Kaip rodo statistika, nužudymų (su pasikėsinimais) atvejų kreivė šalyje ėmė leistis žemyn nuo 2008 m. (nužudymų užfiksuota 303): 2009 m. nužudymų fiksuota 259, 2010 m. – 217, 2011 m. – 212, 2012 m. – 200, 2013 m. – 186, 2014 m. – 174. 2015 m. sausio-spalio mėnesiais užfiksuoti 149 nužudymai (su pasikėsinimais).
Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, pastaraisiais trejais metais (2012, 2013 ir 2014 m.) daugiausia nužudymų buvo įvykdyta didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje – bei jų apylinkėse, aplinkinėse teritorijose. Nužudymų statistikoje taip pat išsiskiria ir Panevėžio, Šiaulių apylinkės, aplink esančios teritorijos.
Mažiausiai nužudymų fiksuojama Lietuvos pakraščiuose – šiaurės, šiaurės rytuose, pietryčiuose esančiose apylinkėse.
Portalo tv3.lt kalbintas Mykolo Romerio universiteto (MRU) Baudžiamosios teisės ir proceso instituto docentas, socialinių mokslų daktaras, kriminologas Alfredas Kiškis teigė, jog vertinant nusikalstamumo statistiką atskirose teritorijose, būtina atkreipti dėmesį į tai, kiek žmonių gyvena tose teritorijose. Anot jo, nusikalstamų veikų skaičius 100 tūkst. gyventojų objektyviausiai atspindi tikrąją nusikaltimų lygį.
Kokios priežastys lemia nužudymų atvejų skaičių, tendencijas? Kriminologas atkreipė dėmesį į tai, jog neblaivūs asmenys Lietuvoje padaro apie 60-70 proc. visų nužudymų.
„Smurtas yra svarbus veiksnys. Jei žmogus linkęs į smurtą, tai jį ir naudoja, žudo“, – kalbėjo A. Kiškis.
Anot jo, nužudymų skaičiui įtakos turi ir žmonių pragyvenimo lygis, finansinė nelygybė.
„Jeigu visi būtume neturtingi, gyvename olose, tai būtų visiems viskas gerai, nes visi vienodi. Turtinė diferenciacija, nelygybė yra vieni iš skatinamųjų veiksnių nusikalsti“, – aiškino mokslininkas, kalbėdamas apie priežastis, kodėl žmonės žudo kitus žmones.
Kriminologas akcentavo, jog neretai į žmogžudystes yra linkę ir asmenys, kurie jau yra teisti už nusikalstamas veikas, sėdėję kalėjimuose.
„Jeigu žmogus daug kartų teistas, išėjęs iš kalėjimo nemato jokių perspektyvų, niekuo netiki, tai jam nelabai svarbu, jei ir padarys dar daugiau nusikaltimų“, – kalbėjo A. Kiškis.
„Pagrindinė nusikaltimo priežastis vis dėlto yra netinkamas auklėjimas, neturėjimas vertybių. [...] Esmė tame, kad žmogus nusikaltimų nedarytų ne dėl to, kad bijotų bausmės. Žmogus nusikaltimų neturėtų daryti net ir tada, jei žino, kad apie tuos nusikaltimus niekas nesužinos“, – komentavo kriminologas.
