Ar prisimenate, kaip XXI amžiaus išvakarėse buvo vadinamas Panevėžys? „Čikaga prie Nevėžio“. Šis miestas buvo tiesiog suraižytas korupcijos, intrigų, žmogžudysčių randais.
Policija čia dirbo tuščiomis apsukomis. Miestas nedidelis, todėl visi vienas kitą pažinojo. O ir į banditų gaujas jungėsi viename mikrorajone užaugę ir vienas kitą pažįstantys vyrukai. Beje, tuose pačiuose namuose augo, kaimynystėje su dabartiniais banditais gyveno ir „gerieji“, vėliau tapę vietos teisėsaugininkais.
Todėl niekas nesistebėdavo, kai tarnybos metu vaikystės draugų „nuodėmes“ fiksavę policijos pareigūnai vakarais su jais susėsdavo prie vieno vaišų stalo. Toks teisėtvarkininkų bei banditų „broliavimasis“, be jokios abejonės, buvo viena iš ilgai trukusio gaujų nebaudžiamumo priežasčių.
Antroji priežastis buvo baimė. Kaip sakė tuometinis generalinis komisaras Visvaldas Račkauskas, pareigūnus kaustė totalinė baimė prieš nusikaltėlius.
„Policininkas gatvėje net nusisuka, pamatęs, kad tiesiai pro jo nosį lekia kokio nusikaltėlių boso automobilis, pažeisdamas eismo taisykles. Tardytojai bijo pateikti klausimą, kuris įvarytų į kampą visiems žinomą banditą“, – nusikaltėlių klestėjimo priežastis aiškino komisaras.
Nusikaltėliai sėjo baimę
Patys panevėžiečiai liūdnai juokavo, kad policininkai, pamatę atvažiuojančius banditus, uždegdavo žalią šviesoforo šviesą, o važiuojant tiems pro šalį, atiduodavo pagarbą.
O situacija Panevėžyje iš tikro buvo baisi. Nusikaltėliai siautėjo ne tik sutemus. Net vidury dienos aidėjo sprogimai, buvo žaginamos moterys. Štai vienos nukentėjusiosios pasakojimas.
„Apie 16 valandą užėjau į kavinę „Vingis“ išgerti kavos, – prisimena ji. – Kadangi prie bufeto buvo eilutė, nusprendžiau nelaukti ir pasukau išėjimo link. Prie tualeto durų mane pagriebė maždaug trisdešimties metų vyriškis ir įstūmė į tualetą. Prispaudė prie sienos, pagriebė už gerklės ir sušvokštė: „Rinkis – į burną, į užpakalį ar tiesiai“. Aš verkiau, prašiau paleisti, bet nepažįstamasis mane smaugė, grasino užmušti. Ten pat tualete jis mane išprievartavo. Aš išėjau iš kavinės, nemačiau, nei kur einu, nei ką darau, norėjau nusiskandinti. Kažkokie žmonės mane sugėdino, ir aš dar šoko būsenoje užėjau pas savo pažįstamą“.
Ir tai buvo ne išskirtinis atvejis, o žiauri kasdienybė. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ši mergina vėliau nuvažiavo į policiją, nusikaltėlis buvo išaiškintas ir nuteistas. Tai nebuvo „tulpinis“. Šis epizodas tam, kad padėtų suvokti, kokiomis sąlygomis formavosi žiaurūs nusikaltėliai. Tuo metu „tulpiniai“ dar buvo nekalti vaikeliai ir pinigų užsidirbdavo kitais būdais.
Pragyvenimo šaltinis – karoliai
Pro Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato langus matosi daugelis Tulpių rajono daugiabučių, statytų bene praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje. Į juos anuomet susikraustė daugybė į Panevėžio stambiausias gamyklas atvykusių dirbti darbininkų bei jų šeimos narių.
Čia užaugę, geriausiais kiemo draugais buvę vaikai vėliau tapo verslo partneriais. Kai kurie jų iškilo į lyderius, kiti tapo paklusniais jų valios vykdytojais, nors ir vienus, ir kitus vienijo po daug kam netikėtų M. Gorbačiovo reformų plūstelėję lengvi pinigai.
Dar sovietmečio eros pabaigoje atsiradusiems kooperatyvams aukso gysla tapo plastmasinių karolių, sagių, apyrankių, plaukų segtukų ir kitokių niekučių gamyba. Visa produkcija maišais būdavo gabenama į Rusiją, o ten ją realizavus, krepšiais sugrįždavo tuomet dar perkamosios galios nepraradę rubliai.
Panevėžio pirmavimą šioje srityje nulėmė čia pastatytų stambių sąjunginių gamyklų tiekėjai, per ilgus metus užmezgę tvirtus ryšius su „vyresniaisiais broliais“. Tad atsiradus poreikiui, žaliavų niekada nepritrūkdavo. Ilgą laiką plastmasės garų tvaiką galėjai užuosti kone kiekviename garaže ar sandėlyje. Naujiesiems darbdaviams darbo jėgos netrūko – karolius vėrė ar plastmasinius maišelius po darbo spaudė ir darbininkų, ir inteligentų šeimos. Taigi veiklūs žmonės, tarp kurių sukiojosi ir jaunieji „tulpiniai“, pinigų prasimanydavo be didesnio vargo.
Vieni pirmųjų praturtėję Panevėžio verslininkai netrukus tapo ir pirmosiomis aukomis, nes jų pinigai neleido ramiai užmigti dar sovietmečiu nusikaltimais pagarsėjusiems Vitalijui Tuzovui, pravarde Psichas, Romualdui Kavaliauskui, pravarde Kavioras, Vidmantui Kirkliui, pravarde Mutka, Povilui Sereikiui, pravarde Paškė.
Sportininko karjerą iškeitė į kamerą
Apie Kaviorą – Romualdą Kavaliauską – verta parašyti plačiau, nes jis laikomas „tulpinių“ kūrėju. Būtent jis, atlikęs bausmę ir grįžęs į laisvę, devintojo dešimtmečio pabaigoje subūrė nusikalstamą struktūrą, reketo ir prievartos voratinkliu ilgainiui apraizgiusią visą miestą.
1958 metais Krasnojarsko srityje gimęs R. Kavaliauskas aktyviai sportavo ir gyvendamas Lietuvoje tapo perspektyviu dziudo imtynininku. Tačiau jis pasuko nusikaltėlio keliu.
Per vagystes ir plėšikavimus, kuriais R. Kavaliauskas užsiimdavo dar būdamas žaliu, nepatyrusiu devyniolikmečiu, išryškėję jam būdingi bruožai vėliau persidavė „tulpiniams“. Užpuolimo aukomis Kavioras pasirinkdavo senus, bejėgius, negalinčius pasipriešinti žmones. Todėl ir jis, ir jo sėbrai galėdavo tyčiotis be baimės, nerizikuodami ypatingai nukentėti. Kaviorui rūpėjo ne tiek grobis, kiek galimybė pajusti savo galią, pranašumą, galimybė pažeminti ir paniekinti savo auką.
Vėliau, jau grįžęs iš kolonijos, jis suprato, kad nusikaltimas – ne vien malonumas pasityčioti, bet ir galimybė tapti turtingam. Kaip tik tuo metu pinigai ėmė užimti vis svarbesnę vietą mūsų gyvenime.
Į koloniją R. Kavaliauskas tada buvo pasodintas už vagystes, plėšimus, o kartu su juo – ir Aleksas Kazlauskas, Gintautas Šiukšta, Silvestras Grabauskas ir Laimonas Sliekas. Teisėjai tuo metu buvo griežti – R. Kavaliauskui skyrė 10 metų laisvės atėmimo sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Sėbrai buvo nuteisti 3–4 metams ir tik G. Šiukšta gavo 15 metų. Kaip tik jis vieno apiplėšimo metu, susiradęs megztinį, užkimšo moteriai burną, aprišo veidą, ir ji užduso.
R. Kavaliauskas visus dešimt metų atsėdėjo nuo skambučio iki skambučio. Tuo metu Temidė nebuvo tokia gailestinga kaip dabar, nusikaltėlių po keleto kalėjimo metų į laisvę neišleisdavo.
1987 metais iš įkalinimo vietos sugrįžęs R. Kavaliauskas ėmė kurti naują gaują. Į ją įstojo dvejais metais už jį jaunesnis Vitalijus Tuzovas, ketveriais metais vyresnis Povilas Sereikis, o vėliau prisidėjo iš kolonijos sugrįžęs Kavioro vienmetis Vidmantas Kirklys.
Pagarsėjo šaltakraujiškumu
V. Kirklys, pravarde Mutka, iš kolonijos sugrįžo 1991-ųjų rudenį, nors į laisvę turėjo išeiti tik 1995-aisiais. Kartu su bendrais jis apiplėšinėdavo turtingus kolekcionierius. Tai buvo šaltakraujis plėšikas. Kartą, kai įsiveržę į vidų ir surišę šeimininką banditai krėtė kambarius ieškodami brangenybių, į duris kažkas paskambino. Tai buvo kaimynė. Vėliau ji teisme aiškino: „Į butą neįsileido pirštinėtas jaunuolis, paaiškinęs, kad jie daro nuotraukas“. Plėšikų neišgąsdino ir kita kaimynė – ši užėjusi norėjo pasiskolinti kibirą. V. Kirklys surado prašomą daiktą ir padavė jai...
V. Kirklys išsigando tik po numizmato apiplėšimo, kai šis sutikęs gatvėje jį atpažino ir tuo tarsi pasirašė sau mirties nuosprendį. Kai po kelių dienų Mutka, sėdėdamas tuometinėje Lenino aikštėje ant suoliuko, pamatė pro šalį einantį kolekcionierių, patraukė šiam iš paskos. Kai aplink nebuvo žmonių, Mutka smogė vyrui į veidą ir nusitempęs prie tvoros ėmė badyti peiliu. Išsigandęs ir sutrikęs, kaip vėliau aiškino teisme, smaigstė kur pakliuvo. Lavonas buvo rastas šalia tvoros. Nužudytajam buvo padarytos 38 durtinės žaizdos.
V. Kirklio bausmės kelias – 15 metų nelaisvės – prasidėjo 1980-ųjų rugpjūčio 5 dieną. Po 4 metų Aukščiausiasis Teismas gavo Lukiškių kalėjimo administracijos raštą, kuriame buvo palaikomas V. Kirklio prašymas atleisti jį nuo bausmės kalėjime ir perkelti į koloniją. Tada teismas jo nepasigailėjo, tačiau vėliau laisvėje jis vis tiek atsidūrė 4 metais anksčiau. „Malonę“ pateisino su kaupu – po pusmečio jau slapstėsi dėl naujų nusikaltimų.
