Šiandien Nepriklausomybės aikštėje, prie Seimo rūmų, protestuodami prieš kultūros padėtį valstybėje, susirinks meno ir kultūros pasaulio žmonės. Savaitės pabaigoje kultūros klausimai bus diskutuojami per Kultūros kongresą.
Kodėl vėl sujudo menininkai, kaip Sąjūdžio metais? Kokia kultūros situacija šių dienų Lietuvoje? Kaip patys menininkai ir kultūrai neabejingi žmonės gali prisidėti prie jos plėtros mūsų krašte? Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Kultūros kongreso pirmininkas filosofas Krescencijus STOŠKUS, kompozitorius Šarūnas NAKAS, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai - rašytojas Vytautas BUBNYS, dailininkas Bronius LEONAVIČIUS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.
Kodėl menininkai išeina į gatves?
A.Medalinskas. Ši savaitė paženklinta kultūros žmonių aktyvumu, kokio nebuvo Lietuvoje jau seniai. Ar šiuos procesus paskatino ekonominė krizė ar didesnės problemos kultūros srityje?
K.Stoškus. Padėtis kultūroje pastaruoju metu tapo gerokai aiškesnė. Daug kas brendo, rūgo, pelijo. Kol trūko kultūros žmonių kantrybė. Ypač tada, kai iškilo Vilniaus - Europos kultūros sostinės darbai, parodę kultūros politikos nuosmukį. Žmonių sąmonėje įvyko revoliucinis procesas. Atskaitos taškas yra aiškus. Visi kalba apie ūkio krizę, bet per trumpą laiką buvo išviešintas ir kitas gyvenimas, kur buvo galima viską pigiai pasiimti, tik reikėjo grumtis dėl savo interesų, lipti per galvas.
Tai yra vartotojų visuomenės krizės simptomas. Kultūroje jis brendo daug seniau, tik buvo sunkiau apčiuopiamas. Kultūra visada buvo rodoma kaip skaidri, švari veikla, kurią reikia ginti. Tačiau yra ir kultūros pakilimas ir nuosmukis. Renesansas ir dekadansas. Visa civilizacija vystosi tokiais bangavimais. Ir štai dabar Lietuvos kultūrai atėjo dekadansas.
V.Bubnys. Kultūros žmonės atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę. Dar XIX amžiuje. Ir XX amžiaus pradžioje kultūros žmonės buvo priekyje. Tarpukario Lietuva ramiai, gražiai įsiliejo į to meto Europos kontekstą. Net sovietų okupacijos laikais mūsų kultūros žmonės viską
darė, kad išsaugotų nacionalinę savastį. Stengėsi pažadinti nacionalinę sąmonę, todėl logiška, kad į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę pateko daug kultūros žmonių.
Tačiau dar Sąjūdžio laikais pasigirdo: gyvename ant kultūros griuvėsių. Net ir šiandien kalbant apie sovietmečio laikotarpį norima viską atmesti. Bet, pavyzdžiui, mūsų teatras ir kinas buvo vienas geriausių Europoje. Tarptautinius prizus skynė. Dailė - kiek turėjome labai aukšto lygio dailininkų. Muzikai. Kompozitoriai. Literatūra neretai kovojo prieš mūsų kultūros gniuždymą, ir nepriklausomybės laikotarpiu turėjome pačias gražiausias viltis, tikėjomės, kad valstybė neliks nuošalyje, bet nenumatėme, kas gali nutikti kultūrai pakliuvus į laukinio kapitalizmo sąlygas. Anksčiau dėl visų negerovių kaltinome sovietinę tvarką, o ką dabar galima kaltinti, kai norima griauti mūsų kultūrą ir palikti tik masinę, komercinę. Viskas skirta "bizniui" - duos pelną, ar neduos. Tuos milijonus vėliau galima paleisti į padangę, rengti visokius fejerverkus, o meno, kultūros žmonėms siūloma kitkuo užsiimti, jeigu nemoka pragyventi ir suktis šioje verslo erdvėje
B.Leonavičius. Pavyzdžiui, pomidorų skinti į Ispaniją.
V.Bubnys. Nesvarbu, kokia valdžia ar partija buvo, visada buvo sakoma: "Mes iš pradžių sutvarkysime valstybės reikalus, atsigausime, o tada kultūrai bus skirta daugiau dėmesio ir finansavimo." Deja, per šitą laikotarpį, jeigu pažiūrėsime, kaip kultūra buvo finansuojama, procentine išraiška finansavimas vis mažėjo. Biudžetas augo, o kultūrai lėšų buvo vis mažiau. Matydami papildomus finansinius suvaržymus menininkai išeina į gatves.
Š.Nakas. Buvo legalizuota ir formalizuota biurokratija, kurios didžioji dalis yra kombinatoriai arba tarpininkai, nekuriantys jokios kultūros vertybės. Atsirado didelis ir labai galingas savo gyvenimą susitvarkęs sluoksnis. Jis primeta visuomenei požiūrį į žmones kaip į aptarnaujantį personalą arba baudžiauninkus.
V.Bubnys. Džiaugiamės, kad nėra cenzūros ir galime laisvai reikšti savo mintis, tačiau cenzūra yra kita. Tu gali turėti geros knygos rankraštį, bet jo neišleisi, nes pačiam rašytojui neretai reikia sumokėti leidykloms pinigus, kad knyga pasirodytų. Man ta situacija, ačiū Dievui, negresia. Mane žino ir knygas labai gerai išperka, bet daugeliui kitų rašytojų tai iš tikrųjų didelė problema. Ir tada, aišku, jiems niekas nemoka jokių honorarų. Rašytojas gauna daugiausia penkiasdešimt savo parašytos knygos egzempliorių veltui, kad leidykla jo knygą išleido ir jis galėtų tą knygą padovanoti draugams bei artimiesiems. O jei kuris ir gauna honorarus, tada jį užsmaugia tie padidinti mokesčiai, kuriuos nuo liepos 1 dienos siūloma dar pakelti. Tai ką daryti menininkams? Todėl jie ir išeina į gatves. Vasarą dar labiau kils knygų kainos. Dėl padidintų mokesčių. Leidykla, žiūrėdama per masinio skaitytojo prizmę, suteikia pirmenybę masinės kultūros produkcijai. Bet jeigu tai yra rimtoji literatūra, atsiremianti į mūsų kultūros tradicijas, tokia knyga nebus leidžiama. Leidyba yra visiškai įstrigusi ir mažina savo darbų apimtį 40 procentų.
A.Medalinskas. Kodėl tik dabar tas kultūros žmonių sujudimas prasidėjo? Ar menininkai apdovanoti neišsenkama kantrybe?
B.Leonavičius. Be abejo. Nepatogu nuolat prašyti pinigų iš valstybės. Stovėti su ištiesta ranka - gėda ir viduje nemalonu. Buvome mes, dailininkai, susitikę su kultūros ministru. Sakėme, kad meno kūrinys nėra masinės gamybos produktas. Jo dauginimas - kitas reikalas. O pats kūrinio sukūrimas, ar tai dailės, ar literatūros, ar muzikos, yra vienintelis reiškinys. Ir jeigu toks meno kūrinys ko nors vertas, valstybė ir visuomenė turi atitinkamai atsiskaityti su menininku. Kitas dalykas, kai kuriamas masinis produktas. Kalbama apie meno industriją, bet kas tai yra per menas. Dailėje tai, matyt, tapybos reprodukcijos. Galbūt yra žmonių, kurie jas mėgsta. Ir įstaigos perka, kabina ant sienų, nes reprodukcijos - pigesnės.
Š.Nakas. Ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio reprodukcijas kabina.
B.Leonavičius. Taip, 125 litai už reprodukciją. Iki šiol kultūros programoms lėšos nepervestos, nors praėjo keturi mėnesiai, kai priimtas sprendimas. Dailės situacija sudėtinga. Nesuprantu, kodėl tiek ilgai kentėjome. Jeigu dailininkas nori rengti parodą, galerijų yra, bet už tai jis turi pakloti 2-3 tūkst. litų. Kai ministras buvo
Vladimiras Prudnikovas, paklausiau jo, o kas būtų, jei iš operos solisto už tai, jog patektų ant scenos, pareikalautų susimokėti keletą tūkstančių litų. Ar nereikėtų sukurti sistemos, kad dailininkas bent jau nemokėtų už galerijos nuomą, o tos išlaidos jos savininkui būtų padengiamos kitaip. Pagaliau, kodėl nėra bilietų į dailės parodas? Suprantama, už parduotus kūrinius reikia sumokėti mokesčius valstybei, bet dailės parodos atlieka ir auklėjamąjį darbą, lavina žmones, kurie jose lankosi. Švedijoje, Norvegijoje, jeigu į dailės parodą nėra bilietų, tuomet už meno kūrinį, kaip esantį viešojoje erdvėje, sumokama dailininkui. Dabar, kai einu pro dailės galeriją ir matau, kad geras autorinis menininko darbas kainuoja 33 porcijas ledų, mane apima neviltis. Galbūt vis dėlto turėtų būti nustatytas tam tikras minimumas dėl kūrinio vertės.
Š.Nakas. Kompozitorių bendruomenė yra tiesiog mikroskopinė, palyginti su gausia dailininkų minia. Būdama mikrovisuomenė ji - kitokia. Bet nelengva apibrėžti, kas yra kompozitoriai, nes tokiais vadinami ir tie, kurie rašo dainas realybės šou dalyviams, ir tie, kurie kuria simfonijas, elektroninę muziką, operas. Siauras ratelis, susijęs su Kompozitorių sąjunga, rašo akademinę šiuolaikinę muziką, ir šių žmonių likimas nemažai pajudėjęs į priekį tuo požiūriu, kad gerai sutvarkyta kūrybos formalioji, juridinė bazė. Egzistuoja valstybės užsakymai, dažniausiai vykdomi per specifinės rimtos muzikos festivalius. Kompozitorius, kuris sėkmingai pasirodo, turi vėl realių galimybių gauti paramą. Tokia sistema leidžia civilizuoti santykių pobūdį, nes kitu atveju kas nors liktų visiškai nesutvarkyta, kaip dailininkų pasaulyje su tuo pseudogaleriniu judėjimu. Be to, per pastaruosius 15 metų bent pusė lietuviškos muzikos premjerų vyksta ne Lietuvoje. Yra daug užsakymų iš užsienio. Kolektyvai gauna lėšų iš įvairių stipendijų ir fondų.
A.Medalinskas. Tai jūsų veikla nedaug priklauso nuo Lietuvos finansavimo, iš valdžios jums mažai ko ir reikia?
Š.Nakas. Mokesčius mokame Lietuvoje, todėl turime šimtaprocentinę moralinę teisę reikalauti būti pastebimi, kaip ir kiti menininkai. Ir šiuo požiūriu čia ne viskas gražu. Tokios stichiškos, neracionalios mokesčių reformos per honorarų apmokestinimą kerta ir mums, kaip ir visiems kitiems menininkams. Jei 20 minučių simfonijos kaina yra 10 tūkst. litų, paklauskite kokio pono Stano ar Deivio, kiek jie gauna už dainuškas, kurias nuo ko nors nusirašo. Kūrėjo kompetencijos vertinimo kriterijai beveik neegzistuoja.
Finansuoti savo menininkus ar vežti iš užsienio?
A.Medalinskas. Minėjote, kad kultūros problemas paaštrino ne tik blogas kultūros finansavimas, bet ir lėšų švaistymas menkaverčiams projektams. Tad kokie turėtų būti kultūros politikos prioritetai, kad remiant savo menininkus būtų neužmirštama pateikti Lietuvai ir kitų valstybių menininkų įdomius darbus?
Š.Nakas. Prisiminkime Vilniaus - Europos kultūros sostinės renginius - Bjork koncertą Vingio parke ar festivaliui "Be Together" skiriamus šimtus tūkstančių, ir viskas pasidarys aišku. Tai visiškai disproporciški veiksmai, žvelgiant iš valstybės interesų, nes tokių renginių ir festivalių sąmatos dešimt kartų viršija kitų festivalių ir koncertų sąmatas. Manau, tokių pačių reiškinių esama ir knygų leidyboje. Ir televizijoje, net nacionalinėje, nėra elementaraus kultūrinio padorumo atrenkant dėmesio vertus dalykus, o ne visišką niekalą.
K.Stoškus. Požiūrį į kultūros kriterijus pademonstravome Guggenheimo muziejumi, kuris yra vienas kultūros testų. Nėra pakankamai gerų parodų salių, bet siūlo Guggenheimo muziejų, kur mokėtume už tai, ką kiti įsiūlys. O sprendimus nori priimti žmonės, kurie neturi nieko bendra su mūsų kultūra ir jos strategija, tie, kas moka prieiti prie didelių pinigų ir jais pasinaudoti. Didžiuliai pinigai jau išmesti. Tai kažkieno "biznis".
Š.Nakas. Ne tik valdžia ima orientuotis į menkavertę produkciją. Knygynai užversti holivudiška literatūra, kaip, pavyzdžiui, garsusis "Lūšnynų milijonierius". Net "Baltų lankų", kadaise - intelektualų, knygyne jų pilna po 10 litų. Tik pirk. Ir šios knygos dedamos prie pat įėjimo, kad tik pirkėjas pamatytų ir įsigytų. Tai jau ne vien ekonominiai žaidimai, bet ir kažin kokia mentalinė gudrybė. Kodėl būtent šitą šlamštą reikia brukti?
K.Soškus. Bet kas tą atranką turi padaryti?
Š.Nakas. Šis procesas ne tik labai komercializuotas, bet ir politizuotas. Jeigu rengiama paroda, tai visų pirma atvežamas Gruzijos primityvistas, nes Gruzijos politiką dėl NATO linijos labai remia Lietuva. Jeigu mums reikia imituoti santykius su Rusija, atvežami artistai ir virtuozai iš Maskvos.
B.Leonavičius. Visiškai sutinku su vertinimais dėl Niko Pirosmanio parodos. Kitas Vilniaus - Europos kultūros sostinės renginys buvo neseniai vykusi austrų paroda iš Linco. Labai vidutiniška.
V.Bubnys. Labiau nei vidutinė.
B.Leonavičius. Šiuo metu Nacionalinėje galerijoje eksponuojama peizažų paroda. Kai palygini su tuo, kas yra Europoje, supranti, kaip pas mus liūdna. O mūsų dailininkų kūriniai guli sandėlių tremtyje ir žmonės jų nemato, tačiau žiūri tas visokias vidutinybes, atvežtas iš užsienio. Dailės kuratoriai triumfuoja. Jie sprendžia, kokius kūrinius atvežti į Lietuvą ir kokius autorius eksponuoti užsienyje.
A.Medalinskas. Rašytojų gildijoje situacija tikriausiai geresnė. Juk jūs turite Rašytojų sąjungos leidyklą, remiamą valstybės, ir dėl šios paramos žmones gali pasiekti mūsų šalies rašytojų kūriniai prieinamomis kainomis, nors, tiesa, dažnai ant prastesnio popieriaus nei kitų leidyklų produkcija. Bet svarbu, kad pasiekia kūryba.
V.Bubnys. Viena priežasčių, kodėl rašytojai žada dalyvauti Nepriklausomybės aikštėje, yra ta, kad valstybė pristabdė finansavimą Rašytojų sąjungos knygų leidybai ir ši negauna iš Kultūros ministerijos nieko. Nors tos lėšos pažadėtos. Todėl leidyklos ir leidžia tą pigesnę, verstinę literatūrą.
K.Stoškus. Kiek tų lėšų skiriama Lietuvos menininkams? Didžiausi pinigai išplaukia užsienio atlikėjams. Nėra kriterijų, kam skirti prioritetus: saviems menininkams ar atvežtiniams. Kai kurios kultūros sritys gerai išsilaiko ir pačios pagal pelningumą gali konkuruoti su pramonės sritimis. Tai ir yra kultūros industrija. Man juokinga, kai kas nors sako, kad reikia lėšų kultūrai padidinti. Jų būta, ir labai daug. Tik labai daug ir iššvaistyta. Ne menininkų, o tų, kurie prieina prie valdžios.
Menininkų savivalda ir vienybė
A.Medalinskas. Galbūt reikia paties menininkams imtis daugiau iniciatyvos spręsti savo reikalus? Kodėl per Kultūros kongresą nepasiūlyti sukurti nepriklausomą kultūros savivaldos instituciją? Net sovietiniais metais Lietuvoje veikė profesoriaus Česlovo Kudabos vadovaujamas Kultūros fondas. Jis vykdė nuo Maskvos nepriklausomą veiklą ir davė postūmį ne tik kultūrai, bet ir tautos Sąjūdžiui. O dabar turime nepriklausomą Lietuvą. Nepriklausomų kultūros savivaldos institucijų analogų yra ir Vakaruose.
K.Stoškus. Pradžia kurti nuo valdžios nepriklausomą kultūros fondą Lietuvoje buvo duota dar tarpukariu. V.Mykolaitis-Putinas parašė romaną "Krizė", kuriame matome, kaip sunku Lietuvoje buvo kurti nepriklausomą kultūros fondą. Bet jo poreikį padiktavo to laikotarpio realijos. Tada Lietuvoje, kaip ir dabar, siautė krizė.
B.Leonavičius. Fondas turėtų būti nepriklausomas, bet lėšos į jį vis tiek pateks iš biudžeto. Be to, galimos lėšos iš mecenatų. Čia irgi turėtų būti kultūros plėtros stimulas.
K.Stoškus. Ir tarpukario Lietuvoje būta daug pasipriešinimo steigiant nepriklausomą kultūros fondą. Dabar - taip pat. Yra tokie klaniukai, grupelės, kurios sukasi apie valdžios teikiamą paramą kultūrai, o įvairios komisijos priklauso nuo Kultūros ministerijos.
B.Leonavičius. Kad tokia institucija atsirastų, reikalingas ir įstatymas dėl jos steigimo. Ar galime palikti savo darbus ir kurti šį įstatymą? Jau kiek laiko esu atidavęs tokiai visuomeninei veiklai, ir nieko. Tada spjauni į viską ir eini dirbti savų darbų.
A.Medalinskas. Šiandien Lietuvos mokslininkai siekia, kad mokslo potencialas būtų panaudotas valstybės reikalams. Galbūt ir kultūros žmonės galėtų analogišką klausimą kelti. Mokslo pasaulyje yra Mokslų akademija ir Mokslo taryba. O kodėl neveikia panaši menininkų savivaldos institucija Lietuvoje?
K.Stoškus. Analogų, kaip funkcionuoja kultūros ir jos rėmimo savivalda, galime daug rasti kituose kraštuose. Pavyzdžiui, kultūros fondai Skandinavijoje. Tačiau Lietuvoje analogiškos struktūros nėra. Ir dabar, kai reikia organizuoti kokią akciją, sunku pasiekti ministeriją. Net Kultūros kongresas, skirtingai nei anksčiau, bus rengiamas nedidelėje salėje, ir nežinau, ar visi norintieji sutilps. Pagalbos iš valdžios tikėjomės daugiau, bet gal laikai yra sunkūs. Gerai, kad nors žodžiais remia.
Vokietijoje kultūros politiką taip pat vykdo kultūros savivaldos organizacijos.
A.Medalinskas. Galbūt ir toms pačios kūrybinėms sąjungoms būtų galima daugiau teisių ir galimybių suteikti. Štai, pavyzdžiui, Dailininkų sąjunga, vadovaujant B.Leonavičiui, Sąjūdžio metais labai daug davė šalies kultūros plėtrai ir žadinant Nepriklausomybę. Tik ar dabar visoms šioms kūrybinėms organizacijoms vadovauja tikri autoritetai menininkų bendruomenei?
Š.Nakas. Kūrybinės sąjungos šiandien gyvena aktyvų gyvenimą. Pavyzdžiui, Kompozitorių sąjungoje per mėnesį įvyko net dveji rinkimai, atsirado labai daug ugnies jos veikloje, o žmonės, menininkai labai rimtai dabar žiūri, kas vadovauja jų kūrybinei sąjungai. Nebėra ankstesnio konformistinio požiūrio.
B.Leonavičius. Dailininkų sąjungoje irgi yra naujas pirmininkas. Ir
suvokimas yra, kad reikia keistis. Visai neseniai vyko dailininkų konferencija. Tačiau platesnio bendro veiksmo nematau. Nėra vienminčių, kaip Sąjūdžio metais, o kai mintys padrikos, ir veiksmai tokie. Kaip sujungti visa tai dailininkų srityje, nežinau. Konkurencija tarp dailininkų - didžiulė, o užsakymų iš valstybės labai mažai.
A.Medalinskas. O Rašytojų sąjungoje, kuri taip pat buvo labai aktyvi Sąjūdžio metais?
V.Bubnys. Tyla. Ramybė. Nežinau, ką jie ten veikia. Dirba Rašytojų sąjungos klubas. Ir renginiai ten įdomūs.
A.Medalinskas. O galbūt jus, visus kultūros ir meno žmones bei tuos, kurie neabejingi šalies kultūrai, gali suvienyti ši savaitė, pradedant Nepriklausomybės aikšte ir baigiant Kultūros kongresu?
K.Stoškus. Tikra tiesa. Pabandykime susivienyti. Ir individualistams menininkams reikia kada nors išeiti į viešumą, nes neįmanomas darosi gyvenimas, jei nėra bendrų tikslų, veiksmų ir bendros vizijos.
Ką valdžia turėtų suvokti?
A.Medalinskas. Ar nereikėtų pateikti valdžiai savo požiūrio į Lietuvos kultūros gyvenimo realijas ir perspektyvą? Gal šiandien bent kai kuriems valdžioje sėdintiems asmenims reikia kultūros žmonių, menininkų pagalbos suvokiant aktualiausius Lietuvos, kaip kultūringos valstybės, poreikius. Nors krizė - blogas, sunkus laikotarpis, kartu tai ir metas visiems pažiūrėti tautos ir valstybės poreikius.
B.Leonavičius. Jeigu imi valdžiai ir pasiūlai, ta valdžia dažnai negirdi.
Š.Nakas. Valdžia tik tada ima girdėti, kai daužomi Seimo langai. Valdžios peticijomis ir paprastais protestais, gražiomis iniciatyvomis neįtikinsi. Yra žmonių, kurie sugeba gyventi su skepsiu, virtuviniais anekdotais, nuomone, išsakyta tik artimųjų būryje, bet taip pat yra dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių. Jie šioje visuomenėje pašaliniai ir nesibodi nieko. Net panaudoti jėgą prieš valdžią.
K.Stoškus. Jeigu manote, kad mūsų kartos žmonės šiandien geriau jaučiasi, tada klystate. Nereikalinga nei kultūros žmonių patirtis, nei profesionalumas. Bet klausiu vieno esminio dalyko: juk ta valdžia tokia silpna, tik sprigto reikia, kad nugriūtų, o ką turėsime vietoj jos. Yra ir kita problema. Ir menininkų patenka į valdžią, bet kai tik jie gauna kokį nors postelį, tuoj užmiršta kultūros reikalus.
A.Medalinskas. Tačiau esama ir kitokių pavyzdžių: nuėjo muzikai ir muzikologai į valdžią ir į civilizuoto gyvenimo rėmus "įstatė" muzikų gyvenimą.
K.Stoškus. Tam tikros kultūros sritys iš valdžios laukia ne tik finansinės, bet ir juridinės paramos. Kitur įstatymai sutvarkyti, tačiau negalima tikėtis greitų rezultatų. Yra kultūra, turinti išliekamąja vertę. Didelę perspektyvą. Yra klasikinė kultūros tradicija. Kol egzistuoja tauta ir valstybė, tos kultūros vertybės visada bus svarbios. Geriausiai civilizacijos išsivystymą iliustruoja kultūra. Tai turi būti orientuota ir į mokyklas, kad jos taptų realiu švietimo centru. Yra daug ir vienadienių dalykų. Jeigu kas apskaičiuotų, kiek publikos per visą laikotarpį sulaukė klasikinė kultūra, ji nukonkuruotų pačius populiariausius masinės kultūros reiškinius.
V.Bubnys. Deja, šiandien yra daug rašyti norinčių autorių, kurių kūryboje nutraukiami visi ryšiai su mūsų dvasiniu pasauliu. Su mūsų žeme. Su Lietuvos vardu. Jeigu rašo apie Lietuvą, tai reikia pasišaipyti. Iš dabarties ir praeities. Mes per greitai pasiryžome peršokti į kažkokią geresnę ateitį ir neretai nusibloškėme į Vakarų pasaulio padugnes. Kultūroje - taip pat. Literatūros, dailės, kito meno. Nutraukdami gijas su savo krašto tradicijomis ir apskritai su savo kraštu. O kas iš savo krašto kilęs labai pažadina žmones. Žiūrėkite, kokį didžiulį susidomėjimą turi dabar per televiziją transliuojami chorų konkursai ar anksčiau - "Triumfo arka". Niekas negalėjo ir patikėti, kad tokių talentų turime. Ir kokia aukšta ta mūsų lietuviška kultūra.
Š.Nakas. Mąstymui reikia raštingumo. Ir kaip kontrastą matome neįtikimai neraštingus, nekultūringus politikus. Neretai laimi žmonės, turintys ypač ribotą intelekto koeficientą. Tai klausimas ir mums, kodėl tokia tapo Lietuva, kad renka tokius politikus? Bet galbūt kaip į atsakas atsiranda vėl noras grįžti prie kultūringų dalykų, prie savo krašto tradicijų. Lyg koks bangavimas visuomenėje. Kai nuo kultūros ir tradicijų nutolstama ir vėl priartėjama. Pastaruoju metu buvo toks maksimaliausias nutolimas to, bet atsiranda poreikis grįžti prie vertybių.
K.Stoškus. Šiandien kultūrai svarbiausias - kriterijų klausimas, pagal kurį valstybė galėtų nustatyti savo finansavimo prioritetus. Yra ir tokių, kurie tvirtina, kad valstybė neremia masinės kultūros. Dar vienas labai svarbus uždavinys: išlaisvinti nuo valdžios kultūros rėmimo fondą. Kaip civilizuotuose kraštuose.
A.Medalinskas. O dialogas su valdžia, ar jis svarbus kultūros žmonėms?
K.Stoškus. Mus ir kultūros ministras skatino tokiam dialogui, bet bendromis frazėmis. Prisiminė dar carinės Rusijos pavyzdį, kaip intelektualai įsitraukė į valstybės klausimų sprendimą. Yra Kultūros kongreso taryba, kuri veikia šešerius metus, bet entuziazmas buvo labai stipriai išblėsęs. Žmonės mato, kad valdžia nepajudinama, niekas kultūroje nesikeičia, tad klausia, kam reikia dėtis prie tokio reikalo.
Š.Nakas. Menininkai yra kukli, maža visuomenės dalis, kuri kenčia kaip ir visi kiti. Nė vienas menininkas per jėgą juo netapo. Nežinau, ar inžinierius Lietuvoje sunkiau gyvena už menininką. Ir kiekvienas menininkas pats konstruoja savo socialinės veiklos modelį. Jie išeina į gatves, bet negirdėjau nė vieno racionalaus pasiūlymo, išskyrus teatrališką nepaklusnumo gestą, nors apie realų nepaklusnumą čia visiškai ir nekalbama. Tik kalbama, kad jei skyrėte mums pinigų, tai ir duokite, arba, kodėl keitėte mūsų finansavimo procentą. O apie giluminius kultūros dalykus nešnekama. Jeigu taip bus ir toliau, menininkų maištas niekuo nesiskirs nuo mokytojų ar medikų protesto akcijų. O tada būtų kaip ir anksčiau: valdžia sumokėtų keletą milijonų ne dėl to, kad suprastų menininkų problemas, bet tam, jog būtų ramu. Būtų padaryti kompromisai šiam ketvirčiui, pusmečiui ar daugiau, kad tik menininkai užsičiauptų.
K.Stoškus. Kalbant apie kompromisus, juk buvo parengtos Kultūros politikos nuostatos, kai Arūnas Bėkšta dirbo kultūros ministru. Bet ar kas nors gali pasakyti šių Kultūros politikos nuostatų poveikį realiam gyvenimui?
Š.Nakas. Būtų visai kitaip, jeigu valdžia suvoktų menininkų maištą kaip rimtą ženklą, kad protestas vyksta ne šiaip sau, dėl kokio nors pasismaginimo, kad menininkai pakilo dėl rimtų, tiesiog egzistencinių problemų. Jeigu valdžia į tai pažiūrės rimtai, o ne kaip į menininkų bendruomenės kaprizą, kurį reikia staiga numalšinti kosmetinėmis priemonėmis iki kito karto, tada ši savaitė gali duoti labai teigiamų rezultatų ateičiai.
Parengė Alvydas MEDALINSKAS
