Apie tai, kiek galėtų brangti sveikatos paslaugos, kokias jas pas privatų gydytoją galima gauti nemokamai, už ką galima reikalauti papildomų priemokų, kalbamės su Privačių gydymo įstaigų asociacijos prezidentu dr. Laimučiu Paškevičiumi.
Smarkiai išaugusios energetikos išteklių kainos neaplenkė ir sveikatos sektoriaus. Kaip tai paveikė privačias gydymo įstaigos? Prognozuojate, kiek dėl to galėtų kilti kainos?
Kokia bebūtų įstaiga ar sektorius, visiems vienoda bėda – kainos už energetinius išteklius išaugo labai ženkliai. Taip pat kilo ir maisto produktų, medicininės įrangos, priemonių kainos. Kitaip sakant, viskas yra susiję – jei energetiniai ištekliai kaip bazinis komponentas didėja, viso ko gamyba, transportavimas brangsta.
Didžiausias, aišku, yra energetinių išteklių šuolis. Palyginus šių ir praėjusių metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius, įvairiose įstaigose priklausomai nuo turimo plano kainos padidėjo nuo 2 iki 5 kartų. Tačiau didelis nerimas, kokie bus kainų pokyčiai, kai baigsis turimi planai su paslaugų tiekėjais. Gera žinia nebent ta, kad valstybė imasi priemonių ir žada kainų augimo stabilizaciją.
Taip pat žinome, kad infliacija muša visus rekordus ir paskutiniu laikotarpiu siekia apie 20 proc., o visoms paslaugoms, kurias sveikatos įstaigos perka iš šalies, tai turi stiprią įtaką. Tad jei nebus priimta kažkokių rimtų sprendimų, įstaigos ateityje turės koreguoti kainas. Tikimės, kad pavyks tai subalansuoti, jei bus priimti sprendimai dėl bazinių įkainių padidinimo. Jau dabar Seime svarstomi kitų metų biudžeto projektai, taip pat yra informacijos, kad nuo spalio mėnesio planuojama peržiūrėti ir padidinti sveikatos priežiūros paslaugų įkainius.
Tokiu atveju toms įstaigoms, kurios turi sutartis su ligonių kasomis, bus paprasčiau, jos galės šiek tiek padengti dalį išaugusių kaštų. Bet didesnė bėda bus toms įstaigoms, kurios neturi sutarčių su ligonių kasomis. Kodėl jų neturi? Visų pirma, dalies paslaugų ligonių kasos apskritai neapmoka, pavyzdžiui, grožio, estetinės chirurgijos paslaugos. Taip pat yra situacija, kai privačios įstaigos nori sutarčių, bet tam tikroms, pavyzdžiui, stacionarinėms paslaugoms ligonių kasos išvis nesudaro sutarčių. Tad iš esmės toms paslaugoms pacientams reikės susimokėti daugiau, nes įstaigos negalės iš savo rezervų padengti tokio augimo.
Kiek ir kokios paslaugos galėtų brangti?
Įstaigos, matyt, pasirinks įvairias strategijas, mes kaip asociacija pagal įstatymus negalime kištis į kainodarą. Manyčiau, kad įstaigos individualiai priims sprendimus, vienos gal ir lygiagrečiai visoms paslaugoms padalins išaugusius kaštus, kitos galbūt padidins tik tam tikroms paslaugoms, kurių kainos rinkoje mažesnės.
Gali brangti odontologijos paslaugos, ypač kalbant apie protezavimo paslaugas, kur naudojama daug elektros energijos. Taip pat daug jos sunaudojama ir atliekant magnetinio rezonanso tyrimus, kurių dabar labai didžiulis poreikis. Tad gali būti, kad jos labiau pabrangs. „Kabinetinės“ paslaugos, jei nėra naudojama labai daug elektros energijos, gal brangs šiek tiek mažiau.
Bet brangimas, manau, tikrai bus iki 10-ies procentų, tikrai ne daugiau. Sveikatos priežiūros įstaigų bendroje kaštų struktūroje darbo užmokestis sudaro nuo 60 iki 80 proc., kai komunalinės paslaugos – apie 3–4 proc., energetiniai ištekliai – iki 2 proc. Tai jei jie ir pabrangs du kartus, reikėtų kalbėti apie kelis procentus, daugiausiai 5 proc.
Kitas klausimas yra dėl infliacijos – jei ji smarkiai didės, tada priklausomai nuo visų prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, įstaiga vis tiek turi mokėti tiekėjams pagal naujas kainas, tad turės koreguoti kainas pagal tai, už kiek perka paslaugas arba prekes.
Yra grėsmė, kad dalis privačių įstaigų galėtų užsidaryti?
Tiek viešosioms, tiek privačioms įstaigoms ir anksčiau tekdavo išgyventi sunkias situacijas. Skirtumas yra tas, kad jei viešoji įstaiga metų pabaigoje patiria nuostolį, tada valstybė galvoja, kaip iš rezervo ar kitų šaltinių jį padengti. Tokiu atveju valstybinė įstaiga niekada nebankrutuoja. O jei nuostolių patiria privati įstaiga, yra du variantai – arba įstaigos akcininkai, savininkai įneša papildomų resursų, arba priešingu atveju įstaiga gali ir užsidaryti.
Tai kol kas bankrotų neprognozuojame, įstaigos tikisi ir savo resursais verstis. Svarbu pažymėti, kad per COVID-19 pandemiją buvo labai rimta pamoka ir tos įstaigos, kurios dirbo labai efektyviai ir praktiškai neturėjo jokių finansų likučių, patyrė didžiules problemas. Juk kalbama apie tvarumą arba atsparumą – jei įstaiga ypač efektyviai dirba, ji yra mažai atspari, nes neturi jokio rezervo. Visos privačios įstaigos, kaip ir viešosios, pandemijos pradžioje apie porą mėnesių visiškai nedirbo, o darbo užmokestį vis tiek reikėjo mokėti, tai nuostoliai buvo labai dideli. Tad tos įstaigos, kurios turėjo sukaupusios rezervus, padengė tas išlaidas. Matyt, pasimokiusios ir dabar šiokius tokius rezervus į priekį kaupėsi. Taigi ir dar kažkurį laiką gebės amortizuoti padidėjusius kaštus.
Dar pandemijos įkarštyje finansinės ataskaitos rodė, kad tai buvo palankus laikas privačios įstaigoms „augintis lašinius“, mat į jas plūstelėjo valstybinėse poliklinikose paslaugų negalėję gauti gyventojai. Atrodytų, tad dabar išties nėra ko skųstis...
Pandemijos tikrai niekas nelaukė ir negalėjo nuspėti, koks bus jos poveikis. Atsimenu, kai buvo vos keli susirgę pacientai pasaulyje, jau visi buvo pasiruošę užsidaryti – fiksuotas toks viruso mirtingumas, kad galėjo nušluoti ir pusę Europos. Tuo metu niekas negalėjo prognozuoti, kaip bus, nes situacija buvo nauja. Kai įstaigos užsidarė ir negalėjo teikti planinių paslaugų, buvo tikrai didžiulė bėda – ne tik visam sveikatos priežiūros sektoriui, bet ir visuomenei. Tokie susirgimai, kurie reikalavo planinės sveikatos priežiūros pagalbos, jie komplikavosi į sudėtingus, todėl padidėjo žmonių sergamumas, mirtingumas.
Kadangi ligonių kasos nesudaro sutarčių su privačiomis įstaigomis stacionarinėms paslaugoms, jos negalėjo efektyviai dalyvauti suvaldant COVID-19, tačiau šis sektorius suvaidino labai didelę rolę perimdamas nekovidinių pacientų priežiūrą. Dauguma įstaigų pailgino darbo laikus, davė savo resursus, turime pavyzdžių ir iš mūsų asociacijos narių, kai skyrė ir echoskopus, darbuotojus į viešąsias įstaigas. Kitas dalykas, jei darbuotojas dirba ir privačiame, ir viešajame sektoriuje, kovidiniu laikotarpiu jam buvo aiškiai duotas nurodymas, kad turi teikti paslaugas kovidiniams pacientams. Taigi privatus sektorius prisidėjo, kaip galėjo.
Taip, nors įstaigos ir patyrė didelius nuostolius pirmais mėnesiais, vėliau atsirado didžiuliai pacientų srautai. Tai kurios įstaigos savo darbo laiką padidino net po dvi, keturias, šešias valandas, pradėdavo anksčiau dirbti ir pabaigdavo vėliau, priėmė daugiau specialistų. Tai leido sveikatos sektoriui leido šiek tiek atsigauti. Tik kartais pasigirsta juokingas pamąstymas – atrodo, kad jei privatus sektorius dirba pelningai, tai yra traktuojama blogai, nes pelnas yra „blogai“. Jei įstaiga dirba nuostolingai, tai lyg dirbtum „gerai“. Bet jei privatus sektorius dirbtų nuostolingai, nebūtų jokių mokesčių, valstybė išvis negalėtų išgyventi.
Tai, manyčiau, tikrai nereikėtų sulaukti tokios situacijos kaip viešbučių sektorius, kada daug maitinimo įstaigų planuoja užsidaryti, nes nemato jokios finansinės galimybės išgyventi. Tai jei sveikatos sektorius dar sugeba tvarkytis ir prašoma nedaug valstybės paramos, manau, tai yra didelė laimė.
Eilės pas gydytojus jau seniai tapęs keiksmažodžiu pacientų lūpose. Privatus sektorius su tuo visiškai nesusiduria?
Jei anksčiau ilgesnės eilės privačiose įstaigose buvo labai retas dalykas, dabar matome, kad eilės išaugo visur. Eilių dinamiką šiaip gali pasitikrinti kiekvienas, prisijungęs prie ligonių kasų interneto puslapio. Matyt, taip nutiko dėl to, kad išties komplikavosi žmonių sveikatos problemos, reikia spręsti ne tik fizines problemas, bet ir sąlygotas psichikos sveikatos pažeidimų. Tad pacientai užplūdo sveikatos priežiūros įstaigas.
Šiaip valstybė aiškiai sureguliavusi, kokios gali būti ilgiausios eilės atitinkamoms paslaugoms. Ūmiais atvejais šeimos gydytojo lygmeniu pacientas pagalbą turi gauti per 24 valandas, stacionarinės, dienos chirurgijos paslaugos turi būti suteiktos per 30 dienų, stacionarinės operacijos – per 60 dienų. Bet kai pasižiūri į realias eiles, dažnai bijant šių punktų jos registruojamos ir trumpesnės. Nes jei paskambintume telefonu ir palygintume faktines eiles, kurios yra telefonu ir kurios registruojamos, tai jos neretai gana stipriai skiriasi. Pagal įstaigų nurodytas eiles kai kurių tyrimų reikia laukti 240 dienų ir viešajame sektoriuje. Bet tai, kad apie 70 proc. viršija tuos numatytus normatyvus, tik patvirtina, kad yra didžiulės eilės. Bet tą tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje lemia sisteminiai veiksniai.
Neretai gyventojai susidaro įspūdį, kad viskas peržengus privačios gydymo įstaigos slenkstį yra mokama. Paaiškinkite, ar tikrai taip yra, kokias paslaugas apdrausti žmonės ir privačiuose centruose gali gauti nemokamai?
Jei pacientas kreipiasi į įstaigą, kuri toms paslaugoms turi sutartį su ligonių kasa, tada pacientas neturėtų mokėti. Kitaip sakant, jis turėtų gauti bazinį standartą, apmokamą iš PSDF. Tačiau dar yra kiti atvejai, jau turbūt visi pacientai žino, kad jos yra nemokamos. Pavyzdžiui, jei žmogus nori papildomų tyrimų, pavyzdžiui, yra imamas kraujas ir jis nori papildomai padaryti tokius tyrimus, kurie nepatenka į šeimos gydytojo normą, tai susimokėjęs papildomai gali juos atlikti ir panašiai.
Ką labai norėčiau pabrėžti – yra 5 prevencinės programos, priklausančios pagal amžiaus grupes vyrams ir moterims: gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos, priešinės liaukos vėžio, kardiologinė programa, atliekami įvairūs tyrimai. Jie visose įstaigose teikiami nemokamai. Ir net absurdas yra, kad ir privačiose, ir viešose įstaigose, kur mamografinis ištyrimas yra nemokamas, ir jam eilių nėra, pacientai tiesiog neina, nes nepakankamai rūpinasi sveikata.
Taigi privačioje įstaigoje bus galima ir greičiau prieiti, ir paslauga bus nemokama?
Tikrai taip. Aišku, kartais yra eilės kolonoskopijoms, bet kai atliekami laboratoriniai tyrimai, tikrai eilių nėra. Aišku šiuo laikotarpiu tą pirmą konsultaciją gauti yra sudėtinga, nes reikia eiti pas šeimos gydytoją, gauti iš jo siuntimą ir tada eiti pas specialistą. Tokiu atveju gal galėtų būti šiek tiek kažkoks palengvinimas, panaudojus e.sveikatos duomenis, kad negalėtų ir perteklinai naudotis šiomis nemokamomis paslaugomis, pacientas galėtų išvengti ėjimo pas šeimos gydytoją ir tiesiai eitų pas specialistus, jei būtų aiškūs algoritmai. Gal tai padėtų išvengti ir šeimos gydytojų perkrovimo.
Nes dabar kai kada jų jau gaila, kai per dieną turi priimti 30–40 pacientų ar dar daugiau. Tad jiems reikia nuimti kuo daugiau nereikalingų vizitų – čia gali pasitarnauti ir nuotolinės paslaugos, ir aukštos kompetencijos specializuotų slaugytojų tam tikros paslaugos, kur nereikia gydytojų, gali būti net gydymo įstaigose padarytas triažas (pacientų atranka pagal nusiskundimo pobūdį), kad pas gydytoją pacientas būtų nukreipiamas tikrai tada, kada reikia gydytojo konsultacijos. Ir vienas sveikatos reformos pagrindinių uždavinių – peržiūrėti krūvius ir nuimti perteklinius, biurokratinius reikalavimus.
Norėdama pažaboti piktnaudžiavimo atvejus, kai žmonės verčiami papildomai susimokėti už valstybės apmokamas paslaugas, Valstybinė ligonių kasa siekia aiškiai apibrėžti, už ką galima imti papildomas priemokas. Buvote dėl to kiek skeptiškas?
Visų pirma reikia žinoti, kada tos priemokos yra imamos, tai yra kai pacientas turi sumokėti visą ar dalį paslaugos kainos. Tai yra labai aiškūs atvejai. Pirmas dalykas, jei asmuo nėra draustas privalomu sveikatos draudimu, tokiu atveju jis turi bet kokioje įstaigoje susimokėti visą kainą. Kitas atvejis, kai sveikatos priežiūros įstaiga neturi sutarties su ligonių kasa, tada pacientas turi susimokėti už visas paslaugas ar dalį paslaugų – tų, kurioms sutarties neturi.
Yra visas sąrašas paslaugų, kurių, kaip minėjau, ligonių kasos apskritai nekompensuoja – tai grožio, estetinės chirurgijos paslaugos. Taip pat kai kada žmonės dėl skubėjimo ar nežinojimo padaro klaidą ir kreipiasi į gydytoją specialistą konsultacijos ir tyrimų neturėdami šeimos gydytojo siuntimo. Išimtis – jo nereikia, jei kreipiasi į dermatovenerologą dėl odos ir venerinių ligų. Taip pat kaip ir nereikia mokėti, jei kreipiamasi pakartotinai dėl tų pačių lėtinių ligų.
Taip pat jei pacientas savo iniciatyva pasirenka paslaugas, kurių pagal gydytojo rekomendacijas nereikia, tada irgi turi būti aiškiai užpildyta dokumentuose, kad paslauga atlikta paciento pageidavimu ir jis už ją susimoka.
Kada pacientas susimoka dalį paslaugos kainos? Jei savo iniciatyva pasirenka brangiau kainuojančias medžiagas, paslaugas, kitaip sakant – brangesnį įstaigos standartą. Tada jis turi susimokėti įstaigos brangesnio standarto ir ligonių kasų bazinio standarto kainų skirtumą. Bet visų pirma turi tam būti paciento sutikimas, pilnai išdiskutuota, kodėl jam reikalinga aukštesnės kokybės, galbūt inovatyvesnė paslauga, modernesnis gydymo būdas.
Kodėl nepakanka valstybės apmokamos paslaugos?
Kodėl atsiranda papildomi mokėjimai? Pasižiūrėkime, kaip yra finansuojama sveikatos priežiūros sistema. Lietuvoje vienam gyventojui skiriama apie 1860 eurų per metus, kai Europos Sąjungos (ES) vidurkis yra 3,5 tūkst. Jau nekalbant apie kai kurias ES šalis, kur ir skiriama 6–7 tūkst. eurų vienam gyventojui. Taigi vienam gyventojui Lietuvoje skiriama maždaug perpus mažiau nei ES vidurkis. Kadangi neužtenka viešųjų finansų, žmogus prisideda savo asmeninėmis lėšomis.
Kur yra problema – Lietuvoje nėra gerai išvystytas savanoriškas papildomas sveikatos draudimas, kuris yra pakankamai gerai išvystytas kitose Europos šalyse. To papildomo savanoriško sveikatos draudimo objektas dažnai ir yra priemokos, tada pacientui nereikia susimokėti paslaugos teikimo metu. Tai kai žmonės draudžia savo automobilius, savo turtą, tai visame pasaulyje priimtina praktika, kad darbdavys arba darbuotojas draudžia ir savo sveikatą. Toks draudimas dabar yra, bet jo labai mažos apimtys, įveiklinus jį labiau žmonėms reikėtų daug mažiau primokėti papildomai.
Plačiau apie eiles gydymo įstaigose kviečiame žiūrėti vaizdo siužete:
Kita daug diskusijų kelianti tema – ministerijos organizuojama reforma. Kaip tai palies privačių gydymo įstaigų paslaugas?
Kai labiau pasiskaitai ir įsigilini, tai reformos uždaviniai ir tikslai yra labai geri, tačiau žiūrint į jų įgyvendinimą yra diskutuotinų dalykų. Yra pasirinktas Slovėnijos modelis – sveikatos centrų steigimas, kur realiai mažose savivaldybėse, iki 20 tūkst. gyventojų, poliklinikos bus jungiamos su ligoninėmis. Logika, viena vertus, yra, nes planuojama teikti mažiau paslaugų, o sujungus dvi administracijas paslauga būtų efektyvesnė.
Apskritai pačios reformos pradžioje, dar 1994 metais, planuota, kad šeimos medicina turėjo išeiti iš didžiųjų poliklinikų – jos virsti diagnostikos centrais, o šeimos gydytojai turėjo eiti į privačią praktiką ir būti kuo arčiau žmonių gyvenamosios vietos. Ir keltas tikslas, kad net 80 proc. šeimos gydytojų turėjo būti privatūs paslaugų teikėjai, o dabar jų yra tik apie 35 proc. Tai – labai maža dalis.
Aišku, viskas vystosi, gerai, kad yra integruojama sveikatos priežiūra su socialinėmis paslaugomis, žaliųjų koridorių sistema esant ūminėms būklėms ir panašiai. Bet kas mums šiek tiek kelia nerimą – koks bus viešųjų įstaigų santykis su privačiomis?
Dabar ministerija dažnai tampa dalininku ir iki šiol savivaldybių pavaldume buvusių ligoninių. Privačios įstaigos dažnai klausia ir mes kalbamės, ar nebus pasikeitimų dėl finansavimo, jei, pavyzdžiui, įstaigos nenorės būti sveikatos centro sudėtine dalimi. Nes tikrai greičiausiai viešosios įstaigos formuos sveikatos centrus, o privačios įstaigos gal irgi to norėtų, bet dabar tokia galimybė numatyta tik tose savivaldybėse, kur praktiškai neliko viešųjų paslaugų teikėjų. Bet kitur tokios galimybės nėra.
Yra ir kitų įvairių niuansų, bet, manau, esminė klaida buvo ta, kad kai buvo planuojama reforma, buvo nepakviestos suinteresuotos šalys, o darbo grupė sudaryta iš ministerijos ir vienos kitos tarnybos darbuotojų, kurie suformavo viską, bet nebuvo įsiklausymo ir diskusijos. Tai dabar prašome, kai bus įgyvendinimo pradžia, reikės daug poįstatyminių teisės aktų ir kad bent čia būtų įtrauktos visų socialiniai partneriai, kad po to nereikėtų taisyti klaidų.
Norisi daugiau kokybės, o ji be diskusijų neįmanoma. Tai pacientas turi būti reformos centre, jo balsą privalu išgirsti maksimaliai, tada turi būti ir medikų organizacijos, ir profesinės sąjungos, specialybinės draugijos, sveikatos priežiūros įstaigų vadovų asocijuotos struktūros.
Dėkoju už pokalbį.
