alsavo ir po to jau viskas – nuėjau ir siurprizas buvo. Apsidžiaugėm, tikrai. Ir dukra gimė, ir Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę. Ir todėl mes pasvarstę išrinkom vardą Viltė. Kad būtų gyvenimo viltis ateičiai“, – pasakoja Viltės tėtis Algirdas.
„Pirmiausia man ir asocijuojasi gimtadienis su tokia pakilia švente, pavasariu, gėlėmis. Atgimimas. Viskas susideda į tą vieną datą ir jaučiasi, kad švenčia visa Lietuva“, – pabrėžė jau 30-metė Viltė.
Dabar Kovo 11-ąją kupini euforijos mini ir Viltė su tėvais, ir kiti lietingą pavasario dieną prieš tris dešimtmečius šios žinios laukę lietuviai, ir Nepriklausomybės Akto signatarai, ir šiandien į minėjimus miniomis traukiantys žmonės.
Tačiau lemtingas dienas prieš paskelbiant Nepriklausomybę gaubė ir nežinomybė, ar tikrai dauguma deputatų ryšis balsuoti už, ir įtampa iki paskutinės minutės.
„Buvo, sakykim, A. Brazausko „vilko blokas“, kuris, vaizdžiai tariant, ragino nešokti nuogam į dilgėles ir ragino kažko laukti. Tai nebuvo kažkas unikalu, tai buvo ta pati taktika, kurią iš esmės pasirinko latviai, estai, kurie neskubėjo taip“, – kalbėjo istorikas A. Kasparavičius.
Profesorius Vytautas Landsbergis atsimena, kad Kovo 11-osios išvakarėse sąjūdiečiams net teko aiškintis, kokia gi bus Lietuvos komunistų pozicija dėl planuojamos skelbti nepriklausomybės.
„Naktį posėdžiavome dėl kitos dienos – Kovo 11 d. – procedūrų ir taip pat posėdžiavo komunistų deputatai atskirai. Tai mes taip pat nusiuntėme savo grupę delegatų pasiteirauti, kokia bus jų laikysena rytoj, kai balsuosim dėl nepriklausomybės, norim žinoti iš anksto. Ir jie atsakė nepaprastai tiksliai: „Mes esame prieš, bet balsuosime už“, – akcentavo V. Landsbergis.
Tuometinės Lietuvos komunistų partijos narys Justas Vincas Paleckis patikslina – kompartiečiai nebuvo prieš Lietuvos nepriklausomybę ir, anot jo, tą įrodė dar 1989-ųjų gruodį, kai Lietuvos komunistų partija pirmoji iš sovietų okupuotų respublikų atsiskyrė nuo TSKP (Tarybų sąjungos komunistų partijos). Visgi jis pripažįsta, kad į skelbiamą Nepriklausomybę jie iš tiesų žiūrėjo nuosaikiau, ragino neskubėti.
„Partija buvo už tai, kad daryti tai su kuo mažesniais nuostoliais – ir ekonominiais, ir politiniais. Per staigūs žingsniai galėjo išprovokuoti tuos Maskvos kietakakčius, duoti mums per kaktą, nes jie suprato, kad tai bus užkratas, pavyzdys kitiems: „Aha, jiems nieko neatsitiko, tai galim ir mes panašiai daryti“, – patikino Justas Vincas Paleckis.
Tad Aukščiausioje Taryboje esminis klausimas ir buvo, kada ryžtis šiam istoriniam žingsniui, mat jau kovo 12-ąją turėjo prasidėti neeilinis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje. Ypatingas jis buvo dėl dviejų priežasčių. Jame Michailą Gorbačiovą turėjo išrinkti Sovietų sąjungos prezidentu. Be to, komunistai skubos tvarka ketino priimti įstatymą dėl išstojimo iš Sovietų Sąjungos. Kremlius puikiai suprato, kad Sąjūdžio tikslas – nepriklausomybė, o po to, kai vasario pabaigoje Sąjūdis triuškinamai laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, buvo tik laiko klausimas, kada Lietuva ją paskelbs. Visgi Vilniuje dalis deputatų ėmė baimintis, kad jeigu Lietuva ryšis šiam žingsniui prieš M. Gorbačiovą išrenkant prezidentu, Kremlius tai palaikys provokacija.
„Aš visą laiką galvojau šitame pastate AT, kad kažkoks tai ar mūsų, ar estų, ar latvių žingsnis – na, mes buvo priekyje – neišprovokuotų tų reakcionierių, tų diktatūros šalininkų, tų stalinistų pučo“, – sakė Justas Vincas Paleckis.
Kiti įžvelgė dar didesnį pavojų – kad tapęs prezidentu M. Gorbačiovas užslopins nepriklausomybės judėjimą Lietuvoje, o tada išplėšti Lietuvos iš Sovietų Sąjungos gniaužtų jau gali nebepavykti.
„Visas šitas nepriklausomybininkų frontas išėjo iš to vertinimo, kad dabar laikas yra galbūt vienintelis ir tinkamiausias. Jeigu mes dabar praleisime progą, niekas negali pasakyti, kur pasuks M. Gorbačiovas ir Sovietų sąjunga po mėnesio ar po dviejų, ir kokios bus mūsų galimybės skelbti nepriklausomybę“, – teigė A. Kasparavičius.
Visgi kovo 10-osios vakarą dauguma deputatų išsiskirstė taip ir nežinodami, ar rytoj apskritai bus balsuojama dėl Nepriklausomybės atkūrimo. Ir lemiamą vaidmenį tada suvaidino Lietuvos atstovybėje Vašingtone dirbęs, šaltinių Baltuosiuose rūmuose turėjęs diplomatas Stasys Lozoraitis. Jis paskambino Vytautui Landsbergiui ir užtikrintai paskatino nedvejoti – Lietuvos nepriklausomybę skelbti nedelsiant.
„Stasys Lozoraitis pasakė: „Skelbkit. Amerika jus pripažins.“ Bet Bushas pasielgė kitaip. Jis nepripažino. Bet sakau – nebūtų to skambučio, tikriausiai būtų šiek tiek vėlesnis skelbimas“, – prisiminė J. V. Paleckis.
Išaušus Kovo 11-ajai deputatai iš pradžių priėmė daugybę kitų svarbių nutarimų. Štai Algirdą Brazauską nugali ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrenkamas Vytautas Landsbergis.
Be to, valstybei grąžinamas pavadinimas Lietuvos Respublika, o oficialiu šalies herbu ir ženklu tampa Vytis. Kovo 11-osios iškilmėse dalyvavo ir aktyvus Sąjūdžio veikėjas, „Roko maršų“ organizatorius, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas.
„Kartu buvome toje šventėje su Jonu Jurašu režisieriumi ir mes tokie kauniečiai buvom atvažiavę, specialiai pasipuošę, su peteliškėm vat tokie tikri džentelmenai nuo kultūros ir galiorkoj stovėjom ir aš matau tuose kadruose kaip mes su Jonu ten rėkiam ir kaip džiaugiamės.Žodžiu, buvo milžiniška pergalė ir tai jaudino iki ašarų ir tas nepamirštama absoliučiai. Kaip pati didžiausia meilė“, – pridūrė Sąjūdžio veikėjas Algirdas Kaušpėdas.
A. Kaušpėdas akylai stebėjo ceremoniją, nes būtent jam buvo patikėti šios istorinės dienos režisūriniai sprendimai.
„Buvo pasirengimas Kovo 11-ajai pamenu labai toks ir skubotas, ir mėgėjiškas, ir, na, vėlgi mąstėme, kaip čia padaryti, kad tie ženklai būtų tikri, kurie įeis į istoriją. Tai būtent vienas iš ženklų buvo to sovietinio herbo uždengimas, kad viskas mes jau nebe sovietai, o antras ženklas buvo tautinės vėliavos dar iškabinimas ant viso to“, – sakė A. Kaušpėdas.
Tačiau „Anties“ lyderis atsimena ir visus deputatus prajuokinusį kuriozą, po kurio jis dar ilgai buvo vadinamas Lemties pasiuntiniu, vizijų kunigaikščiu. Kovo 11-osios rytą jis tremtinės Jadvygos Bieliauskienės paprašė V. Landsbergiui įteikti autentišką, nuo Nepriklausomos Lietuvos laikų išsaugotą Vytį ir tarti žodį. Tada moteris netikėtai ir pasidalijo dar 1949 m. ją aplankiusia vizija. Tremtinei tuomet sapnavosi, kad ją – ant juodo atlaso širdies krauju siuvinėjančią Vytį – aplankė „orus tarsi lemties pasiuntinys vyriškis“. Anot jos, labai panašus į A. Kaušpėdą. Pats A. Kaušpėdas sako, kad nors tremtinės vizija ir sukėlė šurmulį salėje, ši istorija tapo viena iš simbolinių tos dienos puošmenų.
„Tai buvo tokių ir mistinių dalykų, dvasinių labai stiprių išgyvenimų, kurie tą Kovo 11-ąją tik papuošė ir dar labiau tą vakarą įrėžė į mūsų atmintį kaip nepakartojamą mūsų dvasios ir stiprybės valandą. Man tai labai malonus sutapimas, kad aš suvaidinau tą vaidmenį. Tegul būsiu Lemties pasiuntiniu, arba Juoduoju angelu. Labai džiaugiuosi tuo“, – kalbėjo A. Kaušpėdas.
Vis dėlto džiugiausia ir laukiamiausia Kovo 11-osios akimirka išaušo 22 val. 44 min., kai dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo už pasisakė 124 deputatai, prieš nebalsavo niekas, o susilaikė vos šeši.
Signataras Mečys Laurinkus – jau kovo 20-ąją paskirtas naujai susiformavusio Valstybės saugumo departamento vadu – sako, kad salę užvaldžius susigrąžintos laisvės emocijoms, įvyko dar vienas spontaniškas nutikimas. Virgilijus Čepaitis pasiūlė po Kovo 11-osios aktu pasirašyti visiems „už“ balsavusiems deputatams.
„Tikrai, tikrai įspūdinga. Ką jau čia pasakysi.“
Tad dabar Lietuva turi du aktus: oficialų – tik su Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio ir sekretoriaus Liudviko Sabučio parašais ir simbolinį – su visų deputatų. Būtent jis, saugomas Lietuvos Valstybės Naujajame archyve ir itin retai eksponuojamas, dabar prieš jūsų akis.
M. Laurinkų ir patį svarbiausią Lietuvos nepriklausomybę liudijantį dokumentą sieja ypatinga istorija. 1991 m. sausį, kai jau tapo aišku, kad Sovietų Sąjunga ketina imtis prieš Lietuvą karinių veiksmų, jam kartu su signataru Kazimieru Motieka kruvinų įvykių naktį iš Seimo rūmų šį dokumentą, paslėptą po benzino baku, teko „žiguliuku“ skubiai išvežti į Kauną monsinjorui Vincentui Sladkevičiui.
„Tuo metu man tokių baimių nebuvo. Aš nežinau, kodėl. Kai praeina kiek laiko, pradedi svarstyti įvairius dalykus, tada daugiau baimių kyla. O tada nekilo, man atrodė, kad visas perversmas nepavyks“, – sakė M. Laurinkus.
Tačiau nė nereikėjo laukti Sausio 13-osios įvykių, kad Lietuva suprastų, jog sovietų vadai gera valia Lietuvos nepaleis. Praėjus kelioms dienoms po Kovo 11-osios, M. Gorbačiovas paskelbė, kad nuo šiol Aukščiausiosios Tarybos sprendimai nebeturi jokios galios. Iš Kremliaus pasigirdo grasinimai Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą, o gal net karinę padėtį. Balandį prasidėjo ekonominė blokada. Visgi tuometiniams Lietuvos vadovams ieškant kelių į Vakarų valstybių vadovų kabinetus ir siekiant, kad kuo greičiau būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė, tauta jau buvo nebepalaužiama.
„Mes buvom pavyzdys visam pasauliui, kad palaukit visos tautos turi būti laisvos ir turi turėti teisę būti ir kurti ir dar reikėjo po to daug laiko, kad mus pripažintų, bet svarbiausia, kad mes save pripažinome“, – pabrėžė A. Kaušpėdas.
