Kirillas Krechetovas vis dar puikiai prisimena tą akimirką, kai savo pašto dėžutėje rado baltai raudoną voką. Viduje buvo šaukimas, reikalaujantis kitą dieną atvykti į vietinį karo prievolės skyrių. „Velnias, dabar turėsiu važiuoti į Ukrainą“, – pagalvojo vyras. Kalbėdamas telefonu jis pasakojo, kad jį iš karto apėmė baimė.
K. Krechetovas, 35-erių, dirba statybose ir turi dvejų metų dukrą. Jis gyvena Žemutiniame Naugarde, mieste, įsikūrusiame maždaug septynios valandos automobiliu į rytus nuo Maskvos. Mūsų trumpo pokalbio metu jis paprašė, kad neminėtume tikro jo vardo, nes vyras nerimauja dėl savo saugumo. Prieš dešimtmetį K. Krechetovas baigė privalomąją karinę tarnybą specialiame karinės žvalgybos agentūros GRU padalinyje, o dabar yra pirmosios klasės eilinių rezerve. Pirmą kartą su juo buvo susisiekta kelios savaitės prieš šaukimo pasirodymą jo pašto dėžutėje. Susirašinėjimo programėlėje „Viber“ jis gavo žinutę: „Kirillai Krechetovai, mes laukiame jūsų. Krasnodaro kraštas, GRU specialiųjų pajėgų 10-oji brigada.“ K. Krechetovas šią žinutę ištrynė. „Žinau, kiek daug mūsų vaikinų žūsta Ukrainoje, – apie aukų skaičių vyras sužino socialiniame tinkle „Telegram“. – Per televiziją jie tik meluoja.“
Tačiau vokas, ant kurio parašyta „karinė korespondencija“, atrodė daug labiau įpareigojantis nei „Viber“ žinutė. K. Krechetovas nuvyko į kariuomenės biurą, kur susitiko su jo vadovu. Vadas paklausė, kodėl jis taip ilgai neatvyko: „Mums reikia tavęs.“ Jis parodė K. Krechtovui kontraktą, pagal kurį jam būtų mokamas 300 000 rublių (apie 4500 eurų) atlyginimas per mėnesį. Tokia suma yra maždaug septynis kartus didesnė už vidutinį darbo atlyginimą šiame regione.
„Užpildyk šitą, – pasakė jam karininkas. – Gali pasirinkti šešis arba 12 mėnesių, o tada pasirašyk čia.“ K. Krechetovas tik papurtė galvą ir paklausė: „O kas pasirūpins mano šeima, kai grįšiu namo karste?“ Vyro tėvams jau virš 70, jo motina serga. Kai karininkas suprato, kad jam nepavyks įtikinti K. Krechetovo, jis ant stalo padėjo tuščią popieriaus lapą ir paprašė rezerve esančio kario jame parašyti priežastis, kodėl jis atsisako kovoti už Rusiją. Tik tai padarius jam buvo leista išeiti.
Iš pradžių K. Krechetovas manė, kad šaukimus gavo tik buvę specialiųjų pajėgų kariai, tokie kaip jis. Tačiau dabar jis žino, kad juos savo pašto dėžutėse rado daugybė vyrų iš Žemutinio Naugardo: „Jie rašo visiems, kurie kada nors yra tarnavę kariuomenėje.“
K. Krechetovo istorija parodo, kad Rusijos kariuomenei verkiant reikia karių. Karas prieš Ukrainą, kurį Rusijoje reikia vadinti „specialia karine operacija, siekiant apsaugoti Donbasą“, trunka jau beveik keturis mėnesius.
Pastangos visoje šalyje
Rusijos prezidento V. Putino kariai patyrė didelių nuostolių. Šiame puolime dalyvauja didelė šalies kariuomenės dalis, įskaitant ir sausumos pajėgas, desantininkus, oro pajėgas, karinį jūrų laivyną bei nacionalinę gvardiją. Kariuomenei labai trūksta naujų kovotojų. Po jų karių išstūmimo iš Kyjivą ir Charkivą supančių regionų, Rusijos kariuomenė, norėdama pasiekti savo tikslų, ėmė kliautis brutalia jėga. Šiame išsekinimo kare abi pusės kasdien netenka dešimčių karių.
Tačiau nauji kariai šiam konfliktui yra renkami ne tik iš centrinėje Rusijoje esančio Žemutinio Naugardo. Visoje šalyje, nuo Kaliningrado vakaruose iki rytinio Amūrų regiono, kovoti tinkamo amžiaus vyrai gauna šaukimus. Manoma, kad Rusijos kariuomenės rezerve šiuo metu yra mažiausiai 2 milijonai karių, tiesa, tikslus skaičius yra įslaptintas.
Ieškodama pastiprinimo Rusijos kariuomenė imasi bet kokių veiksmų. Jie vilioja karius patraukliais pasiūlymais, kviečia grasindami ar net imituoja visuotinę mobilizaciją, išsiųsdami daugybę šaukimų rezerve esantiems kariams, kurių dalis, iš nežinojimo ar iš baimės, interpretuoja tai kaip šaukimo įsakymą.
Svarbu paminėti, kad oficialūs šaukimai gali būti išsiųsti tik V. Putinui paskelbus visuotinę mobilizaciją. Tačiau tai būtų netiesioginis esamos kariuomenės silpnumo pripažinimas. Kariuomenės, kuri prieš įsiveržimą buvo laikoma žymiai pranašesne už Ukrainos karines pajėgas. Negana to, visuotinė mobilizacija turėtų tiesioginį poveikį rusų kasdienybei, o to Kremlius siekia bet kokia kaina išvengti. Visos šios situacijos rezultatas yra savotiška ir užmaskuota mobilizacija.
Nors karas trunka jau 15 savaičių, Rusijos lyderiai nori, kad gyvenimas šalyje tęstųsi kaip įprasta. Ir iki šiol jų pastangos didžiąja dalimi pasiteisino, nes dauguma rusų ir toliau palaiko „specialiąją karinę operaciją“. O beveik visai likusiai visuomenės daliai nelabai rūpi, ką jų kariuomenė daro Ukrainoje. Mirtys ir naikinimas yra neigiami ir slepiami, o savo aukas Rusija pagerbia kaip didvyrius: apdovanoja juos pomirtiniais medaliais, kai kur netgi pervadina gatves žuvusių karių garbei. Didžiuliuose plakatuose jie vadinami „pergalės didvyriais“.
Nepaisant viso to, šalyje neatsiranda didelio entuziazmo dėl karo Ukrainoje. Tai tapo problema karo prievolės skyriams, nes panašu, kad jie turi tam tikras kvotas. Tai atskleidė tolimųjų rytų Užbaikalės regione paviešintas oficialus dokumentas. Žmogaus teisių advokatai taip pat mano, kad Maskva pateikė prievolės skyriams reikalavimus, kuriuose nurodoma, kiek žmonių jie turi įtraukti į kariuomenę.
Siekiant paspartinti šiuos procesus, Rusijos parlamentas panaikino samdinių amžiaus ribas. Dabar žmonės pirmą kartą į kariuomenę gali stoti būdami 65-erių. Anksčiau taikyta amžiaus riba buvo 40 metų. Kariams siūlomų sandorių sąlygos yra stulbinančios – naujokams už jų darbą yra siūloma mažiausiai 200 000 rublių (apie 3000 eurų). Tokias sumas anksčiau gaudavo tik išskirtiniai samdiniai, pavyzdžiui, Wagnerio grupės nariai. Priklausomai nuo specializacijos, rango ir patirties, siūlomas atlyginimas gali būti dar didesnis, kaip toks, kuris buvo pasiūlytas K. Krechetovui iš Žemutinio Naugardo. V. Putinas taip pat paskelbė, kad žuvusių karių šeimos gaus daugiau nei 12 mln. rublių (maždaug 190 tūkst. eurų) išmokas.
Kaip tvirtina Sergejus Krivenko, žmogaus teisių apsaugos grupės „Citizen Army Law“ vadovas, ši strategija, atrodo, daugiausiai sėkmės susilaukė regionuose. Jis sako, kad ten yra pakankamai kovoti pasiruošusių žmonių, o šalia karo prievolės skyrių kai kur, pavyzdžiui, į šiaurę nuo Maskvos esančiame Čerepovece, netgi susidarė eilės. Pasak vyro, kai kurie su juo susisiekiantys kariai skundžiasi jam ir kitiems grupės darbuotojams, kad kariuomenė nori pradėti jų kontraktą tik nuo rugpjūčio, o ne iš karto.
„Tankų mėsa į prievolės skyrius ateina pati“, – sakė rezerve esantis seržantas Mikhailas Danilovas. Ekspeditoriumi Žemutinio Naugardo srityje dirbantis M. Danilovas iki šiol neatsiliepė į gautą šaukimą, susitaikydamas su tuo, kad jam gali būti skirta 40 eurų bauda.
Sugrįžti cinko karste
Pasak M. Danilovo, į karo prievolės skyrius dažniausiai ateina vyrai, „norintys greitai užsidirbti“. Jis taip pat prašė mūsų nenaudoti tikrojo jo vardo. Jis minėjo, kad vis dar bendrauja su keletu buvusių bendražygių iš savo tankų brigados, kurios bazė įkurta Žemutinio Naugardo srityje. Čia neseniai buvo suformuotas naujas samdinių batalionas. „Vyrai yra siunčiami į Ukrainą iš kurios grįžta cinko karstuose. Jie praranda maždaug 40 proc. žmonių, kuriuos išsiunčia į kovą“, – tikino vyras. Karo ekspertai Vakaruose tiki, kad tokie dideli praradimai yra nulemti prasto Rusijos rezervo karių parengtumo, nes jie nėra gavę reguliaraus instruktavimo.
Uralo kalnuose esančioje Baškirijoje kariuomenė naujiems kariams žada ne tik dosnų atlyginimą, bet ir beveik 3 800 eurų siekiančią vienkartinę išmoką. Suvilioti šio pasiūlymo, į regiono sostinę Ufą atvyko keli šimtai vyrų. Potencialių naujokų, norinčių prisijungti prie kovos, kariuomenė ieško ir telefonu. Taip nutiko Nikitai Juferevui iš Sankt Peterburgo.
Gegužės pabaigoje, atsiliepęs į nežinomo numerio skambutį, N. Juferevas išgirdo nepažįstamos moters balsą. Ji prisistatė, kad skambina iš karo prievolės skyriaus: „Mes siūlome jums tarnybos Ukrainoje kontraktą.“ 34-erių N. Juferevas yra liberalios partijos „Yabloko“ politinis veikėjas. Šis skambutis jį nemaloniai nustebino, todėl jis numetė ragelį. Antro skambučio metu jis sužinojo, kad visi tinkamo kovai amžiaus vyrai sulaukia panašių skambučių. N. Juferevas šiuos skambučius prilygino mobiliojo ryšio kompanijų bandymams privilioti žmones pasirašyti naujas sutartis.
Negana to, autobusuose ir prie gyvenamųjų namų durų kabo įvairiausi kreipimaisi ir reklamos su tokiais užrašais kaip „Šaliai reikia gynėjų“. Pastaruoju metu galima pastebėti ir mobiliuosius karo prievolės punktus. Baltos spalvos sunkvežimiai su Rusijos vėliavomis neseniai buvo atvykę į Sankt Peterburgą. Kariuomenė taip pat aktyviai ieško naujų karių šiauriniame jūrų laivybos mieste Severomorske ir Sibire esančiame Novosibirske.
Sunkiausia būna gavus šaukimą į privalomąją karo tarnybą. Kasmet Rusijos kariuomenė per dvi konkrečias dienas pašaukia virš 250 000 18–27 m. amžiaus naujokų. Pagrindiniai mokymai trunka metus. Apmokymai su ginkluote paprastai trunka kelis mėnesius, po kurių jaunuoliai yra paskirstomi į savo dalinius. Nors karo pradžioje V. Putinas prisiekė, kad nauji šauktiniai nebus siunčiami į karo zoną, dauguma jų vis tiek turi kautis Ukrainoje. Kai kurie karininkai dėl šios priežasties jau buvo nubausti. V. Putinui, kuris nenori supykdyti šauktinių šeimų, tai labai opi problema.
Bet kaip ir visa kita Rusijoje, šios taisyklės yra lengvai laužomos, ypač kalbant apie jaunus, mažai patirties turinčius šauktinius, kurie dažnai nedrįsta pasipriešinti savo vadovams. Vis daugėja atvejų, kai kariuomenės vadai priverčia jaunus šauktinius vos po kelių mėnesių pasirašyti samdinių kontraktus. Pagal galiojančius įstatymus tai leidžiama padaryti jau po trijų mėnesių. „Šauktiniai patiria milžinišką moralinį ir psichologinį spaudimą“, – sakė žmogaus teisių aktyvistas S. Krivenko, kuris karių padėtimi Rusijoje domisi jau 20 metų. – Jų situacija visiškai priklauso nuo jų vadų malonės.“
Didelis spaudimas egzistuoja ir Buriatijoje, prie Baikalo ežero, į šiaurę nuo Mongolijos, esančioje respublikoje. Iš šio regiono, kurio dydis yra beveik toks pats kaip Vokietija, yra kilę daugiausia žuvusių karių. Remdamiesi viešai prieinamais šaltiniais, nepriklausomo internetinio portalo „People of the Baikal“ žurnalistai pranešė apie 179 mirusiuosius. Kaip teigiama publikacijoje, laidotuvės Buriatijoje vyksta beveik kasdien.
Paplitusi baimė
Vienas pirmųjų Buriatijos žuvusiųjų buvo 19-metis karys Aleksejus Martynovas, žuvęs kovo 15 d. netoli Kyjivo. Visai neseniai savo gimtuosiuose kaimuose buvo palaidoti 22-ejų bei 24-erių metų jaunuoliai Anatolijus Švezovas ir Aleksandras Batošapovas. Jie savo karinius kontraktus pasirašė balandžio mėnesį, tačiau jau gegužės pradžioje žuvo fronte.
Užmaskuota mobilizacija Buriatijoje vyksta ypač intensyviai. Kariuomenė čia naudoja susirašinėjimo programėlę „Viber“, per kurią siunčia viliojančius pasiūlymus, į kuriuos įtraukiamas ir dosnus atlyginimas, socialinės pašalpos bei padori pensija. „Jie paskambino visiems mano pažįstamiems: „Ar nenorite prisijungti prie specialiosios operacijos? – pasakojo viena moteris iš šio regiono, kuri paprašė neatskleisti jos tapatybės. – Lyg tai būtų tiesiog pakvietimas kartu nueiti į kavinę.“ Yra pranešimų ir apie po žmonių namus vaikštančius kariuomenės pareigūnus.
Buriatijoje baimė plačiai paplitusi. Visi žino apie šaukimus į kariuomenę, tačiau ne daug kas išdrįsta apie tai kalbėti atvirai, o ypač su žurnalistais. Vyrai iš Buriatijos vengia skųstis, juo labiau tai daryti viešai. „Dėl to, kaip jie buvo auginti, jiems atrodo, kad skųstis yra gėdinga“, – sakė Andrejus Rintšino, „Free Buryatia Foundation“ advokatas. Ši organizacija priešinasi karui ir kovoja už etninių buriatų teises. Buriatai sudaro apie 30 proc. visų šios respublikos gyventojų ir priklauso mongolų tautų grupei. A. Rintšino teigė, kad su juo, ieškodamos patarimo, dažniausiai susisiekia karių motinos, žmonos ir seserys.
Iki šiol šiame regione kariuomenei sekėsi gerai. Ši respublika yra viena skurdžiausių Rusijos vietovių, čia trūksta darbo, tačiau kartu joje yra daugiau nei dvi dešimtys karinių bazių. Tiek etniniai buriatai, tiek etniniai rusai kariuomenę vertina kaip patikimą darbdavį.
A. Rintšino tikina, kad karininkai, ieškodami naujų karių, imasi įvairiausių priemonių. Jie taip pat siunčia šaukimus, kaip manoma, kad patikrintų pateiktos asmeninės informacijos tikslumą. „Kai vyrai ateina į prievolės punktus, jiems žadamas nuostabus gyvenimas ir kalnas pinigų, siekiant įtikinti juos prisidėti prie šios patriotinės kovos“, – pasakojo A. Rintšino. Kai kurie iš jų prisijungia norėdami atkeršyti už Ukrainoje žuvusius jų artimuosius.
Advokatas pridūrė, kad vyrai, kurie jau tarnavo privalomoje karo tarnyboje arba vienu metu buvo samdiniai, nenori vykti į Ukrainą, todėl jie susiduria su prievarta. Kariuomenė jiems grasina raudonais „išdaviko“ spaudais pasuose arba sako, kad už tai jie turės stoti prieš karo tribunolą. „Tai absurdiški grasinimai“, – sakė advokatas.
Skambutis regiono karo prievolės skyriui paprastai baigiasi net keliais pakvietimais į interviu ir medicinine apžiūra jau kitą dieną. Vieno karininko teigimu, šiuo metu jie ieško vyrų, norinčių prisijungti prie tankų brigados. Paklausus, ar įmanoma nutraukti kontraktą anksčiau laiko arba atsisakyti vykti į Ukrainą, moteris kitoje ragelio pusėje atsako: „Tai žinoma, jokių bėdų.“
Tačiau realybėje viskas nėra taip paprasta. A. Rintšino žino maždaug 250 vyrų, kurie norėjo anksčiau palikti karo zoną. Remiantis taisyklėmis, jie privalo atsiųsti prašymą kartu su raštišku paaiškinimu jų vadovaujančiam karininkui. Vadai paprastai nėra labai supratingi. Advokatas pasakojo apie vieną jauną karį, kuriam dar nėra 25-erių. Pateikęs savo prašymą jis turėjo atvykti į pokalbius su šešiais karininkais ir FSB pareigūnais. Po šių susitikimų, jis nebenori kalbėti apie grįžimą.
Tačiau didelis mirčių skaičius iš lėto keičia žmonių nuotaikas, teigia A. Rintšino. Nemažai regiono gyventojų mano, kad Maskva fronto linijose švaisto jaunų Buriatijos karių gyvybes. Kai kurie budistų vienuoliai pradėjo raginti Buriatijos šeimas: „Parvežti savo sūnus namo.“
Žemutiniame Naugarde gyvenantis K. Krechtovas neseniai gavo ir daugiau žinučių. Vieną iš jų atsiuntė jo buvęs bendražygis iš privalomosios karo tarnybos laikų. „Ateik. Kur tu?“, – klausė vyras. K. Krechtovas atsakė paklausdamas, kur jam reikia ateiti. Jis sulaukė atsakymo: „Į Mariupolį.“
K. Krechtovas pasakojo, kad jis priklausė 11-tai šauktinių grupei specialiųjų pajėgų brigadoje. Visi jos nariai, išskyrus K. Krechtovą, dabar kariauja Ukrainoje. Jie neturi ko prarasti, svarsto vyras, jie neturi šeimų ir jiems reikia pinigų. „Jie visi vis dar gyvi. Kol kas.“
