1999 m. rugsėjį sprogimai Rusijos daugiabučiuose ir kitose vietose nusinešė beveik 300 žmonių gyvybes, sužeisdami daugiau nei 1000. Išpuoliais apkaltinti čečėnų separatistai, tai galiausiai privedė prie Antrojo Čečėnijos karo ir reikšmingai prisidėjo prie V. Putino iškilimo.
Kaip niekam nežinomas KGB karininkas tapo prezidentu
1952 m. darbininkų šeimoje tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Rusijoje, gimęs ir augęs V. Putinas nuo mažumės mėgo romanus ir serialus apie šnipus, todėl nenuostabu, kad dar mokykloje pradėjo domėtis, kaip galėtų papildyti KGB gretas. Gavęs patarimą daug mokytis, jis ilgainiui baigė teisės studijas ir pradėjo savo 15 metų trukusią karjerą KGB, kur pakilo iki papulkininkio.
Galiausiai 1990-aisiais jis pasuko į politiką Leningrade, kur buvo paskirtas tuometinio mero – beje, buvusio savo dėstytojo – Anatolijaus Sobčiako patarėju. Jis greitai užsitarnavo A. Sobčiako pasitikėjimą ir per kelerius metus tapo vicemeru. Kiek vėliau, 1996-aisiais, A. Sobčiako neperrinkus Leningrado meru, V. Putinas persikraustė į Maskvą ir pradėjo dirbti Rusijos Federacijos prezidento administracijoje.
Kitąmet tuometis prezidentas Borisas Jelcinas V. Putiną paskyrė prezidentūros vicekancleriu, 1998 m. tuomet dar mažai kam žinomas V. Putinas tapo FSB (buvusio KGB) vadu, o 1999-aisiais – ministru pirmininku. Tais pačiais metais, Naujųjų išvakarėse, B. Jelcinas netikėtai pareiškė pasitraukiantis iš prezidento pareigų ir paskiriantis V. Putiną savo įpėdiniu. 2000-ųjų kovą V. Putinas laimėjo prezidento rinkimus, iki tol sugebėjęs užsitikrinti neginčijamą populiarumą rinkėjų gretose ir surinkęs 53 proc. balsų.
Palyginimui, 1999 m. rugpjūtį ką tik premjeru paskirtą V. Putiną palaikė 31 proc. visuomenės nuomonės apklausos respondentų, o lapkritį – jau 80 proc. Kas nutiko tarp rugpjūčio ir lapkričio? Teroristiniai išpuoliai Rusijoje bei Antrasis Čečėnijos karas.
Šimtai mirusių nekaltų žmonių
Paskutinį 1999-ųjų vasaros vakarą Rusijoje nugriaudėjo pirmasis sprogimas, nuo kurio ir prasidėjo visą rugsėjį trukusi teroro išpuolių virtinė. Rugpjūčio 31-osios vakare bomba sprogo prie pat Kremliaus sienų buvusiame požeminiame prekybos centre – vienas žmogus mirė, 30–40 sužeista. Rugsėjo 2-ąją anonimas skambučiu pranešė, kad išpuolį esą įvykdė čečėnų separatistai.
Antrasis sprogimas įvyko rugsėjo 4-ąją – Dagestano provincijoje esančiame Buinakske – prie kariuomenės gyvenamojo penkiaaukščio sprogo užminuotas automobilis. Tądien žuvo 64 žmonės, daugiausiai karininkų žmonos ir vaikai, sužeista 133 žmonių.
Praėjus vos mėnesiui po to, kai B. Jelcinas V. Putiną paskyrė vadovauti vyriausybei, viename Maskvos daugiabučių nugriaudėjo pirmasis iš trijų sprogimų Rusijos daugiabučiuose. Išpuolis įvyko rugsėjo 9-ąją, netrukus po vidurnakčio. Bomba nusinešė 106 žmonių gyvybes, dar beveik 250 gyventojų buvo sužeista.
Antroji bomba Maskvoje sprogo taip pat tokiu metu, kad kuo daugiau daugiabučio gyventojų būtų namuose – 5 ryto. Per šį rugsėjo 13-osios teroro išpuolį sugriautas aštuonių aukštų pastatas, iš jo liko tik milžiniška krūva griuvėsių. Sprogimas nusinešė 119 žmonių gyvybes, 200 sužeidė. Kaltė dėl abiejų daugiabučių sprogimų netrukus buvo suversta čečėnų sukilėliams, tačiau jie atsakomybės neprisiėmė.
Ankstyvą rugsėjo 16-osios rytą, 5.57 val., sprogo dar viena bomba, šįkart – Volgodonsko mieste. Sprogimas įvyko užminuotame ir šalia devynaukščio pastato paliktame sunkvežimyje. Išpuolio metu žuvo 17 žmonių, dar 69 sužeista. Sprogimą Rusijos pareigūnai siejo su ankstesniais įvykiais Maskvoje ir Buinakske.
Vienam po kito kas kelias dienas aidint sprogimams, šalyje vešėjo panika, reikėjo gelbėtojo. Šį vaidmenį – nors prezidento pareigas tuomet dar ėjo B. Jelcinas, – prisiėmė tuometis ministras pirmininkas V. Putinas. Jis aktyviai reagavo į šalį niokojančius teroro aktus, pažadėjo atkeršyti už nekaltų civilių mirtis, todėl nenuostabu, kad jo populiarumas kilo sparčiai. Prasidėjus Antrajam Čečėnijos karui, V. Putinas viešai pasakė tai, kas tapo kone jo devizu. Kalbėdamas apie čečėnų teroristus, kaip juos vadino, V. Putinas sakė:
„Persekiosime juos visur. Atsiprašau už išsireiškimą, bet mes juos pričiupsime ir ant tualeto. Nušluosime juos net išvietėje“.
Įtarimų sukėlęs sprogmuo
Tačiau ne visi skubėjo šimtus civilių savo namuose pražudžiusius sprogimus versti čečėnams. Prie įtarimų augimo prisidėjo netikėtas radinys.
Rugsėjo 22-ąją, dieną prieš pat rusų karo lėktuvams pradedant bombarduoti Grozną, Rusijos mieste Riazanėje policija daugiabučio namo rūsyje rado bombą, pagamintą iš laikrodinio mechanizmo, sprogdiklių ir cukraus maišų, kuriuose buvo likę sprogmenų pėdsakų. Jei bomba būtų sprogusi, sprogimas, kaip ir kitais užminuotų daugiabučių atvejais, būtų įvykęs kitos dienos paryčiais – 5.30 val., kuomet dauguma daugiabučio gyventojų, matyt, dar būtų miegoję.
Bomba name Novoselovo gatvėje aptikta po to, kai daugiabučio gyventojas Vladimiras Vasilijevas pranešė apie porą jam įtartinais pasirodžiusių vyrų, kurie iš mašinos uždengtais numeriais į to paties daugiabučio rūsį nešė maišus. Vyras įspėjo policiją, tačiau ši nespėjo atvykti iki išvykstat įtartiniems vyrams.
Tiesa, dėl daugiabučio rūsyje aptiktų įtaisų buvo sulaikyti visai ne čečėnų sukilėliai, o trys FSB agentai, tačiau tuometinis FSB vadas Nikolajus Patruševas pareiškė, kad tai esą buvo antiteroristinės pratybos, o maišuose išties buvo tik cukrus. Tačiau rastoje bomboje aptikta sprogstamosios medžiagos heksogeno – tos pačios, kuri buvo rasta ir kitų daugiabučių sprogdinimo vietose.
Be minėtos bombos Riazanėje, Rusijos policija užkirto kelią dar keliems sprogimams. Rugsėjo 4-ąją Dagestane visai šalia kariuomenės ligoninės ir gyvenamųjų pastatų rastas dar vienas užminuotas automobilis, o 13-ąją aptiktas ir išminuotas sprogmuo dar viename Maskvos daugiabutyje.
Netrukus po nesėkmingo bandymo susprogdinti daugiabutį Riazanėje V. Putinas įsakė bombarduoti čečėnų sostinę Grozną. O tuo metu vos nesusprogdinto daugiabučio Novoselovo gatvėje gyventojai dar ilgai baiminosi užmigti, galvodami, kad jų namą bus bandoma susprogdinti dar kartą.
Okupuota Čečėnija
Čia svarbu prisiminti istorinį kontekstą, nes iki Antrojo Čečėnijos karo buvo ir Pirmasis. Jis prasidėjo 1994-aisiais, prezidento poste taip pat esant B. Jelcinui. Rusija savo karines pajėgas į Čečėniją įvedė šiai niekaip nesutinkant raštiškai įtvirtinti, kad priklauso Rusijos Federacijai.
Prasidėjo ilgas ir kruvinas karinis konfliktas, o abiejų kariaujančių pusių derybos pradėtos tik 1995 m. čečėnams surengus teroristinį išpuolį ir paėmus bent 1,3 tūkst. žmonių įkaitais Rusijos miesto Budionovsko ligoninėje. Tačiau konfliktas galiausiai baigėsi tik 1997-aisiais, kai B. Jelcinas su Čečėnijos prezidentu Aslanu Maschadovu pasirašė taikos sutartį.
Ir štai po poros metų, 1999-ųjų rudenį, Rusijai pradėjus, kaip ji tai oficialiai vadino, Antiteroristinę operaciją Šiaurės Kaukaze, prasidėjo Antrasis Čečėnijos karas. Oficiali karo pabaiga paskelbta 2000-aisiais, Rusijos karinėms pajėgoms kontroliuojant didžiąją dalį šalies. Netrukus V. Putinas okupuotoje Čečėnijoje įvedė tiesioginį valdymą, vadovauti jai paskyrė sau pavaldų Achmadą Kadyrovą, kurio sūnus Ramzanas po tėvo mirties Čečėniją valdo iki šiol. 2003-aisiais Čečėnija pripažinta Rusijos Federacijos dalimi.
Negyvi V. Putino kritikai
Oficialūs tyrimai dėl sprogimų Rusijoje baigti 2000–2002 metais. Visi sprogimai, Rusijos teismų teigimu, buvo suorganizuoti islamistų separatistų.
Rusijos Dūmoje bent triskart siūlyta imtis parlamentinių tyrimų dėl sprogimų, tačiau sėkmės jie nesulaukė. Tiesa, įdomus Rusijos laikraščio „Novye Izvestia“ paskelbtas tyrimas, kuriame teigta, kad Rusijos Dūmos pirmininkas Genadijus Selezniovas apie sprogimus Volgodonske pranešė rugsėjo 13-ąją – trimis dienomis anksčiau nei jie įvyko. Rugsėjo 16-ąją įvykus sprogimui, iš G. Selezniovo Dūmoje buvo reikalaujama pasiaiškinti, iš kur jis žinojo šią informaciją. Vėliau žiniasklaidoje G. Selezniovas tvirtino išties kalbėjęs apie kitus sprogimus, tačiau jo atsakymai sukėlė tik daugiau klausimų.
Kalbančiųjų apie Kremliaus įtaką organizuojant sprogimus netrūko. Apie V. Putino prisidėjimą prie teroro išpuolių daugiabučiuose kalbėjo ir Rusijos oligarchas Borisas Berezovskis, 2000-aisiais emigravęs į Didžiąją Britaniją.
Kitas garsiai apie V. Putino sąsajas su sprogimais pasisakęs žmogus – FSB gretas palikęs ir taip pat į Didžiąją Britaniją emigravęs rusas Aleksandras Litvinenka. Po to, kai 1998 m. kartu su kitais FSB agentais apkaltino savo vadovus užsakius nužudyti B. Berezovskį, A. Litvinenka buvo dukart suimtas už įgaliojimų viršijimą.
Vėliau kartu su šeima emigravęs į Jungtinę Karalystę, A. Litvinenka parašė dvi knygas, kuriose apkaltino Rusijos slaptąsias tarnybas suorganizavus 1999-ųjų bombų sprogimus, siekiant padidinti V. Putino populiarumą ir įtvirtinti jį valdžioje.
Praėjus vos keleriems metams po knygų pasirodymo, A. Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviu poloniu. Jis mirė 2006-aisiais.
Įdomu, kad 2006-aisiais, mėnesiu anksčiau nei nužudytas A. Litvinenka, savo gyvenamame daugiabutyje rasta nužudyta dar viena V. Putino, R. Kadyrovo ir karo Čečėnijoje kritikė – „Novaja Gazeta“ žurnalistė Anna Politkovskaja. Į ją šauta keturis kartus – dukart į krūtinę, kartą į petį ir kartą į galvą. Ji taip pat bandė išsiaiškinti, kas stovi už daugiabučių sprogdinimų.
Tuo metu B. Berezovskio kūnas aptiktas 2013 m. jo namuose Didžiojoje Britanijoje. Oligarcho mirtis – apgaubta paslapties. Pirmiausiai spėta, kad B. Berezovskis nusižudė, tačiau jo pakaušyje taip pat aptikta žaizda, vienas jo šonkaulių buvo sulaužytas. Galiausiai britų medicinos ekspertas sakė negalintis patvirtinti nei B. Berezovskio savižudybės, nei nužudymo fakto.
